VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASIŪLA
Makroekonomikoje naudojamos visuminės (agreguotos) paklausos ir visuminės (agreguotos) pasiūlos sąvokos. Nagrinėjant bendruosius ekonomikos dydžius, horizontalioje ašyje žymėsime visuminę (agreguotą) gamybos apimtį, t.y. realųjį nacionalinį produktą, o vertikalioje ašyje- vidutinį kainų lygį. Ekonomikos, kaip visumos, požiūriu kainų lygio kritimas neskatina pirkėjų pirkti “kitų prekių”. Paprasčiausiai nėra “kitų prekių” (tiksliau, makroekonominiame lygyje yra vienintelė visuminė prekių paklausa). Todėl neaišku, kaip nubrėžti visuminės paklausos kreivę.
Su panašia problema susiduriame, kai kalbame apie visuminę pasiūlą. Brėždami vieno produkto pasiūlos kreivę, pvz., obuolių, mes darome prielaidą, kad visų kitų prekių kainos išlieka stabilios. Taigi obuolių kainos didėjimas yra santykinis visų kitų prekių kainų atžvilgiu. Todėl fermeriai pradeda gaminti mažiau kitų prekių ir augina daugiau obuolių, nes juos galima parduoti brangiau. Makroekonomikoje, kuri tiria ekonomiką kaip visumą, gamintojai negali pereiti nuo vienos prekiės prie kitos, nes paprasčiausiai nėra ‘kitų prekių’ ( vėlgi yra tik vienintelė visuminė pasiūla). Mes negalime daryti prielaidos, kad visuminės pasiūlos kreivė kyla aukštyn ir į dešinę vien tik todėl, kad šitaip kyla tam tikro produkto pasiūlos kreivė.
Pagal kokius principus reikėtų braižyti visuminės paklausos ir visuminės pasiųlos kreives? Istoriškai susiformavo du požiūriai, atsakant į pastarąjį klausimą. Pirmasis yra klasikinis požiūris- tai daugelio ekonomistų požiūris, kuris vyravo iki trečiojo dešimtmečio ir per paskutinius tris dešimtmečius vėl įgijo pirminę reikšmę. Antrąjį požiūrį pateikė Johnas Keynesas ketvirtajame dešimtmetyje, aiškindamas didžiosios depresijos priežastis bei pasekmes.
Kadangi J.Keynesas ir klasikinės krypties ekonomistai laikėsi visiškai skirtingų nuomonių dėl visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos, todėl skyrėsi ir jų išvados.
KLASIKINIS POŽIŪRIS
Klasikinės krypties ekonomistai manė, kad visuminis perkamų prekių kiekis bei paslaugų kiekis didėja krentant bendram kainų lygiui. Kas lemia pastarąjį ryšį? Sakykime, kad visos kainos nukrenta 50% (nuo P1 iki P2 ). Tada už kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti daugiau: padidėja pinigų perkamoji galia. Supratę, kad už savo pinigus galima nupirkti daugiau prekių, žmonės ir perka jų daugiau. Tačiau žmonės perka daugiau ne todėl, kad jie diferencijuoja prekes. Paprasčiausiai jie perka visumoje daugiau prekių. Pinigų perkamoji galia yra realus prekių bei paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už vieną piniginį vienetą. Kai kainų lygis kyla, pinigų perkamoji galia krenta. Pavyzdžiui, kai kainų lygis padidėja du kartus, pinigų perkamoji galia sumažėja perpus.
Klasikinės kryptie ekonomistai konkretizavo šį teiginį. Kai kainų lygis taške P1 , už kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti du kartus daugiau prekių. Vadinasi, prekių ir paslaugų, kurios perkamos taškeB, kiekis bus du kart didesnis negu taške A. Jei kainos padidėja du kartus, t.y. nuo P1 dydžio iki P3, tai už kiekvieną piniginį vienetą bus galima nupirkti tik pusę tiek, kiek už jį buvo galima nupirkti anksčiau. Vadinasi, žmonės taške C pirks tik pusę to, kiek pirko taške A. Klasikinėje teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas pinigams, kurie lemia visuminę paklausą. Klasikinės krypties ekonomistų nuomone, žmonių noras ir galėjimasnupirkti prekių priklauso nuo turimo pinigų kiekio, o taip pat nuo pinigų perkamosios galios.
VISUMINĖ PASIŪLA: KLASIKINIS POŽIŪRIS
Klasikinės kryptie ekonomistai tvirtino, kad esant potencialiam ar visiško užimtumo gamybos lygiui, visuminės pasiūlos kreipė yra vertikali tiesė. Kodėl?
Norėdami atsakyti į šį klausimą, mes turėtume išsiaiškinti, kas atsitinka, jei ekonomikoje jau iš pražių pasiektas visiškas užimtumas( taškas F). Dabar sakykime, kad visos kainos pakyla du kartus nuo lygio P1 iki lygio P2 , įskaitant ir darbo kainą (t.y. darbo užmokesčio lygį). Kitaip sakant, reikšis bendroji infliacija, nors santykiės prekių kainos, tame tarpe ir darbo užmokestis, nesikeis. Darbuotojų padėtis lieka tokia pati kaip ir anksčiau, nors jų nominalusis darbo užmokestis padidėja du kartus, tačiau tiek pat padidėja ir kainos. Realusis darbo užmokestis. T.y. prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nupirkti už nominalųjį uždarbį , nesikeičia. Todėl darbuotojų noras dirbti išliea toks pat. Verslininkai taip pat tokioje padėtyje, kaip ir anksčiau. Jų gamybiniai pajėgumai nekinta. Taip pat nesikeičia santykis tarp gamybinių išlaidų ir kainų. Veslininkai siūlo pardavimui tokį patį prekių ir paslaugų kiekį. Panašiai klasikinės krypties ekonomistai aiškina situaciją, kada pardavimui siūlomų prekių bei paslaugų kiekis išlieka nepakitęs, jei darbo užmokestis ir kainos sumažėja 50%. Bendroji infliacija būna tuomet, kai visos kainos padidėja tuo pačiu procentu, o santykinės kainos išlieka nepakitusios.
PUSIAUSVYRA VISIŠKO UŽIMTUMO SĄLYGOMIS Klasikinės krypties ekonomistai manė, kad ekonomika bus pusiausvyroje tik esant visiškam užimtumui, o rinkos jėgos savaime ves ekonomiką į
visišką užimtumą.