1. Vertybinių popierinių rinkos ištakos.
Pirmaisiais vertybiniais popieriais galima laikyti Babilono molines lenteles, kai, sumokėjęs įnašą, žmogus gaudavo lentelę su užrašu, kuriuo būdavo patvirtinama, kad lentelės turėtojas sumokėjo įnašą prekybinio laivo savininkui ir yra atitinkamos laivo dalies savininkas. Dalininkas prisiimdavo visą riziką ir atsakomybę (laivo sudužimo ar paėmimo į nelaisvę atveju jis neturėdavo teisės reikalauti įdėtų pinigų grąžinimo), tačiau jis besąlygiškai gaudavo jam priklausančią pelno dalį, laivui sėkmingai sugrįžus. Tai galima laikyti paprastųjų akcijų užuomazga, nes šiomis lentelėmis galima buvo prekiauti iki laivas sugrįš arba bus gauta žinia apie jo žuvimą. Ten pat susiformavo ir indėlių sistemos bei vekselių užuomazga – buvo galima įdėti pinigus į prekybos namus (ne į konkretų laivą ar ekspediciją), kurie įsipareigodavo mokėti palūkanas bei grąžinti indėlį pagal pareikalavimą savo atstovybėse įvairiuose miestuose. Tokią lentelę galima būdavo parduoti ir kitiems prekybos namams už jų pasiūlytą kainą (taigi su diskontu).
Pirmaisiais vyriausybės vertybiniais popieriais galima laikyti Egipto faraonų papirusus, išduodamus grūdų pirkliams nederliaus metais, kuriais būdavo pasižadama, kad faraono iždas apmokės auksu nurodytą skolą, jeigu po metų valstybė nepajėgs grąžinti atitinkamo kiekio grūdų (dažniausiai būdavo naudojami “paprasti” skaičiavimai – reikėjo grąžinti du arba tris grūdus už vieną). Tai buvo tik vertybinių popierių užuomazga, tačiau jau tada tapo aišku, kad valstybės lėšų poreikis padidėdavo prasidėjus nederliaus metams ar karams.
Tolesniam vertybinių popierių rinkos vystymuisi tiesioginės įtakos turėjo viduramžių didieji geografiniai atradimai. Kaip žinia, tuo laikotarpiu atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai, ir verslininkams prireikė nelyginant daugiau kapitalo, norint pasinaudoti šiomis palankiomis sąlygomis; užjūrio rinkų įsisavinimas ir prekių pardavimas tapo neįmanomas pavieniams asmenims. Dėl to atsirado akcinės bendrovės – anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Ost – Indija, kurios ir tapo pirmaisiais vertybinių popierių eminentais. XVI – XVII amžiuje Anglijoje steigėsi akcinės bendrovės, finansuojančios anglies gavybą, drenažą ir kitas kapitalui imlias šakas.
Prasidėjus pramonės revoliucijai ir susikūrus apdirbimo įmonėms, plačiai paplito akcijų prekyba. Pavyzdžiui, XVIII amžiaus pabaigoje Londono brokeriai turėjo išsinuomoję dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų prekybai vertybiniais popieriais. Taip atsirado pirmoji pasaulyje Londono vertybinių popierių birža, o kartu su “gatvės” rinka pradėjo vystytis “organizuota” rinka, daranti vis labiau pastebimą poveikį pramonei ir prekybai.
1791 metais Filadelfijoje pradėjo veikti pirmoji vertybinių popierių birža Amerikoje. Po metų pradėjo veikti Niujorko vertybinių popierių birža. Prekiaujama buvo pagrindinai obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos. XIX amžiaus antroje pusėje Vokietijoje atsirado investiciniai bankai, vykdę visas tarpines operacijas su vertybiniais popieriais sunkiosios pramonės srityje. Taip prasidėjęs brokerių verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis.
Pradžioje vertybiniais popieriais buvo prekiaujama po atviru dangumi, namų lodžijose, uostų užeigose.
Įžymios Niujorko biržos makleriai vidurdienį rinkdavosi Tontine Coffee House kavinėje. Jų kolegos iš Londono pamėgo vieną smuklę Janthone. Laikui bėgant biržos iš smuklių ir tavernų persikėlė į solidžius pastatus.
Tokia trumpa vertybinių popierių rinkos atsiradimo istorija.
Šiandien vertybinių popierių rinka (dar įvardinama kaip fondų rinka) yra tikslus ekonomikos padėties barometras, fiksuojantis jos lygį, pakilimus ir nuosmukius, stagnacinius procesus. Bet šalies ekonomikos būklės diagnozavimas nėra šios rinkos savitikslis, jos moto – užtikrinti galimai pilną ir greitą piniginių sankaupų persiliejimą į efektyvesnes veiklos sritis.
2. Vertybinių popierių, finansų, kapitalo ir pinigų rinkos. Ryšys ir sąveika tarp jų.
Tarptautinėje praktikoje priimtoje terminologijoje finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka. Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikių – nuo vienos dienos iki vienerių metų santaupų, kapitalo rinkoje – vidutinių ir ilgalaikių (daugiau nei vienerių metų) santaupų judėjimai.
Vertybinių popierių rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas. Pinigų rinkos apyvartoje dalyvauja trumpalaikiai vertybiniai popieriai, o kapitalo rinkos apyvartoje – vidutinės trukmės ir ilgalaikiai vertybiniai popieriai.
Taigi vertybinių popierių rinka užima svarbiausią vietą visos finansų rinkos kontekste, tame skaičiuje pinigų ir kapitalo rinkose.
Be vertybinių popierių minėtos rinkos dar apima tiesioginį bankų kreditų judėjimą, piniginių išteklių paskirstymą per draudimo sferą, tarpfirminius kreditus ir pan.
Pakankamai svarbi yra vertybinių popierių rinkos sąveika su biudžetu ir kreditų rinka. Valstybės biudžetas, kreditų rinka ir vertybinių popierių rinka ne tik papildo vienas kitą, bet ir konkuruoja vienas su kitu ir labai priklauso vienas nuo kito. Pvz., biudžeto didinimas, mokesčių
augimas neišvengiamai ir tiesiogiai įtakoja į piniginių išteklių šalies ūkiui sumažėjimą ir susiaurina bankų kreditų ir vertybinių popierių rinkas.
Bet grįžkime prie pinigų ir kapitalo rinkų, su kuriomis vertybinių popierių rinka turi bendrų bruožų ir kurios apsprendžia jos dalyvių sudėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t.
Pinigų rinkos pagrindiniai subjektai, imantys paskolas, yra iždas, komerciniai bankai, nedepozitinės finansų institucijos, finansų brokeriai ir vertybinių popierių dileriai, firmos. Pavyzdžiui, finansinės ir verslo firmos paprastai išleidžia komercinius vekselius su palyginti žema palūkanų norma tam, kad įsigytų piniginių fondų įvairiems atsiskaitymams bei apyvartiniam kapitalui sukaupti. Komerciniai bankai paprastai išleidžia depozitinius sertifikatus ir tokiu būdu gauna papildomų lėšų paskoloms teikti.
Pinigų rinkoje pagrindiniai skolintojai (piniginių dokumentų pirkėjai) yra komerciniai bankai, kompanijos ir kiti verslo subjektai, nedepozitinės finansų institucijos, Centriniai bankai, valstybė ir federalinių vienetų (žemių, valstijų) vadovybė, privačios institucijos, užsienio šalių vyriausybės. Šiuo atveju jų skolinamas lėšas vienija tai, kad jos yra laikinai laisvos. Paprastai praėjus šiam periodui įsigyti piniginiai dokumentai pinigų rinkoje vėl paverčiami pinigais, kad būtų galima atlikti įvairius mokėjimus: sumokėti mokesčius, mokėti indėlininkams palūkanas, sukaupti pinigus ilgalaikėms investicijoms, pirkti kitus piniginius dokumentus vidaus ir užsienio finansų rinkose. Pinigų rinkoje reiškiasi Centrinio banko “finansinė intervencija”, siekiant kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje trimis svarbiausiomis pinigų – kredito politikos priemonėmis:
1. REZERVŲ REGLAMENTAVIMU. Rezervų reglamentavimas – tai tam tikro dydžio rezervo, kurį komerciniai bankai privalo laikyti Centriniame banke, nustatymas. Jų paskirtis – užtikrinti komercinių bankų likvidumą, tai yra garantuoti savalaikį komercinių bankų atsiskaitymą su indėlininkais, kurie , dėl vienų ar kitų priežasčių pageidauja greičiau atsiimti savo indelius. Daugelyje pasaulio valstybių privalomųjų rezervų (atsargų) normos yra diferencijuotos priklausomai nuo indelių trukumų. Paprastai didesnės normos nustatomos indeliams iki pareikalavimo.
2. DISKONTO NORMA. Tai centrinio banko nustatoma palūkanų norma už paskolas, kurias jis teikia komerciniams bankams. Diskonto norma koreguojama, priklausomai nuo monetarinės politikos tikslų, taip vadinamo diskonto lango (discount window) rėmuose. Kadangi dauguma bankų kreipiasi į centrinį banką, norėdami papildyti kredito išteklius, tai normos padidinimas greit persiduoda visai kredito rinkai. Praktika rodo, kad į diskonto normų pakeitimus rinka greičiau reaguoja, negu į rezervinių reikalavimų pakeitimus.
3. ATVIROS RINKOS OPERACIJOS. Tai operacijos, kuriomis centrinis bankas perka arba parduoda vyriausybės paskolos obligacijas atviroje rinkoje. Centrinis bankas padeda vyriausybei nustatyti tinkamiausią vertybinių popierių išleidimo metodą, jų kainą, pelningumą bei kitas charakteristikas, užtikrinančias vertybinių popierių patrauklumą. Norėdamas sėkmingai atlikti šią funkciją, bankas turi turėti tikslią ir savalaikę informaciją apie ekonomikos būklę, kreditinių resursų judėjimą. Ši informacija yra naudojama siekiant padidinti arba sumažinti centrinio banko rezervus ir kartu keisti monetarinę bazę. Iš kitos pusės, centrinis bankas, supirkdamas komercinių bankų vertybinius popierius, didina jų kreditavimo galimybes. Vykdydami kredito restrikcinę (apribojimo) politiką, centriniai bankai parduoda vertybinius popierius komerciniams bankams ir tuo jie sumažina kreditų suteikimo galimybes.
Pinigų rinkoje ( taip pat ir kapitalo rinkoje ) svarbų vaidmenį vaidina palūkanų normos, jų dinamika, veikiant įvairiems veiksniams.
Pažymėtina, kad palūkanų normos pinigų rinkoje svyruoja platesniame diapazone ir yra aukštesnės nei kapitalo rinkoje. Taip pat pinigų rinkos pokyčiai , iš jų ir palūkanų normų pakitimai turi didelės įtakos krašto piniginiams santykiams.
Išsivysčiusiose šalyse paplitę ir pinigų rinkoje cirkuliuoja tokie trumpalaikiai piniginiai dokumentai :
1.Iždo vekseliai; municipaliniai vekseliai;
2. Komerciniai vekseliai;
3. Vertybinių popierių išpirkimo sutartys;
4. Bankų akceptai;
5. Apyvartiniai depozitiniai sertifikatai;
6. Vekseliai, čekiai, akcijos, obligacijos
1. Iždo vekselis yra trumpalaikis vyriausybinis skolos dokumentas, tiesioginis valstybės įsipareigojimas. Iždo vekseliai išleidžiami laikinoms valstybės išlaidoms padengti. Centriniai bankai išleisdami iždo vekselius, kartu reguliuoja kreditinės sistemos likvidumą ir palūkanų normas. Jų privalumai: saugūs (patikimi); aukšto likvidumo lygis, lengvai realizuojami, skolinimosi atveju tinka kaip užstatas, taip pat gali būti panaudotas kaip vyriausybinių depozitų užstatas. Jie turi ir trūkumų – žemas, palyginus su kitais VP.
Trumpalaikės municipalinės obligacijos, vekseliai – tai vietos savivaldos organų išleisti VP tam, kad padengtų laikiną piniginių lėšų deficitą. Privalumas: iš jų gaunamos pajamos neapmokestinamos, o trūkumai – menka antrinė rinka arba jos iš viso nėra.
2. Komerciniai vekseliai yra
naudojami prekybiniuose sandoriuose. Jeigu komerciniai vekseliai atitinka reikalavimus ( trumpalaikiai, su dviem ir daugiau parašų) jie yra priimami bankų ir teikiami klientams kaip paskola. Komerciniai bankai gali pateikti komercinius vekselius centriniam bankui, kur jie perkami bei apskaitomi. Komerciniai vekseliai išduodami didžiausių korporacijų. Jie mažiau rizikingi nei banko teikiami kreditai, todėl bankai investuoja į šiuos VP. JAV komercinius vekselius gali išleisti aukščiausią kreditingumo retingą turinčios įmonės, todėl jie yra patikimi. Trūkumai: nestabili rinka, menka antrinė rinka arba jos iš viso nėra.
3. Vertybinių popierių išpirkimo sutartimis dažniausiai parduodami iždo vertybiniai popieriai , iždo obligacijos. Šiuo atveju susitariama, kad pardavėjas vertybinius popierius išpirks tam tikrą kaina ir numatyta data. Paprastai obligacijos būna nuo vienų iki dešimties metų, o kada iki jų supirkimo datos lieka metai laiko, jos traktuojamos kaip pinigų rinkos VP. Privalumai: patikimi, gera antrinė rinka, skolinimosi atveju tinka kaip užstatas, didesnis pelningumas nei vekseliuose, t.y juose yra fiksuota pajamų norma. Trūkumai: didesnė kainų rizika nei vekseliuose, mažiau likvidūs.
4. Bankų akceptai yra bankų sutikimas apmokėti mokėjimo dokumentus, pavyzdžiui vekselius, tai apmokėjimo garantija. Tokiu būdu bankai teikia paskolas tarptautinės prekybos mokėjimams vykdyti. Vekselius į banką pateikia importuotojai ir eksportuotojai. Bankų paskolos dažniausiai yra trumpalaikės. Bankų akceptai laikomi pačiais saugiausiais. Akcepto savininku jo supirkimo momentu gali būti tiek bankas, tiek užsienio eksportuotojas arba pinigų rinkos investuotojas. Jis yra patikimas ir aukšto likvidumo. Be to jie gali būti paleidžiami į antrinę rinką. Akceptas pardavinėjamas žemesne nei nominali vertė, todėl investuotojo pelnas susidarys tik padidėjus akcepto kainai iki jo supirkimo. Be to jie priimami ir į banko privalomus rezervus. Privalumas: maža rizika, o trūkumas – ribotas supirkimo laikotarpis.
5. Depozitiniai sertifikatai – tai kreditinės įstaigos rašytine pažyma apie piniginių lėšų perdavimą į šią įstaigą terminuotam naudojimui ir indėlininko teisė gauti šį depozitą. Depozitiniai sertifikatai gali būti iki pareikalavimo ir terminuoti, kuriems nurodytas indelio išėmimo laikas bei priskaityti procentai. Pagrindinis jų vaidmuo – banką aprūpinti papildomais lėšų šaltiniais. Bankai dažnai perka šiuos sertifikatus, nes tai investicijos į nedidelės rizikos VP. Jų galiojimo laikas fiksuotas ir už jų priešlaikinį išėmimą iš rinkos yra taikomos baudos. Privalumai : patikimi ir didesnis pajamingumas nei iždo vekselių. Trūkumas : ribota antrinė rinka ilgalaikiams depozitiniams sertifikatams.
Eurodolerių depozitiniai sertifikatai – skubūs depozitai su fiksuotu išpirkimo laiku, išleidžiami didžiausių pasaulio bankų. Didelė dalis šių VP yra trumpalaikiai – 30, 60 arba 90 dienų – priklausomai nuo tarptautinės rinkos poreikių. Jie nėra apdrausti ir dėl didesnės kreditinės rizikos, mažesnio likvidumo ir didelio jautrumo ekonominiams bei politiniams pasikeitimams paprastai turi didesnį pelningumą nei vidaus rinkos depozitiniai sertifikatai. Privalumai: gaunamos didesnės pajamos, o trūkumas: nestabilios palūkanos.
6. Vekselis – įstatymo nustatyta forma surašytas dokumentas, duodantis teisę vienam asmeniui (vekselio gavėjui) reikalauti iš kito asmens (vekselio davėjo) sumokėti vekselyje nurodyta sumą tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Kitais žodžiais , tai dokumentas kuriuo , išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą, vekselyje nurodytam asmeniui arba tai paveda padaryti kitam.
6.1 Čekis – piniginis dokumentas, pagal kurį bankas išduoda grynus pinigus iš asmens einamosios sąskaitos čekyje nurodytam asmeniui. Jis gali būti išrašytas ir trečiojo asmens sąskaita. Bet koks įrašas čekyje apie palūkanų mokėjimą laikomas negaliojančiu. Čekis apmokamas, ji pateikus. Joks prieštaraujantis įrašas čekyje negalioja.
Jei primityvios ekonomikos šalyse didžiąją investicijų dalį sudaro realios investicijos, tai šiuolaikinėje ekonominėje sistemoje – finansinio kapitalo investicijos, kurių reikšmė didžiulė, mat jos stipriai veikia realių investicijų augimą.
Kapitalo rinkoje, kaip ir pinigų rinkoje, išskiriama pirminė rinka (prekiaujama naujai išleistais vertybiniais popieriais) ir antrinė rinka (prekiaujama jau esamais rinkoje vertybiniais popieriais). Pirminėje rinkoje pirkėjai ir pardavėjai derasi dėl piniginių fondų pavertimo į vertybinius popierius, o antrinė rinka skirta užtikrinti jau anksčiau išleistų vertybinių popierių likvidumą. Jei nebūtų organizuota antrinė rinka, tai institucija ar individualus asmuo, pavyzdžiui, nusipirkę skolos ilgalaikį vertybinį popierių turėtų laikyti jį iki išpirkimo dienos, o akcijas laikyti iki įmonė būtų likviduota ar bankrutuotų. Jeigu investitoriai ar kreditoriai vertybinius popierius parduotų iš karto po jų pirkimo, tai patirtų nuostolius.
Tokiu būdu, antrinės rinkos vaidmuo yra labai svarbus ir atskirais atvejais antrinė rinka gali būti svarbesnė nei pirminė rinka. Žinoma, ne visose šalyse antrinė vertybinių popierių rinka yra vienodai
išsivysčiusi.
Patirtis rodo, kad išvystyta kapitalo rinka turi šiuos požymius:
– užsakymai pirkti ir parduoti ateina į rinką iš įvairių rinkos dalyvių grupių (rinkos plotis);
– užsakymai pirkti ir parduoti ateina į rinką įvairiomis rinkos kainomis (rinkos gylis);
– kapitalo rinkos operacijų vykdymui yra susiformavusi atitinkama institucinė struktūra, pagrindinai apjungianti nacionalines finansines – kreditines įstaigas, fondų biržas, taip pat tarptautines finansines organizacijas.
Kapitalo rinkos su šiomis charakteristikomis užtikrina vertybinių popierių likvidumą, investitoriai ar kreditoriai skatinami laikyti nupirktus vertybinius popierius, nes rizika minimali, o tie rinkos dalyviai, kuriems reikia piniginių lėšų, jas lengvai įsigyja.
Pinigų rinkos pavyzdžiu kapitalo rinką galima suskirstyti į dvi stambias sritis, t. y. skolos (įsipareigojimų) vertybinių popierių rinką ir nuosavybės vertybinių popierių rinką.
Kapitalo rinkos įsipareigojimų sričiai priskiriama nekilnojamo turto (ipotekos), obligacijų ir kitų ilgalaikių įsipareigojimų (kredito) rinkos, o nuosavybės rinką sudaro įvairių akcijų rinka.
Ipotekos rinkoje iš vienos pusės akumuliuojamos ilgalaikės piniginės lėšos, išleidžiant ipotekos obligacijas ar panaudojant kitus skolos dokumentus (vekselius, sertifikatus), o iš kitos pusės laisvos piniginės lėšos naudojamos suteikiant ipotekinį kreditą, kuriam gauti reikalinga sąlyga – turto užstatas.
Terminas “Ipoteka” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “hypotheke” ir reiškia užstatą. Užstatu gali būti ir kilnojamas ir nekilnojamas turtas (žemė, gamybiniai ir gyvenamieji statiniai ar pan.).
Ipoteka suteikia kreditoriui teisę pirmoje eilėje susigrąžinti skolą, užregistruotą užstato sumos ribose. Esant skolininkui nemokiam, kreditorių reikalavimai tenkinami iš realizuoto turto gautomis įplaukomis pagal užstato registravimo eiliškumą. Šiuo atveju turtas pereina į kito savininko (dažniausiai banko) rankas. Jeigu skolininkas mokus, užstatytas turtas lieka jo rankose.
Pažymėtina, kad užstato registravimas knygose, kurias tvarko valstybinės ar privačios įstaigos yra privalomas, nes tas pats turtas gali būti užstatytas kelis kartus.
Ipotekos rinka apjungia privačias ir valstybines finansines – kreditines institucijas: ipotekas, komercijos ir taupomuosius bankus, draudimo kompanijas, paskolų – taupymo asociacijas bei kitas institucijas.
Ipotekos rinkos finansinių išteklių svarbiausias šaltinis yra korporacijų, valstybės, gyventojų sankaupos, esančios finansinių – kreditinių įstaigų sąskaitose.
Dabartiniu metu ipotekos rinkos finansiniai ištekliai aktyviai naudojami prekybos bei pramonės korporacijų kapitalo atnaujinimui ir didinimui, taip pat žemės ūkio gamybos ir gyvenamųjų namų statybos finansavimui. Prekybos bei pramonės korporacijos išleidžia ipotekos obligacijas, kurių pirkėjai yra įvairios finansinės – kreditinės institucijos, gaunančios garantines pajamas.
Ipotekos obligacijos yra lengvai išplatinamos, tačiau atsiranda didelė rizika užstatytam turtui. Tuo tarpu investuotojui suteikia dideles garantijas ir mažą riziką, bet nedideles palūkanas.