TURINYSĮvadas…………………………………………………………..
……………………………………………………………..1
2. Pagrindiniai ekonominiai
rodikliai………………………………………………………….
……………………1
3.1 Šalies BVP
………………………………………………………………….
………………………………… 13.2 Nedarbo lygis
………………………………………………………………….
…………………………….. 2
3.3 Infliacija
………………………………………………………………….
……………………………………. 5
3. Pagrindiniai Lietuvos ekonominiai rodikliai
……………………………………………………………….64. Pinigų srautų vertės kitimas laike
………………………………………………………………….
…………..75. Lietuvos tarptautinės prekybos politika
………………………………………………………………….
….7
6.1 Lietuva – Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) narė
…………………………………….. 7
6.2 Lietuvos ir ES ekonominiai ryšiai ir prekybos sąlygos
……………………………………….. 9
6. Pagrindiniai užsienio prekybos rodikliai
………………………………………………………………….
..11
7. Lietuviškos kilmės prekių eksportas
………………………………………………………………….
………12
8. Importo komponentai pagal prekių paskirtį
………………………………………………………………12
9. Svarbiausi 2004 m. užsienio prekybos partneriai
……………………………………………………….13
10. Išvados
………………………………………………………………….
………………………………………………15
11. Literatūra
………………………………………………………………….
…………………………………………….15
12. Priedai
………………………………………………………………….
………………………………………………….16
ĮVADASLietuvos užsienio prekybos raida per pastaruosius nepriklausomus penkiolika
metų buvo permaininga. Prisijungimas prie Pasaulinės prekybos organizacijos
(PPO), pasirašytos laisvosios prekybos sutartys su daugeliu šalių,
sudarytos sąlygos laisvam kapitalo judėjimui į ir iš Lietuvos, galiausiai
įstojimas į Europos Sąjungą, teigia, kad mūsų valstybė tapo atviros
ekonomikos šalimi. Atvirose ir nedidelėse šalyse ūkio augimui lemiamos
reikšmės turi užsienio prekybos ir ypač eksporto plėtra. Palyginti su
kitomis Baltijos šalimis, Lietuvoje užsienio prekybos paslaugų dalis yra
mažesnė, todėl mūsų šalies ekonomika ypač priklauso nuo prekių eksporto.
Tai patvirtina, palyginus neseniai, prieš šešerius metus įvykusi Rusijos
krizė. Rusijos rublio devalvavimas (1998m.) padarė lietuviškas prekes
nekonkurencingas NVS valstybėse. Staigus Lietuvos eksporto apimčių
sumažėjimas, vos neįstūmė mūsų šalies į finansinę krizę. Iki Rusijos krizės
importas didėjo greičiau nei eksportas, todėl didelis užsienio prekybos
deficitas kėlė pagrįstą nerimą. Tačiau iš kitos pusės patirtas „paklausos
šokas“ privertė Lietuvos gamintojus energingiau skverbtis į Vakarus, ne tik
į ES, bet ir CELPS grupės šalis bei JAV. Po ūkio pertvarkymo 2000 m.
atsinaujino užsienio prekybos apyvartos augimas. Augo ir eksportas, ir
importas, bet dėl sugriežtėjusios valstybės finansų politikos importo
didėjimo tempai buvo mažesni, todėl pagaliau labai sumažėjo nerimą kėlęs
užsienio prekybos deficitas.
Ekonominiu požiūriu kritiniais 1999 metais Lietuvos užsienio prekybos
apyvarta tesudarė 66,0 proc. BVP, o per pastaruosius penkerius metus šis
rodiklis nuolat gerėjo ir 2004 m. pasiekė aukščiausią lygį – net 96,8 proc.
Sunku pervertinti užsienio prekybos svarbą nedidelių valstybių ekonomikoms.
Lietuvoje už išvežtas prekes gaunama apie 3/4 visų šalies mokėjimų balanso
einamosios sąskaitos pajamų, todėl būtent prekių eksporto raida lemia mūsų
šalies ūkio plėtrą ilgesniu laikotarpiu. Kaip ir buvo laukta, Lietuvos
įstojimas į ES gerokai suaktyvino užsienio prekybą, tačiau įvertinti
pokyčius gana keblu, kadangi nuo 2004 m. gegužės 1 d. pasikeitė prekių
eksporto ir importo apskaitos metodika. Ypač pakito įvežamų prekių
klasifikavimo pagal šalis sistema, kuri dabar pritaikyta visos ES, o ne jos
atskirų narių statistikai. Ar išliks aukšti Lietuvos eksporto plėtros
tempai? Tam reikalingos ženklios užsienio kapitalo injekcijos į
eksportuojančius ūkio sektorius. Artimiausiu metu tiek vidaus,
tiek
užsienio ekspertai vis dar prognozuoja sėkmingą Lietuvos prekių eksporto
bei importo augimą, tačiau kartu akcentuoja, jog ekonomika pernai įžengė į
lėtėjančios plėtros fazę.Pagrindiniai ekonominiai rodikliai
Šalies BVP
Bendrasis vidaus produktas BVP apibūdina krašto ūkio veiklos rezultatą.
Vienos šalys pagamina labai daug žaliavos, pavyzdžiui, akmens anglies arba
medienos, tuo tarpu kitos gamina daugiau pramoninių gaminių, pavyzdžiui,
plieno ir automobilių. Kai kurios šalys gali specializuotis gaminti maisto
produktus, kaip antai: ryžius arba sviestą, o kitos teikia paslaugas – kino
industrijos, draudimo arba banko. Šalies ekonomikos apimtis yra nustatoma
pagal bendrą šalyje pagaminamų prekių ir paslaugų kiekį. Gaminant vis
daugiau prekių ir paslaugų, ekonomika kyla, o pats geriausias būdas
įvertinti šį augimą pinigais – įkainoti visus pirkimus ir pardavimus. Nors
pinigai nėra vienintelis ekonomikos apimties įkainojimo būdas, juos
pasitelkus lengviausia susumuoti visa, kas šalyje buvo pagaminta bet
kuriais metais.
Stamdartinis ekonominės veiklos rezultato matas yra bendrasis vidaus
produktas. Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra apibrėžiamas kaip visų
ekonomikoje, dažniausiai per metus, pagamintų galutinių prekių ir paslaugų
rinkos vertė. Kitas ekonominės veiklos rezultatų matas yra bendrasis
nacionalinis produktas (BNP). BVP vertina ekonominę veiklą šalies viduje,
BNP – šalies piliečių ir vesrlo įmonių ekonominės veiklos mato vienetas
nepriklausomai nuo to, kur vyksta gamyba. Kitaip tariant, BVP apibūdina
ekonominius rezultatus šalies teritorijos ribose, o BNP apibūdina šalies
piliečių ekonominės veiklos rezultatus. Norint BVP paversti BNP, reikia
prie BVP pridėti grynąsias užsienyje gautas pajamas (šalies piliečių
uždarbis užsienyje atėmus užsienio piliečių uždarbį šalyje).BVP pokyčiai palyginti su praėjusių metų atitinkamu ketvirčiu, %
[pic]
BVP kitimo prognozė 2003-2006 m.
Atsižvelgdama į Lietuvos ekonomikos raidą, Finansų ministerijos Fiskalinės
politikos departamentas parengė bendrojo vidaus produkto augimo prognozes
iki 2006 metų.BVP augimo prognozės 2003 – 2006 m.
| |2003 |2004 |2005 |2006 |
|Bendrasis vidaus produktas, veikusiomis | | | | |
|kainomis (mln. Lt) |53778 |57599 |62337 |67202 |
|Realus augimas, proc. |6,1 |7,1 |8,2 |7,8 |
|Bedrasis vidaus produktas 2000 metų | | | | |
|kainomis (mln. Lt) |53904 |57246 |60951 |64608 |
|Realus augimas, proc. |6,1 |6,2 |6,5 |6,0 |
2003-2006 metais prognozuojamas dar spartesnis negu iki šiol BVP
augimas. Atsižvelgiant į artėjantį Lietuvos stojimą į ES ir gana didelius
šios organizacijos fondus mūsų šaliai finansiškai remti, galima tikėtis,
kad pagal plėtros tempus Lietuva ir artimiausiais metais išliks viena iš
regiono lyderių.Nedarbo lygis
Du svarbūs nuosmukio pažymiai – tai gamybos apimties sumažėjimas ir nedarbo
lygio padidėjimas. Gamybos apimties pokyčiai įvertinami, skaičiuojant
nacionalinį produktą, o bedarbystės pokyčiai – nustatant nedarbo lygį.
Nedarbo kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras (Bureau of Labor
Statistics) paprastu apklausos būdu. Kadangi visų šalies gyventojų
apklausti neįmanoma, todėl apklausa apima 65000 šeimų. Klausimai pateikiami
visiems šeimos nariams, kuriems sukako 16 metų , išskyrus nedarbingus –
kalinius, psichinius ligonius ir pan. Visi apklaustieji skirstomi į tris
kategorijas: užimti, t.y. dirba, neužimti, t.y. bedarbiai, nedarbingi.
Dirbančiais laikomi visi tie, kurie dirba nors vieną valandą tą savaitę,
kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie , kurie visai neturi darbo ir:
a) laikinai nedirba bei laukia kvietimo dirbti; b) žada pradėti dirbti po
mėnesio; c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites. Darbo
ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos,
prižiūrinčios mažamečius vaikus. Nedarbo lygis apskaičiuojamas, kaip
bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus
Darbo statistikos biuras naudoja dar viena būdą nedarbo lygiui nustatyti –
apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį
rodiklį galima nustatyti, kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų
skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą laiką būdavo
pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis ir tik dabar imta
naudoti bedarbių procentinį dydį apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų
skaičiaus. Kada kariuomenėje tarnaujantys įskaičiuojami, tuomet bendras
darbo išteklių skaičius padidėja, o nedarbo lygis sumažėja. Tokiu būdu
nustatytas nedarbo lygis būna apie 0,1% mažesnis.
Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama: 1) kai kurie
kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes
jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima,
netikrinant jo tikrosios situacijos; 2) kiti teigia, kad kai darbą rasti
sunku , žmonės nusivilia ir nebeieško jo.
Visiškai
išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug
kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kada įdarbinimas vyktų prievartos būdu.
Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo
lygis nulinis būti negali. Paskutiniaisiais šio amžiaus dešimtmečiais
prasidėjo plati diskusija apie tai, koks galėtų būti nedarbo lygis ir ką
reiškia „visiškas užimtumas“.
Jei nedarbo lygis yra nedidelis – 9%, 10 % ar daugiau, tai spartus
ekonomikos išplėtimas situaciją pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir
užimtumas didėtų lygiagrečiai. Be to, ekonomikos išplėtimas sąlygotų
produktyvumo kilimą, nes visų pirma į ūkinę veiklą būtų įjungti tie
įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami.
Tačiau toliau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali atsirasti
kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų tol, kol didėja
paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas galis sukelti
infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų būtų toki ūkinė
situacija, kai nedarbo lygis ir infliacija yra kiek įmanoma mažesnių mastų.
Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia
infliacijos padidėjimo.
Kaip matome, visiško užimtumo negalima apibrėžti skaičiais. Jis priklauso
nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje. Pavyzdžiui, jeigu
vyksta dideli technologiniai pasikeitimai, nustojama gaminti daug produktų,
tai ir migracinio ir struktūrinio nedarbo lygis gali būti aukštas.
Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai
Infliacija
Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių
makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų
nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų
socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais
metais, ji tebėra aktuali.
Infliacija tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų
grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir
paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o
nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių
kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba gali
net sumažėti).
Infliacijos gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais
požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis,
mastą ir t.t.
Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse,
ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba jų grupes. Ankstesniais laikais
infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai
trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti
infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose
šalyse nėra vienodas.
Pagal pasireiškimo pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira
infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Paslėptos
infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai išlikti nepakitusios arba didėja
ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija
atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir
susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten
infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas,