TURINYS
ĮVADAS 3
1. UŽSIENIO INVESTICIJOS 4
1.1. Tiesioginės užsienio investicijos 5
1.2. Plyno lauko investicijos 7
2. TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS LIETUVOJE 9
2.1. TUI dinamika Lietuvoje 9
2.1.1. Teritorinis TUI pasiskirstymas Lietuvoje 10
2.1.2. TUI pasiskirstymas pagal ekonomines veiklas 11
2.2. Pagrindinės šalys investuotojos Lietuvoje 2004 – 2005 metais 12
2.3. TUI į Baltijos valstybes 15
2.4. BVP ir TUI priklausomybė 17
2.5. Bedarbių skaičiaus ir TUI priklausomybė 18
2.6. Investavimo Lietuvoje privalumai ir trūkumai 19
2.6.1. Investavimo Lietuvoje privalumai 19
2.6.2. Investavimo Lietuvoje trūkumai 21
IŠVADOS 22
LITERATŪRA 23
ĮVADAS
Šalies ekonominę plėtrą sąlygoja daug veiksnių. Kai kurie jų yra specifiniai šaliai, kai kurie bendri visoms šalims. Visų šalių ekonominę raidą įtakoja užsienio investicijos. Besivystančiose šalyse, kur žemas darbo našumas, atsilikusios gamybos technologijos ir technika, užsienio kapitalas, investuojamas į gamybos priemones, gali sudaryti galimybes pagreitinti šalies ekonominį augimą.
Užsienio investicijų pritraukimas yra svarbus šalies ekonominio augimo rodiklis, priklausantis nuo gamybos augimo, finansinio stabilumo, verslo infrastruktūros, politinių sprendimų, apmokestinimo, privatizavimo, biurokratinių kliūčių ir kt. Tai nėra paprasta, nes kiekviena šalis skirtinga savo politiniais, finansiniais ir ekonominiais bei kitais ištekliais, kuriais remiantis plėtojamos investicijų pritraukimo strategijos.
Darbo tikslai:
Apibrėžti, kas yra užsienio investicijos;
Aprašyti tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Lietuvoje dinamiką ir teritorinį pasiskirstymą;
Nurodyti priežastis, kodėl Lietuva nepritraukia tiek daug investicijų, kiek Estija;
Aprašyti TUI pasiskirstymą Lietuvoje pagal užsienio šalis investuotojas ir pagal ekonomines veiklas;
Nustatyti, ar BVP ir bedarbių skaičius Lietuvoje priklauso nuo TUI;
Aprašyti investavimo Lietuvoje privalumus ir trūkumus.
1. UŽSIENIO INVESTICIJOS
Investicijos – tai piniginės lėšos ir įstatymais bei teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybinių funkcijų realizavimą.
Užsienio investicijos – tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių bei juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje.
Užsienio investicijos skirstomos į:
Tiesiogines investicijas – investicijos, kurių pagrindu susiformuoja ilgalaikiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir investavimo įmonės. Toks investuotojas, turi 10 ir daugiau procentų paprastųjų akcijų ar balsavimo teisių, kurios suteikia galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.
Netiesiogines investicijas (portfelines) – investicijos, kai investuojant įgyta kapitalo dalis nesiekia 10 procentų, todėl investuotojas neturi galimybės daryti didelės įtakos ūkio subjektui.
Kitomis užsienio investicijomis vadinami visi finansiniai ryšiai su užsieniu, kurie nepatenka į pirmąsias dvi dalis. Tai gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, taip pat paskolos gautos valstybės vardu ir su valstybės garantija, prekybinės skolos, užsienio juridinių ir fizinių asmenų indėliai bankuose bei kiti panašūs finansiniai įsipareigojimai.
Pagrindiniai veiksniai, lemiantys apsisprendimą investuoti užsienio šalyse yra:
Palanki teisinė šalies aplinka.
Mokesčiai, skatinantys ūkinę veiklą.
Išvystyta infrastruktūra (transportas, ryšiai, paslaugų sfera ir kt.).
Santykinai kvalifikuota darbo jėga.
Santykinai mažesni gamybos kaštai.
Stabili pinigų sistema, monetarinė politika, bankų sistema.
Politinis stabilumas.
Efektyvi valdžios įstaigų veikla.
Rinkos apimtis ir kokybė.
Aplinkosauginė situacija ir ekologiniai reikalavimai.
Lietuvą daugiausia domina tiesioginės užsienio investicijos (TUI). Taip yra dėl dviejų priežasčių:
1) reikia restruktūrizuoti ūkį ir atnaujinti technologijas;
2) TUI yra privatizavimo lėšų šaltinis.
Užsienio investicijos Lietuvoje leidžiamos į visas teisėtas komercines – ūkines veiklas, išskyrus tas, kurios draudžiamos arba ribojamos valstybės interesų vardan. Užsienio investicijos neleidžiamos į šias komercines – ūkines veiklas:
1) valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba);
2) loterijų organizavimo.
Užsienio investuotojai turi teisę pasirinkti šiuos kapitalo investavimo būdus:
Įsigyti Lietuvoje veikiančių įmonių akcijų dalį.
Steigti įmonę. Įmonė gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.
Atidaryti užsienio įmonės atstovybę.
Prieš investuodamas kapitalą, investuotojas lygina žadamą gauti naudą su išlaidomis ar rizika. Priimant investicinius sprendimus, rizika suprantama, kaip galimybė, kad tikras investicijų pelnas skirsis nuo investuotojo laukto pelno. Investicijų rizika kyla dėl nestabilumo, kurį
sukelia pokyčiai rinkoje, kainų svyravimai, įstatymų kaita ar valstybės ekonominės politikos pasikeitimai. Investuotojas, norintis investuoti į užsienio šalį, turi nemažą pasirinkimą iš skirtingo pelningumo ir nevienodos rizikos būsimų investicijų.
1.1. Tiesioginės užsienio investicijos
Tiesioginėms užsienio investicijoms priskiriamas ne tik pirminis kapitalo investavimas, bet ir visos vėlesnės ekonominės operacijos tarp investuotojo ir investavimo įmonės*. Taigi TUI sudaro:
tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti įmonės nuosavo kapitalo dalis (atsižvelgiant į turimą įmonės įstatinio kapitalo dalį);
reinvesticijos – tiesiogiai užsienio investuotojui priklausanti, bet dividendų forma nepaskirstyta, o įmonėje likusi, pelno dalis;
tiesioginio užsienio investuotojo įmonei suteiktos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos;
kitas įmonės kapitalas – tai tiesioginio užsienio ir investavimo įmonės prekybos skolos, priskaičiuoti, bet neišmokėti dividendai, akcijos, nesuteikiančios teisių į turtą likviduojant įmonę, palūkanos už paskolas ir t.t.
Tiesioginės užsienio investicijos į tam tikrą ekonomikos sektorių beveik visuomet lemia jo efektyvumo didėjimą. Kaip pavyzdį panagrinėsime Lietuvos bankų sistemą*.
Lietuvos bankų sektorius po Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė ypatingo užsienio investuotojų dėmesio – 2002 metais užbaigus Lietuvos bankų privatizavimo procesą, užsienio investuotojų valdoma Lietuvos bankų kapitalo dalis sudarė 88 %. Nors jau 1998 metų pradžioje užsienio kapitalas sudarė maždaug trečdalį Lietuvos bankų sistemos, pirmu užsieniečių įsiveržimu į mūsų šalies bankininkystę laikytina Švedijos SEB (bankų grupės) 220,8 mln. Lt investicija ir 32 % Vilniaus banko akcijų įsigijimas 1998 metais. 2001 metais Estijos Hansabankas privatizavo AB Lietuvos taupomąjį banką. Taip pat Vokietijos bankas Nord/LB privatizavo ir restruktūrizavo AB Lietuvos žemės ūkio banką.
Panagrinėkime, ar tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvos bankų sektorių turėjo teigiamos įtakos bankų sektoriaus plėtrai bei jų veiklos efektyvumo rodikliams. Nagrinėsime 1998 – 2002 metų laikotarpį, nes būtent tada užsienio kapitalas ypač aktyviai veržėsi į šalies bankų sistemą.
Apžvelgiamu laikotarpiu sparčiau augo komercinių bankų turto, tenkančio vienam banko darbuotojui, apimtis. Šis rodiklis padidėjo nuo 738,5 tūkst. Lt 1997 metais iki 1999,7 tūkst. Lt 2002 metais. Šią įspūdingą plėtrą lėmė daugiau kaip dvigubai išaugęs komercinių bankų turtas ir banko darbuotojų skaičiaus sumažėjimas (nuo 11245 iki 8612 darbuotojų) dėl padidėjusio darbo našumo.
Kitas rodiklis, plačiai taikomas bankų veiklos efektyvumui įvertinti – operacinių išlaidų dalis visose išlaidose (kuo rodiklis didesnis, tuo bankų veikla efektyvesnė). Šis rodiklis padidėjo nuo 41,95 % 1997 metais iki 45,63 % 2002 metais. 1999 – 2001 metais operacinių išlaidų dalis buvo mažesnė – apie 36 – 37 %. Santykinė šių išlaidų dalis 2002 metais išaugo dėl bankų darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio padidėjimo ir išlaidų personalo išlaikymui padidėjimo.
. Taip pagerėjo paskolų portfelio kokybė (paskolų ir indėlių palūkanų normų skirtumas Lietuvoje priartėjo prie euro zonos šalių vidurkio), sustiprėjo bankų konkurencija. Visa tai leidžia teigti, kad tiesioginės užsienio investicijos lėmė Lietuvos bankų sektoriaus efektyvumo padidėjimą.
1.2. Plyno lauko investicijos
Užsienio investicijos gali turėti plyno lauko investicijų formą. Plyno lauko investicijos (Greenfield investment) – tai lėšų investavimas į visiškai naują gamybos objektą. Plyno lauko investicijos turi šiuos privalumus:
1) Sukuriamos naujos darbo vietos. Taip pat užsienio bendrovės reguliariai investuoja ir skiria daugiau pinigų darbuotojų kvalifikacijai kelti bei naujiems darbo įgūdžiams formuoti nei vietos įmonės. Pavyzdžiui, įgyvendinus 600 mln. Lt vertės investicinį projektą, sukuriama 1000 tiesioginių naujų darbo vietų, 2000 – netiesioginių (tiekėjų grandyje). Kasmet tokia įmonė eksportuoja produkcijos už 300 mln. Lt. Be to, ji teikia nuolatinius užsakymus tiekėjams – vietos gamintojams, naudojasi įpakavimo, logistikos bei kitų pramonės šakų paslaugomis*.
2) Įgyvendinamos naujos bei progresyvios vadybos idėjos.
3) Įdiegiamos naujausios šiuolaikinės technologijos.
4) Plėtojamos pramonės šakos, kuriose gaminama eksportui skirta produkcija. Užsienio kapitalo įmonės labiausiai suinteresuotos eksportu: eksporto plėtra naudinga visai valstybei. Tarptautinės kompanijos turi gerai išplėtotas rinkas užsienyje bei platų verslo kontaktų tinklą.
5) Perduodami verslo ryšiai su užsienio bankais ir tarptautinėmis finansų investicijomis. Tai gerina valstybės poziciją tarptautinėse kapitalo rinkose, taip pat padidėja galimybės skolintis iš užsienio už mažesnes palūkanas**.