Turinys
1. Rinkos ir komandinė ekonomika:
• Komandinės ekonomikos nukrypimai
• Komandiniai nutarimai dėl drabužių
• Marškinių kaina
• Rinkos
2. Verslas rinkos ekonomikoje:
• Dviračio gamyba
• Konkurencija ir našumas
Rinkos ir komandinė ekonomika
Tokia produkcija kaip duona, mėsa, drabužiai, šaldytuvai ir namai dabar yra gaminami ir parduodami faktiškai kiekvienoje pasaulio šalyje. Įvairiose šalyse šie produktai gaminami labai panašiais metodais ir iš panašių žaliavų: pavyzdžiui, kepėjai duoną užmaišo iš miltų ir vandens, prideda cukraus, druskos ir mielių ir kepa krosnyse. Iškeptus duonos kepalus parduoda vartotojams parduotuvėse, kurios, bent jau iš pirmo žvilgsnio, gali būti labai panašios šalyse turinčiose skirtingą ekonominę sistemą.
Komandinės ekonomikos nukrypimai
Tarybų Sąjungoje yra standartinis pavyzdys didžiulės ekonomikos, tariamai tvarkomos įsakymais. Tačiau tokia centralizuotai planuojama ekonomika yra daugiau regimybė negu faktas. Kiekviename ekonomikos lygmenyje įsiterpia savanoriškas bendradarbiavimas, papildantis centrinį planavimą arba atsveriantis jos nepaslankumą, kartais legaliomis, kartais nelegaliomis priemonėmis.
Žemės ūkyje valstybinių ūkių darbininkams buvo leidžiama laisvu nuo darbo laiku savo mažuose privačiuose plotuose auginti derlių ar gyvulius savo pačių vartojimui arba pardavimui santykinai laisvoje rinkoje. Šie plotai apėmė mažiau nei vieną nuošimtį visos šalies dirbamos žemės, bet, sakoma, kad jie teikė beveik trečdalį visos žemės ūkio produkcijos Tarybų Sąjungoje („sakoma“, nes labai gali būti, kad kai kurie valstybinių ūkių produktai slapta gabenami į privačių produktų rinką).
Darbo rinkoje individams retai įsakinėjama dirbti specifinį darbą; šia prasme darbas yra mažai valdomas. Yra nustatyti atlyginimai už įvairius darbus ir individai į juos siūlosi, visai kaip kapitalistiniuose kraštuose. Kartą pasisamdę jie vėliau gali būti atleisti arba gali pereiti į kitą labiau geidžiamą darbą. Daugybė apribojimų nustato, kas kur gali dirbti ir, žinoma, įstatymai draudžia kam nors imtis darbdavio vaidmens, nors esama daugybės nelegalių dirbtuvių, teikiančių paslaugas plačiai juodajai rinkai. Prievartinis darbų paskirstymas plačiu mastu tiesiog nėra įmanomas, ir, regis, neįmanoma visiškai nuslopinti privačios verslininkystės veiklą.
Įvairių darbų patrauklumas Tarybų Sąjungoje dažnai priklausė nuo jų teikiamų galimybių užįstatyminei ar prieįstatyminei ekonominei veiklai. Maskvos gyventojui, sugedus namų ūkio įrenginiui, gali tekti laukti ištisus mėnesius, jeigu pagalbos jis kreipiasi į oficialią remonto įstaigą. Vietoj to jis gali pasisamdyti „šabašniką“, dirbantį greičiausiai toje pačioje oficialioje įmonėje. Namo savininkas gauna greitai suremontuotą įrenginį, o „šabašnikas“ gauna papildomų pajamų. Abu yra patenkinti.
Šie laisvos rinkos elementai klestėjo nepaisant jų nesuderinamumo su oficialia marksistine ideologija, nes jų išnaikinimo kaina būtų per didelė. Privatūs sklypai galėtų būti uždrausti, tačiau 1930-ųjų metų badmečiai primena žiaurią tokio draudimo kainą. Tarybinė ekonomika toli gražu nėra efektyvumo pavyzdys. Be savanoriškumo elementų jos efektyvumo lygmuo būtų dar žemesnis. Nesena Kambodžos patirtis – tai tragiškas pavyzdys tos kainos, kurią reikia mokėti už visišką rinkos panaikinimą.
Kaip jokia visuomenė neveikia vien pagal komandinius principus, taip jokia visuomenė neveikia vien savanoriško bendradarbiavimo ar kooperavimosi principais. Kiekvienoje visuomenėje esama komandinių elementų, Jų yra įvairių formų. Jie gali būti tiesmuki, pavyzdžiui, šaukimas į kariuomenę arba draudimas pirkti ir parduoti heroiną, arba teismo potvarkis bylinėtojui nutraukti tam tikrus specifinius veiksmus. Jie gali būti ir labai subtilūs, pavyzdžiui, didžiulis cigarečių apmokestinimas kovojant prieš rūkymą, užuomina, jeigu ne komanda kai kuriems iš mūsų.
Svarbiausia yra tai, kaip šie elementai derinami, ar laisvi mainai yra pirmiausia slapta veikla, kuri klesti dėl viešpataujančių komandinių elementų nepaslankumo, ar jie yra pagrindinis organizavimosi principas, daugiau ar mažiau papildytas komandiniais elementais. Slapti savanoriški mainai gali sulaikyti komandinę ekonomiką nuo žlugimo ir net daryti vargais negalais šiokią tokią pažangą. Bet jie nepajėgūs pakeisti tą tironiją, kuria komandinė ekonomika daugiausia remiasi. Laisvų mainų ekonomika pajėgi padidinti tiek žmogaus gerovę, tiek jo laisvę. Ji gali neprilygti savo pajėgumui šiais abiem atvejais, bet nėra žinoma nė vienos visuomenės, kuri kada nors būtų pasiekusi gerovės ir laisvės, nesivadovaudama savanoriškais mainais kaip pagrindiniu savo tvarkymosi principu. Čia turime tuoj pat pridurti, kad savanoriški mainai nėra pakankama gerovės ir laisvės sąlyga. Bent jau taip sako ligšiolinės istorijos pamokos. Daug visuomenių, kurios tvarkėsi daugmaž laisvų mainų pagrindu, nepasiekė nei visiškos gerovės, nei laisvės, nors ir pasiekė jų daugiau nei autoritarinės visuomenės. Bet laisvi mainai yra būtina tiek gerovės, tiek laisvės sąlyga.
Komandiniai nutarimai dėl drabužių
Nepaisant šių išviršinių panašumų, jei palyginsime rinkos ekonomiką
Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje ir Japonijoje su komandine ekonomika buvusioje Sovietų Sąjungoje, Rytų Europoje ir kai kuriuose Azijos regionuose, pamatysime, kaip smarkiai skiriasi tie procesai, kurie nulemia, kokią produkciją gaminti, kaip ją gaminti, kokiomis kainomis parduoti ir kam parduoti. Kad aiškiau suvoktume šiuos skirtumus, pažiūrėkime kaip šiose dvejose sistemose daromi sprendimai, liečiantys konkrečių produktų, pavyzdžiui, vyriškų marškinių ir moteriškų palaidinukių, gamybą ir pardavimą.
Komandinėje ekonomikoje vyriausybiniai ekonomistų – planuotojų, gamybos ekspertų ir politinių pareigūnų komitetai nustato šių prekių gamybos apimtį ir nurodo, kokios gamyklos jas gamins. Centriniai plano komitetai taip pat nustato ne tik marškinių ir palaidinukių kainas, bet ir atlyginimus, kuriuos gauna juos siuvantys darbininkai. Šie centro sprendimai sąlygoja drabužių ir kitų gaminių kiekį, įvairovę ir kainas.
Galima numanyti, kad tokio riboto pasirinkimo produkcija greitai išperkama ir parduotuvių lentynos ištuštėja. Kodėl? Gal todėl, kad gamyklos neįvykdė gamybos užduočių arba centrinė planavimo grupė neįstengė numatyti, kiek marškinių žmonės norės pirkti jos nustatytom kainom. Ir vienu, ir kitu atveju, jei planuotojai nesiims priemonių padidinti gamybą, pakelti kainas arba nepadarys to vien metu, tai tų prekių visada trūks.