Regionų ekonomikos objektas metodai ir uždaviniai regionai ir jų klasifikacija
5 (100%) 1 vote

Regionų ekonomikos objektas metodai ir uždaviniai regionai ir jų klasifikacija

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

REGIONŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS, METODAI IR UŽDAVINIAI, REGIONAI IR JŲ

KLASIFIKACIJA

Turinys

Įvadas 4

I. Regionų ekonomikos objektas 4

II. Regionų ekonomikos metodai 4

2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai 4

2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti 6

III. Regioninės ekonomikos uždaviniai 7

IV. Regionai ir jų klasifikacija 9

Išvada 18

Literatūra: 19

Įvadas

Regionas – valstybės teritorijos vientisa dalis, kurioje vykdoma

valstybės (nacionalinė) regioninė politika. Regionų ekonomika – tai

ekonomika, kurioje sprendžiamos optimalios gamybos vietos problemos bei

nustatoma kompleksinė regionų ūkinės veiklos kryptis, leidžianti nagrinėti

vietines problemas. Svarbus uždavinys yra regionų išskyrimas ir

identifikavimas, ekonominės erdvės klasifikavimas ir regionų bazės

parinkimas šalies mastu, nustatant patrauklumo zonas.

Svarbiausia regionų plėtros esmė (dalis) susijusi su gyvenimo kokybės

užtikrinimu. Regioninei politikai įgyvendinti reikalinga: nacionalinė

politika ir teisinė bazė; aiškus užduočių atskyrimas tarnacionalinės ir

regioninės valdžios institucijų. Galima teigti, kad kol nebus suteikta

regionams pakankamai savarankiškumo, pačio regiono plėtros galimybės yra

labai ribotos. Regioną efektyviai sustiprinti gali tik išsilaikanti

ekonomika.

Regionų ekonomikos objektas

Objektas (moksle) – reiškinys, verstas žmogaus praktinės ir pažintinės

veiklos dalyku.

Šiuolaikinės ekonomikos objektas yra šalies gamybos išdėstymas,

ekonominiai, socialiniai, demografiniai ekologiniai regiono ypatumai.

Šiuolaikinė regionų ekonomika tai analizė, prognozavimas, gamybinių jėgų

išdėstymo pagrindimas, įskaitant bendrą ekonominę socialinę plėtojimo

strategiją ir ekologinius reikalavimus, regionų ir šalies ekonomikos bei

tarpregioninių ekonominių ryšių tyrimas, taip pat teritorinis ūkio

organizavimas.

Regionų plėtra turi būti vykdoma nuosekliai, planingai. Labai svarbu

suformuoti lanksčią regionų plėtros politiką, jautriai reguojančią į

ekonominius, socialinius ir politinius pokyčius. Vienas iš svarbiausių

regioninės politikos tikslų yra išlyginti atskirų regionų ekonominį lygį,

naudojant visumą priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstyti

išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominei

socialinei ir aplinkosauginei regionų plėtrai.

II. Regionų ekonomikos metodai

2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai

Metodas (moksle) – tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka

sąmojingai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti. Metodas – reiškinių

tyrimo būdas.

Mokslinėje literatūroje regiono investicinio klimato ir regiono

investicinio patrauklumo sąvokos dažnai vartojamos sinonimai. Tačiau

ekonomistai (Bendavid-Val A. 1991 m. , Folomjev A., Revazov V. 1999 m.)

siūlo šias savokas vertinti skirtingai. Regiono investicinio klimato

vertinimo metodai yra trys:

Pirmasis metodas – apibendrintasis. Jis remiasi bendrų rodiklių

įvertinimu: bendro vidaus produkto ir gamybos įmonių produkcijos apimčių

pokyčių; privatizavimo eigos; investicinės veiklos teisinio reglamentavimo;

įvairių investicinių rinkų, tarp jų fondų ir pinigų rinkų plėtojimo.

Antrasis metodas – išsamusis, paremtas detalia veiksnių analize. Šiuo

metodu vertinama:

• Ekonominio potencialo charakteristika (regiono apsirūpinimas

ištekliais, klimato sąlygoa, laisvų žemės plotų potencialas,

energetinių bei darbo išteklių lygis, mokslinio-techninio

potencialo bei infrastuktūros plėtros lygis);

• Bendrų veiklos sąlygų išvystymas (ekologinis saugumas, gamybos

ir statybos bazės plėtros lygis, nebaigtos statybos apimtys);

• Regiono rinkos plėtros lygis (rinkos infrastruktūros raidos

lygis, infliacija ir jos įtaka investicinei veiklai,

konkurencinės aplinkos plėtojimo lygis, vietinės rinkos apimtis,

tarptautinių bei tarpregioninių ryšių plėtra, eksporto

galimybės, užsienio kapitalo apimtys);

• Politiniai veiksniai (gyventojų pasitikėjimo regiono valdžia

lygis, regiono ir valstybės valdžios bandradarbiavimo lygis);

• Socialiniai ir kultūriniai veiksniai (gyvenimo lygis, darbo

užmokesčio dydis, gyvenimo sąlygos, sveikatos priežiūros lygis,

migracijos įtaka investiciniam procesui)

• Organizaciniai teisiniai veiksniai ( valdžio požiūris į užsienio

investuotojus, regiono valdžios institucijų laikymasis

įstatymų, įmonės įregistravimo sudėtingumas, prekių, kapitalo ir

darbo jėgos judėjimo sąlygos);

• Finansiniai veiksniai (regiono biudžeto struktūra, vienam

regiono gyventojui tenkančių nebiudžetinių fondų lėšų dydis,

valstybės ir regiono biudžetų parama investicijoms, kredito

užsienio valiuta sąlygos, bankų teikiamų paskolų palūkanos,

nuostolingai veikiančių įmonių dalis regione).

Regiono investicinio klimato vertinimo pagal antrąjį metodą galėtu

būti: regiono investiciniam klimatui darantys įtaką veiksniai ir jų

sąveika vertinama atsižvelgiant į statinius duomenis, sumažinama

subjektyvių vertinimų galimybė, diferencijuojamos regiono veiklos sritys,

suteikiama išsami informacija investuotojams. Taikant antrajį metodą būtina

laikytis tokių nuostatų:

• Suderinti regiono ir investitorių interesus;

• Įvertinti, numatyti ir efektyviai panaudoti regiono mokslinį –

technologinį ir inovacinį potencialą;

• Lyginant atskirų regionų investicinio klimato rodiklius,

stengtis eliminuoti sunkiai pamatuojamus veiksnius;

Trečiasis metodas – rizikos įvertinimas. Šiuo metodu atstovaujama

pirmiausia strateginio investuotojo interesams, galima įvertinti ne tik

regiono patrauklumą investicijoms, bet ir rizikos lygį. Analizuojant

regiono investicinę riziką, išskiriamos šios rizikos rūšys: politinė –

priklausanti nuo regiono valdžio pastovumo ir gyventojų politinių pažiūrų;

ekonominė – susijusi su ekonominių procesų dinamika regione; socialinė –

apibūdinama socialinės įtampos lygiu; kriminalinė – nusakoma nusikaltimų

skaičiumi beijų pobūdžiu; ekologinė – apibūdinama aplinkos užterštumo

lygiu; finansinė – įvertinanti regiono biudžeto padėtį ir regino įmonių

bendrusius veiklos rezultatus; teisinė – apibūdinama teisinių normų,

reguliuojančių ekonominius santykius.

Apibendrinant šiuos metodologinius aspektus galiam teigti, kad

investicinis klimatas – tai ypatinga institucinės ekonominės sistemos

dalis, sudaranti sąlygas efektyviai naudoti socialinį – ekonominį bei

mokslinį – technologinį potencialą regionui (valstybei) plėtoti per aktyvią

investicinę veiklą.

2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti

Regioninės politikos formavimo procese susiduriama su daugeliu

problemų. Nėra moksliškai pagrįstos regioninių plėtros programų rengimo

metodikos ir rekomendacijų programinei regiono vadybai įdiegti. Todėl

rengiamos regioninės ir kaimo plėtros programos pasižymi paviršutiniškumu,

joms trūksta gilaus regiono vidinių išteklių ir jų pasitelkimo regiono

plėtrai galimybių įvertinimo, išorinių plėtros veiksnių analizės,

ilgalaikių prognozių, visapusiško plėtros strateginių krypčių ir

instrumentarijaus pagrindimo ir suderinimo.

Silpna regionų vadybos vieta – regione pasiektų socialinių ir

ekonominių rezultatų kompleksinis vertinimas. Neturint vieningos vertinimo

metodikos, pagrįstos integruotais rodikliais, apskaičiuotais pagal tų pačių

informacijos šaltinių duomenis, rezultatų vertinimuose daug subjektyvumo.

Tokie rezultatai netinkami ar mažai tinkami tarpregioniniams palyginimams.

Kaip rodo regionų plėtros įvairių aspektų analizė, svarbiausia

problema, kad strateginiai regionų ypač jų ekonomikos ir vadybos,

sprendimai pradėti priiminėti be gilesnio sisteminio teorinio pagrindimo,

nesukūrus šioje integruotoje srityje naujų mokslo žinių sistemos. Lietuva

jau turi skaudžią patirtį, kai be gilesnio mokslinio pagrindimo, o tik

vadovaujantis bendromis rinkos ekonomikos giliai neperprastomis sąvokomis

bei politiniais interesais, buvo vykdoma valstybinio turto privatizacija,

agrarinė reforma, kai kurios kitos šalies ekonomikos permainos. Padarytų

sunkiai ištaisomų klaidų negalima kartoti naujuose strateginiuose

sprendimuose, tame tarpe ir dėl regionų plėtros.

Kaimo vietovių būklė turi didelę įtaką regionų plėtrai, nes čia

istoriškai susiklostė didesnė ūkinė priklausomybė nuo agrarinio sektoriaus,

jo keliamų struktūrinių pertvarkymų ir problemų. Kaimo vietovėse mažesnis

gyventojų tankumas, nepalankus susisiekimas, žemesnis aprūpinimo

infrastruktūros elementais lygis.

Iš problemų susijusių su regionų plėtra ir jų kaimiškumo ir

agrariškumo požiūriu, galima išskirti svarbiausias:

1. Problemos, sąlygojančios žemesnio, struktūriškai nesubalansuoto

išteklių lygio;

2. Problemos, susijusios su nepalankiais demografiniais procesais;

3. Problemos, atsirandančios dėl nevienodų plėtros tempų.

Šių problemų identifikavimui ir sprendimo priemonių parinkimui tenka

analizuoti didelį skaičių rodiklių, turinčių daug variantinių reikšmių.

Minimalaus ir pakankamai reprezentatyvaus jų skaičiaus nustatymui naudojami

šiuolaikinės faktorinės analizės ir skaitmeninės taksonomijos
metodai.

Šiuolaikinės faktorinės analizės metodai (ypač gerai tinka

svarbiausiųjų faktorių metodas) įvertina rodiklių tarpusavio ryšius ir tuo

pagrindu atrenka esminius rodiklius, tuo pačiu juos apjungdamas į

aukštesnio lygio apibendrinamuosius faktorius, kurie iš esmės atitinka

kriterijų apibūdinimą.

Skaitmeninės taksonomijos metodai leidžia išskirti vieningas tiriamų

objektų grupes pagal didelį skaičių požymių, todėl gali būti labai

sėkmingai taikomas probleminių regionų identifikavimui.

III. Regioninės ekonomikos uždaviniai

Pagrindinis regioninės politikos uždavinys Lietuvoje yra išlyginti

atskirų regionų (apskričių) ekonominį lygį ir priartėti prie Europos

Sąjungos vidurkio pagal pagrindinius ekonominio augimo rodiklius. Šio

uždavinio sprendimas sudėtingas ir įvairiapusiškas, reikalaujantis didelių

finansinių išteklių ir verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros programų

ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.

Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti dvi regioninės politikos kryptis:

Europos Sąjungos regioninės politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir pačios

Lietuvos regioninė politika. Suprantama šios abi kryptys tarpusavyje labai

susijusios. Jų formavimas ir realizavimas sudaro galimybes Lietuvai

dalyvauti Europos Sąjungos regioninės politikos paramos programose.

Siekiant gauti Europos Sąjungos paramą regioninės politikos įgyvendinimui,

reikalinga šalyje gerai funkcionuojanti ir ES nuostatus atitinkanti

valstybės regioninė politika. Todėl būtina:

• parengti ir įgyvendinti nacionalinės regioninės ekonominės ir

socialinės plėtros programą, atspindinčią regionų specializaciją pagal

ekonomines veiklas;

• tinkamai administruoti Europos Sąjungos struktūrinės paramos

programas.

Lietuvoje tik pastaraisiais metais atkreiptas dėmesys į ekonominės ir

socialinės raidos netolygumus atskiruose regionuose, didelius jų gyventojų

užimtumo, gyvenimo sąlygų, išsilavinimo lygio skirtumus. Ekonominė veikla

Lietuvoje daugiausiai sukoncentruota prie transporto magistralių,

didžiuosiuose miestuose ir keliuose mažesniuose pramonės centruose. Šiuose

regionuose plečiasi pramonės ir paslaugų sektoriai, didėja investicijos.

Tačiau kai kurie Lietuvos regionai, kurie anksčiau buvo išplėtoti ir

orientuoti į produkcijos gamybą Rytų rinkai, dabar susiduria su rimtomis

socialinėmis problemomis, susijusiomis su nedarbu. Išlyginti regioninių

skirtumų pati savaime rinka negali. Priešingai rinkos poveikyje šie

skirtumai turi tendenciją didėti. Todėl reikalingas tikslinis valstybės

poveikis formuojant ir realizuojant regioninę stuktūrinę politiką.

Vertinant Lietuvos regioninę politiką, galima pasakyti, kad ji

atitinka ES regioninės politikos nuostatas, bet ji yra dar tik pradinėje

stadijoje. Šiuo metu yra formuojama institucinė infrastruktūra ir teisiniai

ekonominiai regioninės politikos pagrindai: yra suformuota bazinė

institucinė struktūra ES investicinei paramai administruoti, formuoti bei

įgyvendinti Lietuvos regioninę politiką, yra įkurtos regioninės plėtros

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1624 žodžiai iš 5391 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.