Tarptautinės investicijų teorijos
Įvadas………………………………………………………………………………………….3
1. Užsienio investicijos ir tarpnacionalinės korporacijos…………………….4
2. Užsienio investicijų teorijos………………………………………………………..8
2.1. Rinkos nepilnumo (trūkumo) arba monopolistinių
pranašumų teorija………………………………………………………..8
2.2. Tarptautinio investavimo produkto gyvavimo ciklo teorija….9
2.3. Sekimo paskui firmą – lyderį teorija………………………………..11
2.4. Internacionalizacijos teorija……………………………………………11
2.5. Finansinės – portfelinės investicijų teorijos………………………13
2.6. Eklektinė tarptautinės gamybos teorija…………………………….13
3. Užsienio investicijos Lietuvoje…………………………………………………..15
4. Išvados…………………………………………………………………………………….16
Literatūros sąrašas………………………………………………………………………..17
Įvadas
Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Pirmosios užsienio investicijos atliktos XVIII – XIX amžiuje. Jas lėmė įmonių, unikalių ir vertingų išteklių produkcijos gamyba, paieška ir noras užsitikrinti ilgalaikį dalyvavimą išteklių gavimo centruose. Tuo tikslu vyko vario paieška Čilėje, naftos paieška Vidurio Rytuose. Išteklių poreikis gamybai dažnai siejosi su kitais investicijas priimančiais šalies privalumais: tarptautiniu konkurencingumu, produkto gyvavimo ciklu.
Tris pastaruosius dešimtmečius užsienio investicijas nusako kapitalo mobilumas ir žemų darbo kaštų pastovumo kombinacija. Įeiti į užsienio kapitalo rinkas įmones skatina užsienio rinkos pranašumai: ekonomikos akiratis, produkcijos diferenciacija, finansiniai ištekliai ir jėga, technika ir žinios.
Šiame darbe aptarsime dažniausiai pasitaikančias užsienio investicijų teorijas: tai rinkos nepilnumo (trūkumo) arba monopolistinių pranašumų teorija; tarptautinio investavimo produkto gyvavimo ciklo teorija; sekimo paskui firmą – lyderį teorija; internacionalizacijos teorija; finansinių – portfelinių investicijų teorija; eklektinė tarptautinės gamybos teorija.
Šių teorijų kūrėjai įsitikinę, kad šiuolaikinė pasaulio sistema pažangiam centrui leidžia paimti ekonominį pelną ir pervesti turtą iš mažiau išsivysčiusių į išsivysčiusius kapitalistinius ūkius, panaudojant tam tikslui investicijas. Taigi, besivystančių šalių atsilikimas yra tiesioginė pasekmė tos kapitalo investicijų politikos, kurią vykdo ekonomiškai ir politiškai stiprios valstybės.
Išanalizuosime tarpnacionalinių korporacijų vaidmenį tarptautiniame investavimo procese. Taip pat susipažinsime su užsienio investicijomis Lietuvoje.
Užsienio investicijos ir tarpnacionalinės korporacijos
Iki Pirmojo pasaulinio karo pagrindinės kapitalo eksportuotojos buvo kai kurios Vakarų Europos valstybės (Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija) ir JAV. Kapitalas daugiausia buvo eksportuojamas į priklausomus kraštus ir kolonijas. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija investavo Kanadoje, Austrijoje, Indijoje; Prancūzija ir Vokietija – daugiausia Europos šalyse. Prancūzija ketvirtadalį savo kapitalų investuodavo Rusijoje, o vokiečiai – Austrijoje, Vengrijoje, kituose Europos kraštuose. Užsienio investicijos buvo skiriamos žaliavų išgavimui.
Pokario periodą galima suskirstyti į keletą etapų:
1. 1945 – 1957 metai. Šiam laikotarpiui būdingi dideli tarptautinės komercijos ir užsienio investicijų ribojimai. Europos valstybės tuo metu pasižymėjo kaip užsienio kapitalo iš JAV importuotojos (Maršalo planas).
2. 1958 – 1968 metai. Tai stabilios ekonomikos raidos etapas pasaulio ūkyje, kur vyko prekybos ir kapitalo apyvartos liberalizacija. Šiuo laikotarpiu nuolat daugėjo tarptautinių firmų, eksportuojančių savo gaminius į užsienį. Technikos pažanga ir naujos konkurencijos formos, šakinė specializacija nulėmė tai, kad tarpnacionalinės ir tarptautinės korporacijos daugiausia koncentravosi pramoninėse valstybėse. Nuo XX a. Septintojo dešimtmečio vidurio tokio tipo firmų kūrimasis labai suaktyvėjo. Kaip tik tuo metu Europoje masiškai kūrėsi gigantiškų JAV korporacijų filialai, kurie padarė didžiulę įtaką pramonės plėtrai. Šį procesą žinomas prancūzų ekonomistas Servanas Šraiberis pavadino “amerikietiškuoju iššūkiu”. Per tą laikotarpį japonų firmos steigė savo filialus daugiausia Pietryčių Azijos šalyse.
3. XX. a. aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir devintasis dešimtmetis dažnai vadinami “europietiškuoju iššūkiu”. Tuo laikotarpiu nepaisant amerikiečių dominavimo, pastebimai spartėjo Europos firmų filialų kūrimasis JAV. Nuo jų stengėsi neatsilikti ir Japonija.
Pagrindinės to reiškinio priežastys buvo šios:
a) neigiamo JAV mokėjimų balanso didėjimas ir dolerio kurso pokyčiai;
b) didžiulė JAV rinka;
c) gamybinių sąnaudų skirtumo tarp JAV ir kitų valstybių
mažėjimas;
R.A.Gižas, Tarptautiniai ekonominiai santykiai, 2003, p. 103
d) būgštavimas dėl JAV protekcionizmo prekybos politikoje;
e) kapitalo importavimo ribojimų mažinimas;
f) siekimas pereiti prie amerikietiškųjų technologijų, geresnio gamybos organizavimo ir veiksmingos rinkodaros;
g) neamerikietiškųjų korporacijų strategija, siekianti palaužti JAV korporacijų dominavimą.
Trijų jėgos centrų – JAV, Vakarų Europos, Japonijos – pasaulio tiesioginių investicijų eksporto dalis sudaro apie 80 procentų Jungtinės Amerikos Valstijos, nepaisant kitų šalių pastangų, ir toliau lieka stambiausios kapitalo eksportuotojos. Svarbų kapitalo eksporto vaidmenį vaidina Didžioji Britanija, Vokietija ir Japonija. Šiose valstybėse kapitalų rinkos nėra taip atviros ir liberalizuotos kaip JAV.
Užsienio investicijos įvairiose šalyse daro skirtingą įtaką ekonominei ir socialinei raidai, ir jų lyginamoji dalis atskiruose nacionaliniuose ūkiuose nevienoda.
Jau ne pirmąjį dešimtmetį tiesioginės užsienio investicijos didėja sparčiau nei tarptautinė prekyba. Tiesioginiai investuotojai – tarpnacionalinės (TNK) ir tarptautinės korporacijos užtikrintai pirmauja pasaulio ekonomikos internacionalizacijos procese. Tačiau XX a. paskutiniojo dešimtmečio patirtis parodė, kad keičiantis pasaulinei situacijai, tobulėja ir TNK strategija.
Tiesioginės užsienio investicijos yra pagrindinė globalizacijos, kuri vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, varomoji jėga. Dabar yra daugiau kaip 30 tūkstančių tarpnacionalinių kompanijų, o jų filialų net per 270 tūkstančių.
Intensyvią šio proceso plėtrą nulėmė tai, kad vis daugiau firmų, tarp jų ir iš besivystančių šalių, investuoja, atsižvelgdamos į didėjančią konkurenciją bei rinkų liberalizaciją, į atsiradusias naujas iki šiol neegzistavusias kapitalinių įdėjimų sritis. Korporacijų strategijose dominuoja firmų susiliejimai ir kitų firmų įsigijimas. Firmų susiliejimo ir įsigijimo bumas, prasidėjęs XX a. pabaigoje, yra viena svarbiausių tiesioginių užsienio investicijų didėjimo priežasčių.
Kita svarbi priežastis yra ta, kad atsirado naujų užsienio kapitalo investavimo galimybių: daugelyje šalių buvo liberalizuotos ir išsklaidytos atitinkamos ekonomikos sritys ir, antra vertus, vyriausybės vis palankiau žiūri į užsienio kapitalo ir technologijų pritraukimą.
R. A. Gižas, Tarptautiniai ekonominiai santykiai, 2003, p. 104
R. A. Gižas, Tarptautiniai ekonominiai santykiai, 2003, p. 105
Daugiau kaip 500 stambiausių pasaulio TNK investuoja kapitalą užsienyje. Šiaurės Amerikos tarpnacionalinės korporacijos traktuoja Europą kaip svarbiausią savo kapitalinių įdėjimų regioną, ypač gaminant pažangių technologijų reikalaujančius gaminius. Tą patį galima pasakyti ir apie Europos TNK : labiausiai pageidaujama investicijų vieta – JAV, o japonų tarpnacionalinių korporacijų, didžiausi interesai susikerta Azijos šalyse. Savo ruožtu Amerikos ir Europos TNK taip pat nemažai dėmesio skiria Azijai.
Pagal tiesioginių užsienio investicijų apimtis ir mastą pirmoje vietoje yra JAV, po to Didžiosios Britanijos, Prancūzijos TNK. Patraukliausios užsienio investicijoms faktiškai buvo tos pačios šalys – JAV, Didžioji Britanija, Vokietija. Ypač aktyvios investuojant savo kapitalą JAV buvo ir tebėra Vokietijos ir Anglijos TNK.
Aktyvina savo veiklą ir japonų TNK. Jos skverbiasi į Rytų ir Pietryčių Azijos šalis, į pramonines valstybes, norėdamos sukurti regioninius ir globalinius gamybos bei realizavimo tinklus. Siekdamos sustiprinti savo prekių tarptautinį konkurencingumą, japonų TNK pradėjo kurti užsienyje savo “antrosios kartos” filialus. Pavyzdžiui, 47 procentai jų filialų Honkonge ir 43 procentai Singapūre jau sukūrė nuosavus užsienio filialus.
Nuo 1992 metų stambiausių tiesioginių investicijų gavėja besivystančių šalių grupėje yra Kinija. Turint omenyje didelį ekonomikos augimo tempą šioje šalyje ir naujų kapitalinių įdėjimų sričių atsiradimą (ypač infrastruktūros šakose), galima tikėtis, kad užsienio investuotojų dėmesys Kinijai nemažės.
Didėja užsienio investicijų apimtis ir Lotynų Amerikos šalyse. Jos daugiausia koncentruojamos automobilių pramonėje (Meksika ir Brazilija), kalnakasyboje (Čilėje). Investicijų srautus į šį pasaulio regioną pirmiausia lėmė specifinės šalių ekonominės sąlygos. Pavyzdžiui, kai XX a. pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje Argentinoje, Venesueloje ir Peru buvo privatizuojamos stambios kompanijos, užsienio investicijų gerokai padaugėjo, paskui sumažėjo. Investicijos į kalnakasybą ir automobilių pramonę taip pat netolygios.