TURINYS
Įvadas…………………………………………………………….
………………………………………………………………3
1. PVM užsienio šalyse
……………………………………………………………..
……………………………..4
2. PVm atsiradimas Lietuvoje
……………………………………………………………..
…………………….7
3. Naujasis PVM modelis Lietuvai tapus ES nare
………………………………………………………10
1. Pagrindinės sąvokos
…………………………………………………………..
…………………………11
3.2 .Prekių teikimas, įsigijimas iš kitos Valstybės narės ir teikimo
vieta ……………………13
3.3. Prekių teikimo arba paslaugų teikimo įforminimas PVM sąskaita –
faktūra ………..16
3.4. PVM tarifai
……………………………………………………………..
………………………………….18
4. Kompensacinio PVM tarifo taikymas
……………………………………………………………..
…….21
5. Atvejai, kai pirkėjas privalo apskaičiuoti ir sumokėti PVM už jam
teikiamas
prekes ar teikiamas paslaugas
……………………………………………………………..
……………….23
6. PVm neapmokestinamos pelno nesiekiančių juridinių asmenų veikla
……………………….24
7. PVM kontrolė
……………………………………………………………..
……………………………………..24
8. PVM skirtas lizingui
……………………………………………………………..
……………………………26
9. Transporto įmonių teikiamų paslaugų apmokestinimas PVM
………………………………….27
Išvados
………………………………………………………………….
…………………………………………………….29
Naudota literatūra
………………………………………………………………….
……………………………………..30
ĮVADAS
Daugelyje pasaulio šalių mokesčių sistemas sudaro įvairūs
mokesčiai, tačiau labiausiai paplitęs yra pridėtinės vertės mokestis.
Valstybėje, kurioje yra įvestas šis mokestis, jį moka kiekvienas. Juk PVM
yra vartojimo mokestis, jį sumoka galutinis vartotojas, nepaisant to, ar
jis yra fizinis ar juridinis asmuo. Šiam mokesčiui yra skiriama daug
dėmesio, įvairių šalių ekspertai mėgina išsiaiškinti PVM taikymo privalumus
ir trūkumus.
PVM išrado prancūzas M. Lore. 1954 metais jis aprašė šio
mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio. PVM
greitai paplito įvairiose pasaulio šalyse ir dabar jį taiko apie 50
valstybių, kurios visos yra Europos Sąjungos šalys. “Istorijoje nėra žinoma
atvejo, kad teoriškai sukurtas mokestis taip greitai būtų įgyvendintas
praktikoje ir daugelyje šalių taptų pagrindiniu vartojimo mokesčiu”. Kyla
klausimas: kodėl PVM toks populiarus? Kiekvienos šalies vyriausybė siekia
gauti į biudžetą kuo daugiau mokestinių įplaukų, o PVM tam ir yra parankus.
Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, juo nesudėtinga apmokestinti
paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo,
lengva jį surinkti. Kaip mano Europos Sąjungos PHARE programos atstovas
Lietuvoje Antonis Varmingtonas, vartojimo mokesčiai, kuriems priskiriamas
ir PVM, skatina šalies ekonomikos augimą, ką įrodė daugelio šalių
patyrimas.
Tačiau be šių visų privalumų, PVM turi ir tam tikrų pritaikymo
praktikoje trūkumų. “Negalima užmiršti PVM kontrolės kaštų, nes pagausėja
popierizmo. O ypač daug jo reikia smulkiam verslui. Juk PVM objektas yra jo
pridėtoji vertė, kurią gamintojas, prekybininkas, tiekėjas, privačios
klinikos savininkas ir pan. prideda prie įsigytų žaliavų, medžiagų, prie
prekių ar paslaugų vertės, kad sukurtų naują gaminį ar paslaugą” .
1. PVM UŽSIENIO ŠALYSE
PVM užsienio šalyse paplito jau septintame dešimtmetyje Vakarų
Europos šalyse. Pirmiausia jis buvo įvestas Prancūzijoje 1954 metais ir
galiausiai įsigaliojo 1968 m. Pamažu PVM pradėjo plisti kitose šalyse.
Antrąja šalimi, kurioje įsigaliojo PVM, tapo Vokietija. 1967 m. balandžio
mėn. buvo priimtos I ir III direktyvos, pagal kurias Europos Ekonominės
Bendrijos šalys privalėjo
įvesti PVM kaip pagrindinį ne tiesioginį mokestį.
Šios direktyvos dar sparčiau paskatino PVM plitimą. Šiuo metu PVM taiko
apie 50 šalių. 1987 m. buvo nustatyti ES narių vienodi apmokestinimo
kriterijai, o 1992 m. buvo panaikintas PVM rinkimas pereinant Europos
Sąjungos šalių sienas.
PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai
užsienio šalyse gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir mokesčiai
atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinio
monopolio mokestis, licencijų mokestis ir kt.). daugelis užsienio teoretikų
mano, kad PVM yra efektyvus mokestis. Jis padeda šalių vyriausybėms
surinkti daug pajamų į biudžetą, esant ne dideliems tarifams ir per daug
nemenkinant veiklos skatinimo.
Be šių privalumų, PVM turi ir tam tikrų neigiamų savybių, kurios
gali sukelti nepageidaujamas pasėkmes. Viena iš priežasčių, dėl kurios JAV
neįvedė šio mokesčio, buvo ta, kad PVM skatina vyriausybę siekti vis
didesnių pajamų į biudžetą, o tuo pačiu gali padidėti ir vyriausybės
išlaidos. Taigi reikėtų vengti smarkaus šio mokesčio augimo bei tarifų
didinimo, nes priešingu atveju bus didinama vartojimo mokesčių našta
piliečiams bei gali didėti valstybinės išlaidos.
Užsienio šalių patirtis rodo, kad PVM įvedimas į praktiką yra
sudėtingas procesas. Sunkiausia mokesčio našta tenka vartotojams, nes
didinant šio mokesčio tarifus, auga prekių bei paslaugų kainos, nepaisant
to, ar tai pirmo būtinumo prekės ar ne. Tiesa, skirtingose šalyse yra
nustatyti skirtingi PVM tarifai ir atskiroms prekių rūšims jie irgi
skiriasi. Toliau pateiksiu kai kurių šalių PVM mokėjimo ypatumus, kurie
pateikti 1 lentelėje. (3)
1 lentelė
PVM tarifai Europos šalyse
|Šalis |Standartin|Sumažintas PVM, |Padidintas PVM, |
| |is PVM, |proc. |proc. |
| |proc. | | |
|Airija |21 |10 ir 12,5 | |
|Nyderlandai|17,5 |6 | |
|Portugalija|17 |5 ir 12 | |
|Prancūzija |20,6 |5,5 ir 2,1 | |
|Vokietija |15 |7 | |
|Ispanija |16 |4 ir 7 | |
|Suomija |22 | | |
|D. |17,5 | | |
|Britanija | | | |
|Belgija |21 |6 ir 12 |25 |
[pic]
1 pav. PVM tarifai Europos šalyse
Kaip matyti iš pirmos lentelės, beveik visose šalyse PVM
tarifai skiriasi. Tai rodo, kad šis mokestis skirtingose šalyse mokamas
įvairiai ir sudaro skirtingą bendrųjų biudžeto pajamų procentą.
Šiuo metu Europos Sąjungoje siekiama harmonizuoti mokesčių
sistemas visose šalyse, kurios yra ES narės. PVM harmonizavimo problemas
Europos Sąjungoje sprendžia Europos Tarybos paskirtas Neumarko komitetas.
Šiam mokesčiui bendrija skiria daug dėmesio, nes EB požiūriu jis turi kai
kurių privalumų:
PVM užtikrina taupymo, investavimo ir darbo sprendimų
neutralumą, ypač jeigu mokesčių bazė plati ir yra vienodi mokesčiai.
PVM yra neutralus, esant vertikaliai integruotoms įmonėms ar gaminant
kelioms nepriklausomoms įmonėms.
PVM užtikrina ne dviprasmišką pasienio mokesčių taikymą –
tiksliai grąžinami mokesčiai eksportui ir tiksliai apibrėžiamas ne
diskriminacinis importo apmokestinimas.
PVM turi įtraukti gausius mokesčių institucijų ir mokesčių
mokėtojų administravimo kaštus. Nuo mokesčių atleidžiamos tik smulkios
įmonės, nes mokesčių surinkimo kaštai gali viršyti pajamas.
PVM sukaupiamas, kai galutinis produktas parduodamas ir jis bus
lygus visų tarpinėse operacijose uždedamų mokesčių sumai. Nors mokestis
mokamas visose gamybos stadijose, tačiau tai nėra kaštų elementas. PVM yra
pardavimų mokestis ir tai reiškia, kad galutinis vartotojas sumoka šį
mokestį. (8)
2. PVM ATSIRADIMAS LIETUVOJE
Lietuvoje nauja mokesčių sistema pradėjo formuotis 1918 metais,
atgavus nepriklausomybę. 1919 m. sausio 23 dieną priimtas mokesčių
įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų
klausimais. Tačiau tuo metu PVM dar nebuvo įvestas. Iš ne tiesioginių
mokesčių mokami buvo tik akcizai ir muitai. Vėliau, t.y. sovietiniais
metais, nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta
ir pradėta taikyti centralizuota apmokestinimo tvarka.
1990 metais Lietuvoje pradėjus formuotis rinkos santykiams,
sovietinė tvarka buvo panaikinta ir kuriami nauji mokestiniai santykiai.
Tais metais buvo pradėta
kalbėti apie PVM įvedimą ir jau 1992 m. šis
mokestis buvo įvestas galutinai.
PVM formavimosi pagrindas Lietuvoje buvo bendrasis akcizas,
kuris, savo ruožtu, atsirado apyvartos mokestį pakeitus į bendrąjį akcizą.
Bendras pridėtinis mokestis (bendrasis akcizas) paplitęs
daugelio šalių finansų praktikoje, jį ne sudėtinga apskaičiuoti,
kontroliuoti įmonės mokėjimus. Šį mokestį finansininkai mėgsta ir todėl,
kad jis yra gana patikimas valstybės iždo formavimo įrankis.
Lietuvoje bendrasis akcizas buvo įvestas 1991 m. gruodžio 10 d.
Bendrojo akcizo esmė: visi ūkine – komercine veikla besiverčiantys
ekonominiai subjektai moka tam tikrą mokestį pagal papildomą vertę, sukurtą
kiekvienoje prekės judėjimo iki vartotojo grandyje. Galutinis šio mokesčio
mokėtojas yra vartotojas.
Bendrąjį akcizą mokėjo visos įmonės, kurių veiklą reglamentavo
Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas, taip pat įstaigos ir organizacijos,
gavusios pajamų iš ūkinės – komercinės veiklos.
Nustatant šį mokestį, pasaulinėje praktikoje paprastai taikomi
keli tarifai:
• nulinis;
• lengvatinis;
• maksimalus;
• minimalus;
Šio mokesčio pirminis tarifas visoms prekėms Lietuvoje buvo
maksimalus ir siekė 25%. Tik kai kurioms prekėms buvo suteikta laikina
valstybės subsidija. (8)
Iš esmės toks tarifo dydis buvo ekonomiškai nepagrįstas. Daugumoje
Europos šalių, kur buvo naudojamas analogiškas mokestis, taikomi tarifai
svyravo nuo 10 iki 20 procentų.
Atsižvelgiant į šiuos trūkumus, 1991 m. gruodžio 10 d. buvo įvestas
kitas bendrojo akcizo tarifas, siekiantis 15% prekės (paslaugos) kainos.
Visos prekybos įmonės, įsigijusios prekes už konvertuojamą valiutą iš
užsienio valstybių, neimančių pridėtinio (pardavimo ar apyvartos) mokesčio
už išvežamas prekes, konvertuojama valiuta mokėjo į biudžetą lengvatinį
bendrąjį akcizą, kurio tarifas siekė 10% įvežtų į Lietuvą prekių vertės.
Tuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar neturėjo aiškios strategijos
mokesčių politikos atžvilgiu. Žengti dar vieną žingsnį mokesčių sistemos
tobulinimo srityje paskatino tokios priežastys:
1. Valstybės biudžetas susidūrė su mokesčių surinkimo
problemomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominės politikos
memorandume buvo numatyta įvesti PVM. Buvo planuota, kad tada įplaukos į
valstybės iždą padidės ir 1995 m. sieks 970 mln. Lt.
2. Lietuva paskelbė apie ketinimus tapti Europos Sąjungos nare.
Vienas iš reikalavimų įstoti į Sąjungą yra iš anksto įvesti PVM. Šalys,
kurios priėmė PVM įstatymą, linkusios manyti, kad norint turėti geresnę
ekonomiką, pirmenybė turėtų būti teikiama vartojimo mokesčiams, o ne
didesniems pajamų mokesčiams.
3. Užsienio šalių patyrimas parodė, kad būtent vartojimo mokesčiai
skatina ekonomikos tobulėjimą. Vartojimo mokesčius lengviau surinkti ir
sunku jų išvengti. Todėl Europos Sąjungos PHARE programos atstovai teigė,
kad PVM įvedimas palengvins Lietuvos prekybą su kitomis Europos šalimis.
PVM įvedimo sąlygos buvo tokios: PVM turėjo pakeisti bendrąjį
akcizo mokestį. Buvo prekių, kurioms akcizas nebuvo taikomas, o PVM joms
nustatytas. Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimu, plataus vartojimo
prekių ir paslaugų kainų indeksas per metus nuo PVM įvedimo turėjo padidėti
2 – 3%. Europos Sąjungos PHARE programos atstovų, konsultavusių Lietuvos
finansų ministeriją, kai buvo rengiamas įstatymas dėl PVM įvedimo,
įsitikinimu, PVM neturėjo paveikti vartotojo, nes pagrindiniams maisto
produktams mokestis iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo taikomas, o Vyriausybė
stengėsi kompensuoti PVM poveikį žmonėms, atsidūrusiems žemiau skurdo
ribos.
Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gruodžio 22 d.priėmė Pridėtinės
vertės mokesčio įstatymą Nr. I-345.
PVM dalis tarp visų mokesčių 1994 m. šiek tiek sumažėjo, o nuo 1995 m.
nuolat didėjo. Taip atsitiko dėl sugriežtintos įmonių atsiskaitymų
kontrolės (įvesti privalomi kasos aparatai). Pardavimų kainos (PVM bazė)
šiuo laikotarpiu augo greičiau negu pelnas ar atlyginimai (pagrindinės
kitų mokesčių bazės dalys), buvo atsisakyta PVM lengvatų.
Nagrinėjant kitų šalių finansų sistemas pastebėta, kad pridėtinės vertės
mokestis yra išvystytos ekonomikos rodiklis. Jis negali būti taikomas ten,
kur nėra kainų pusiausvyros. Kai šis mokestis įvedamas esant tam tikrai
prekių pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai, tai jokiu būdu nereiškia, kad
visų prekių kainos kils, nes įvyks tam tikros gamybos kaštų, pelno normos
ir paklausos “persibalansavimas”. Tuo tarpu Lietuvoje šio mokesčio įvedimas
sukėlė automatišką prekių ir paslaugų kainos padidėjimą.
Neigiamas PVM poveikis pasireiškė per kainas. Prekių, kurių paklausa labai
elastinga, apmokestinimo našta tenka tik jų gamintojams, nes kainos keisti
jie negali. Sumažėja tokių prekių (ar paslaugų)
gamybos patrauklumas,
mažėja gamyba. Tuo tarpu pirmos būtinybės prekių apmokestinimo našta tenka
vartotojams (jie negali sumažinti vartojimo). Taip Lietuvoje atsitiko su
maisto pramone, nes jai buvo taikomas lengvatinis PVM tarifas. Maisto
pramonės gamyba tapo nepagrįstai pelninga, čia pateko investicijos (nors
galbūt kitoje srityje jos būtų buvusios pelningiau investuotos).
PVM įvedimą Lietuvoje galime vertinti ir teigiamai. Apmokestinus
šiuo mokesčiu prekes ir paslaugas, išsiplėtė apmokestinaoji bazė ir kasmet
į nacionalinį biudžetą surenkama vis daugiau mokestinių išteklių.
3. NAUJASIS PVM MODELIS LIETUVAI
TAPUS ES NARE
2004 m. gegužės 1 d. Lietuva kartu su kitomis devyniomis Rytų ir
Vidurio Europos valstybėmis tapo Europos Sąjungos nare. Pridėtinės vertės
mokestis (toliau – PVM) yra vienas iš griežtai ir gana detaliai Europos
Sąjungos mokesčių teisės aktais reglamentuotų mokesčių. Tapus Europos
Sąjungos nare Lietuvai įsigaliojo Šeštoji direktyva – pagrindinis Europos
Sąjungos mokesčių teisės dokumentas, reglamentuojantis iš esmės visus PVM
mokėjimo klausimus, išskyrus kai kuriuos specifinius dalykus, tokius kaip
PVM grąžinimas užsieniečiams ir kt. Direktyva nėra tiesiogiai taikomas,
tačiau privalomas visoms Europos Sąjungos narėms teisės aktas, o tai, kaip
joje įtvirtintos nuostatos bus perkeltos į Lietuvos Respublikos teisės
aktus, priklauso nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo priimtų
sprendimų – PVM įstatymo pakeitimų bei poįstatyminių teisės aktų.
Galiojantis Lietuvos Respublikos PVM įstatymas neatitinka visų
Europos Sąjungos teisės reikalavimų PVM srityje, todėl 2003 m. lapkričio 17
d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1418 (įsig. 2003 11 20,
žr. Žin., 2003, Nr. 108-4839) buvo pritarta PVM įstatymo pakeitimo ir
papildymo įstatymo projektui (toliau – projektas, tekstas šiuo metu
skelbiamas Lietuvos Respublikos Seimo interneto puslapyje, adresu
www.lrs.lt). Jo tikslas – suderinti PVM įstatymą su galiojančiomis Europos
Sąjungos teisės nuostatomis, šis projektas pateiktas svarstyti Lietuvos
Respublikos Seimui. Dokumentas ilgas, kadangi keičiama ar pildoma didelė
PVM įstatymo nuostatų dalis. Įstatymo pakeitimai neturės didesnės įtakos
tik tiems ūkio subjektams, kurie veikia tik Lietuvoje ir neturi sutarčių su
Europos Sąjungos valstybėse – narėse registruotais PVM mokėtojais. (2)
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas buvo keičiamas ir
papildytas nuostatomis, kuriomis šis įstatymas buvo suderintas su Europos
Sąjungos teisės aktais. Pakeistas įstatymas įsigaliojo nuo Lietuvos
įstojimo į Europos Sąjungą dienos – t.y. nuo 2004 m. gegužės mėn. 1 d.
Įstatymas naujai apibrėžia prekės, PVM mokėtojo, PVM sąskaitos
faktūros sąvokas.
3.1. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Apmokestinamasis asmuo – Lietuvos Respublikos arba užsienio
apmokestinamasis asmuo.
Lengvatinis PVM tarifas – šiame Įstatyme nustatytas PVM
tarifas, mažesnis už standartinį, išskyrus 0 procentų PVM tarifą.
Prekė – bet koks daiktas (įskaitant numizmatinės paskirties
pinigus), taip pat elektros energija, dujos, šilumos ir kitų rūšių
energija. Preke nelaikoma kompiuterinė laikmena, jeigu jos turinį sudaro