ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA
REGIONŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS, METODAI IR UŽDAVINIAI, REGIONAI IR JŲ
KLASIFIKACIJA
Turinys
Įvadas 4
I. Regionų ekonomikos objektas 4
II. Regionų ekonomikos metodai 4
2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai 4
2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti 6
III. Regioninės ekonomikos uždaviniai 7
IV. Regionai ir jų klasifikacija 9
Išvada 18
Literatūra: 19
Įvadas
Regionas – valstybės teritorijos vientisa dalis, kurioje vykdoma
valstybės (nacionalinė) regioninė politika. Regionų ekonomika – tai
ekonomika, kurioje sprendžiamos optimalios gamybos vietos problemos bei
nustatoma kompleksinė regionų ūkinės veiklos kryptis, leidžianti nagrinėti
vietines problemas. Svarbus uždavinys yra regionų išskyrimas ir
identifikavimas, ekonominės erdvės klasifikavimas ir regionų bazės
parinkimas šalies mastu, nustatant patrauklumo zonas.
Svarbiausia regionų plėtros esmė (dalis) susijusi su gyvenimo kokybės
užtikrinimu. Regioninei politikai įgyvendinti reikalinga: nacionalinė
politika ir teisinė bazė; aiškus užduočių atskyrimas tarnacionalinės ir
regioninės valdžios institucijų. Galima teigti, kad kol nebus suteikta
regionams pakankamai savarankiškumo, pačio regiono plėtros galimybės yra
labai ribotos. Regioną efektyviai sustiprinti gali tik išsilaikanti
ekonomika.
Regionų ekonomikos objektas
Objektas (moksle) – reiškinys, verstas žmogaus praktinės ir pažintinės
veiklos dalyku.
Šiuolaikinės ekonomikos objektas yra šalies gamybos išdėstymas,
ekonominiai, socialiniai, demografiniai ekologiniai regiono ypatumai.
Šiuolaikinė regionų ekonomika tai analizė, prognozavimas, gamybinių jėgų
išdėstymo pagrindimas, įskaitant bendrą ekonominę socialinę plėtojimo
strategiją ir ekologinius reikalavimus, regionų ir šalies ekonomikos bei
tarpregioninių ekonominių ryšių tyrimas, taip pat teritorinis ūkio
organizavimas.
Regionų plėtra turi būti vykdoma nuosekliai, planingai. Labai svarbu
suformuoti lanksčią regionų plėtros politiką, jautriai reguojančią į
ekonominius, socialinius ir politinius pokyčius. Vienas iš svarbiausių
regioninės politikos tikslų yra išlyginti atskirų regionų ekonominį lygį,
naudojant visumą priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstyti
išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominei
socialinei ir aplinkosauginei regionų plėtrai.
II. Regionų ekonomikos metodai
2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai
Metodas (moksle) – tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka
sąmojingai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti. Metodas – reiškinių
tyrimo būdas.
Mokslinėje literatūroje regiono investicinio klimato ir regiono
investicinio patrauklumo sąvokos dažnai vartojamos sinonimai. Tačiau
ekonomistai (Bendavid-Val A. 1991 m. , Folomjev A., Revazov V. 1999 m.)
siūlo šias savokas vertinti skirtingai. Regiono investicinio klimato
vertinimo metodai yra trys:
Pirmasis metodas – apibendrintasis. Jis remiasi bendrų rodiklių
įvertinimu: bendro vidaus produkto ir gamybos įmonių produkcijos apimčių
pokyčių; privatizavimo eigos; investicinės veiklos teisinio reglamentavimo;
įvairių investicinių rinkų, tarp jų fondų ir pinigų rinkų plėtojimo.
Antrasis metodas – išsamusis, paremtas detalia veiksnių analize. Šiuo
metodu vertinama:
• Ekonominio potencialo charakteristika (regiono apsirūpinimas
ištekliais, klimato sąlygoa, laisvų žemės plotų potencialas,
energetinių bei darbo išteklių lygis, mokslinio-techninio
potencialo bei infrastuktūros plėtros lygis);
• Bendrų veiklos sąlygų išvystymas (ekologinis saugumas, gamybos
ir statybos bazės plėtros lygis, nebaigtos statybos apimtys);
• Regiono rinkos plėtros lygis (rinkos infrastruktūros raidos
lygis, infliacija ir jos įtaka investicinei veiklai,
konkurencinės aplinkos plėtojimo lygis, vietinės rinkos apimtis,
tarptautinių bei tarpregioninių ryšių plėtra, eksporto
galimybės, užsienio kapitalo apimtys);
• Politiniai veiksniai (gyventojų pasitikėjimo regiono valdžia
lygis, regiono ir valstybės valdžios bandradarbiavimo lygis);
• Socialiniai ir kultūriniai veiksniai (gyvenimo lygis, darbo
užmokesčio dydis, gyvenimo sąlygos, sveikatos priežiūros lygis,
migracijos įtaka investiciniam procesui)
• Organizaciniai teisiniai veiksniai ( valdžio požiūris į užsienio
investuotojus, regiono valdžios institucijų laikymasis
įstatymų, įmonės įregistravimo sudėtingumas, prekių, kapitalo ir
darbo jėgos judėjimo sąlygos);
• Finansiniai veiksniai (regiono biudžeto struktūra, vienam
regiono gyventojui tenkančių nebiudžetinių fondų lėšų dydis,
valstybės ir regiono biudžetų parama investicijoms, kredito
užsienio valiuta sąlygos, bankų teikiamų paskolų palūkanos,
nuostolingai veikiančių įmonių dalis regione).
Regiono investicinio klimato vertinimo pagal antrąjį metodą galėtu
būti: regiono investiciniam klimatui darantys įtaką veiksniai ir jų
sąveika vertinama atsižvelgiant į statinius duomenis, sumažinama
subjektyvių vertinimų galimybė, diferencijuojamos regiono veiklos sritys,
suteikiama išsami informacija investuotojams. Taikant antrajį metodą būtina
laikytis tokių nuostatų:
• Suderinti regiono ir investitorių interesus;
• Įvertinti, numatyti ir efektyviai panaudoti regiono mokslinį –
technologinį ir inovacinį potencialą;
• Lyginant atskirų regionų investicinio klimato rodiklius,
stengtis eliminuoti sunkiai pamatuojamus veiksnius;
Trečiasis metodas – rizikos įvertinimas. Šiuo metodu atstovaujama
pirmiausia strateginio investuotojo interesams, galima įvertinti ne tik
regiono patrauklumą investicijoms, bet ir rizikos lygį. Analizuojant
regiono investicinę riziką, išskiriamos šios rizikos rūšys: politinė –
priklausanti nuo regiono valdžio pastovumo ir gyventojų politinių pažiūrų;
ekonominė – susijusi su ekonominių procesų dinamika regione; socialinė –
apibūdinama socialinės įtampos lygiu; kriminalinė – nusakoma nusikaltimų
skaičiumi beijų pobūdžiu; ekologinė – apibūdinama aplinkos užterštumo
lygiu; finansinė – įvertinanti regiono biudžeto padėtį ir regino įmonių
bendrusius veiklos rezultatus; teisinė – apibūdinama teisinių normų,
reguliuojančių ekonominius santykius.
Apibendrinant šiuos metodologinius aspektus galiam teigti, kad
investicinis klimatas – tai ypatinga institucinės ekonominės sistemos
dalis, sudaranti sąlygas efektyviai naudoti socialinį – ekonominį bei
mokslinį – technologinį potencialą regionui (valstybei) plėtoti per aktyvią
investicinę veiklą.
2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti
Regioninės politikos formavimo procese susiduriama su daugeliu
problemų. Nėra moksliškai pagrįstos regioninių plėtros programų rengimo
metodikos ir rekomendacijų programinei regiono vadybai įdiegti. Todėl
rengiamos regioninės ir kaimo plėtros programos pasižymi paviršutiniškumu,
joms trūksta gilaus regiono vidinių išteklių ir jų pasitelkimo regiono
plėtrai galimybių įvertinimo, išorinių plėtros veiksnių analizės,
ilgalaikių prognozių, visapusiško plėtros strateginių krypčių ir
instrumentarijaus pagrindimo ir suderinimo.
Silpna regionų vadybos vieta – regione pasiektų socialinių ir
ekonominių rezultatų kompleksinis vertinimas. Neturint vieningos vertinimo
metodikos, pagrįstos integruotais rodikliais, apskaičiuotais pagal tų pačių
informacijos šaltinių duomenis, rezultatų vertinimuose daug subjektyvumo.
Tokie rezultatai netinkami ar mažai tinkami tarpregioniniams palyginimams.
Kaip rodo regionų plėtros įvairių aspektų analizė, svarbiausia
problema, kad strateginiai regionų ypač jų ekonomikos ir vadybos,
sprendimai pradėti priiminėti be gilesnio sisteminio teorinio pagrindimo,
nesukūrus šioje integruotoje srityje naujų mokslo žinių sistemos. Lietuva
jau turi skaudžią patirtį, kai be gilesnio mokslinio pagrindimo, o tik
vadovaujantis bendromis rinkos ekonomikos giliai neperprastomis sąvokomis
bei politiniais interesais, buvo vykdoma valstybinio turto privatizacija,
agrarinė reforma, kai kurios kitos šalies ekonomikos permainos. Padarytų
sunkiai ištaisomų klaidų negalima kartoti naujuose strateginiuose
sprendimuose, tame tarpe ir dėl regionų plėtros.
Kaimo vietovių būklė turi didelę įtaką regionų plėtrai, nes čia
istoriškai susiklostė didesnė ūkinė priklausomybė nuo agrarinio sektoriaus,
jo keliamų struktūrinių pertvarkymų ir problemų. Kaimo vietovėse mažesnis
gyventojų tankumas, nepalankus susisiekimas, žemesnis aprūpinimo
infrastruktūros elementais lygis.
Iš problemų susijusių su regionų plėtra ir jų kaimiškumo ir
agrariškumo požiūriu, galima išskirti svarbiausias:
1. Problemos, sąlygojančios žemesnio, struktūriškai nesubalansuoto
išteklių lygio;
2. Problemos, susijusios su nepalankiais demografiniais procesais;
3. Problemos, atsirandančios dėl nevienodų plėtros tempų.
Šių problemų identifikavimui ir sprendimo priemonių parinkimui tenka
analizuoti didelį skaičių rodiklių, turinčių daug variantinių reikšmių.
Minimalaus ir pakankamai reprezentatyvaus jų skaičiaus nustatymui naudojami
šiuolaikinės faktorinės analizės ir skaitmeninės taksonomijos
metodai.
Šiuolaikinės faktorinės analizės metodai (ypač gerai tinka
svarbiausiųjų faktorių metodas) įvertina rodiklių tarpusavio ryšius ir tuo
pagrindu atrenka esminius rodiklius, tuo pačiu juos apjungdamas į
aukštesnio lygio apibendrinamuosius faktorius, kurie iš esmės atitinka
kriterijų apibūdinimą.
Skaitmeninės taksonomijos metodai leidžia išskirti vieningas tiriamų
objektų grupes pagal didelį skaičių požymių, todėl gali būti labai
sėkmingai taikomas probleminių regionų identifikavimui.
III. Regioninės ekonomikos uždaviniai
Pagrindinis regioninės politikos uždavinys Lietuvoje yra išlyginti
atskirų regionų (apskričių) ekonominį lygį ir priartėti prie Europos
Sąjungos vidurkio pagal pagrindinius ekonominio augimo rodiklius. Šio
uždavinio sprendimas sudėtingas ir įvairiapusiškas, reikalaujantis didelių
finansinių išteklių ir verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros programų
ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.
Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti dvi regioninės politikos kryptis:
Europos Sąjungos regioninės politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir pačios
Lietuvos regioninė politika. Suprantama šios abi kryptys tarpusavyje labai
susijusios. Jų formavimas ir realizavimas sudaro galimybes Lietuvai
dalyvauti Europos Sąjungos regioninės politikos paramos programose.
Siekiant gauti Europos Sąjungos paramą regioninės politikos įgyvendinimui,
reikalinga šalyje gerai funkcionuojanti ir ES nuostatus atitinkanti
valstybės regioninė politika. Todėl būtina:
• parengti ir įgyvendinti nacionalinės regioninės ekonominės ir
socialinės plėtros programą, atspindinčią regionų specializaciją pagal
ekonomines veiklas;
• tinkamai administruoti Europos Sąjungos struktūrinės paramos
programas.
Lietuvoje tik pastaraisiais metais atkreiptas dėmesys į ekonominės ir
socialinės raidos netolygumus atskiruose regionuose, didelius jų gyventojų
užimtumo, gyvenimo sąlygų, išsilavinimo lygio skirtumus. Ekonominė veikla
Lietuvoje daugiausiai sukoncentruota prie transporto magistralių,
didžiuosiuose miestuose ir keliuose mažesniuose pramonės centruose. Šiuose
regionuose plečiasi pramonės ir paslaugų sektoriai, didėja investicijos.
Tačiau kai kurie Lietuvos regionai, kurie anksčiau buvo išplėtoti ir
orientuoti į produkcijos gamybą Rytų rinkai, dabar susiduria su rimtomis
socialinėmis problemomis, susijusiomis su nedarbu. Išlyginti regioninių
skirtumų pati savaime rinka negali. Priešingai rinkos poveikyje šie
skirtumai turi tendenciją didėti. Todėl reikalingas tikslinis valstybės
poveikis formuojant ir realizuojant regioninę stuktūrinę politiką.
Vertinant Lietuvos regioninę politiką, galima pasakyti, kad ji
atitinka ES regioninės politikos nuostatas, bet ji yra dar tik pradinėje
stadijoje. Šiuo metu yra formuojama institucinė infrastruktūra ir teisiniai
ekonominiai regioninės politikos pagrindai: yra suformuota bazinė
institucinė struktūra ES investicinei paramai administruoti, formuoti bei
įgyvendinti Lietuvos regioninę politiką, yra įkurtos regioninės plėtros