1. DARBO SU PERSONALU APLINKA
1.1 Darbo su personalu veiksnių sistema
1.2 Išorinių veiksnių charakteristika
1.3 Vidinių veiksnių sistema
1.4 Aplinkos poveikis darbui su personalu Lietuvoje
1.1 DARBO SU PERSONALU VEIKSNIŲ SISTEMA
Šiandieninės ekonomikos sąlygos – ekstremalios. Tai sąlygoja valdymo orientacija į tikslus, konkurencijos augimas, rinkos prisotinimas ir internacionalizavimas, gamybos ir dabo organizavi-mo formų kaita, Lietuvoje – perėjimas nuo centralizuotai valdomos į rinkos ekonomiką ir kitos priežastys. Tai verčia ieškoti naujų šaltinių efektyvumui didinti visose srityse: kuriant naujus gaminius, diegiant pažangią techniką, technologiją, organizuojant darbą ir valdymą.
Visuose procesuose, ypač pertvarkos, paprastai dalyvauja žmogus, jo vaidmuo yra lemia-mas. Personalas ne tik tiesiogiai dalyvauja procese, naudodamas objektus ir darbo priemones, bet ir numato tikslus bei organizuoja racionalią jų įgyvendinimo sistemą, vėliau kontroliuoja ir koreguoja vykdymą. Personalas atlieka ne tik gamybinę, bet ir valdymo funkciją, todėl jis yra ir pagrindinis evoliucijos kotyvas. Personalą sudaro skirtingų asmeninių siekių, orientacijos, motyvacijos, pasirengimo lygio ir pan. individai, todėl labai svarbu asmeniniai aspektai: didelė personalo kvalifikacijos, kultūros, materialinio lygio, vertybių sistemos įatak. Praktiškai ne kartą patvirtinta, kad be tinkamai parengto personalo negalėtų būti esminės pertvarkos, diegiant pažangias technologijas, taikant naujus organizavimo ir valdymo metodus. Todėl personalo ugdymui, kartu ir jį organizuojančiai darbo su personalu sistemai turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys. Ypač tai aktualu Lietuvoje, kur beveik nėra materialinių išteklių, ir tik maksimaliai naudojant personalo potencialą galima padidinti ūkio ekonominį efektyvumą.
Jokia sistema neveikia izoliuota. Darbui su personalu didelę įtaką daro vidinė ir išorinė aplinka.
Skiriant vidinę ir išorinę aplinką, reikia labai aiškiai nustatyti nagrinėjamos sistemos ribas. Visi personalo vadybos klausimai nagrinėjami įmonės lygiu, todėl viskas, kas vyksta įmonėje, priskiriama vidinei aplinkai, o už jos ribų – išorinei aplinkai.
Užduoties ir bendroji aplinka
Išoriniai veiksniai susiformuoja už įmonės ribų, įmonė dažniausiai jų tiesiogiai nevaldo, tačiau gali imtis tam tikrų priemonių padėčiai keisti. Labai svarbu būti gerai susipažinusiam su padėtimi ir kiek galima tiksliau prognozuoti jos keitimąsi bei įtaką įmonės veiklai ir personalo vadybai. Skiriami šie išorinės aplinkos sektoriai: konkurentai, vartotojai, tiekėjai, akcininkai, kontroliuojančios ir valstybinės organizacijos, profesinės sąjungos, visuomeninės organizacijos. Sistemos išorinė aplinka sirstoma į užduoties ir užduoties ir bendrąją aplinką.
Bendroji aplinka tam tikru laikotarpiu yra vienoda ir pastovi visoms tam tikkros teritorijos sistemoms. Ji gali būti analizuojama įvairiais aspektais: socialiniu, kultūriniu, ekonominiu, politi-
niu, juridiniu, technologiniu, ekologiniu ir pan. dažnai bendroji aplinka tiesiogiai nesusijusi su sprendžiamais uždaviniais, nors visuomet daro įtaką, kai jie sprendžiami.
Užduoties aplinką lemioa sistemos sprendžiami uždaviniai. Ji traktuojama siauriau – tiek, kiek susieta su konkretaus tikslo siekimu. Užduoties aplinka yra išorinės aplinkos dalis, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju ji skiriasi. Vienu atveju reikia įvertinti padėtį šalyje, kitu – užsienyje. Kartais pakanka žinoti darbo jėgos būklę regione, kartais šalyje.
Organizacijos į atsakas į aplinką yra socialinė atsakomybė, ji suprantama kaip organizacijos atsakomybė visuomenei, vykdant savo užduotis. Tai yra ir įmonės etikos uždavinys: etišku laikomas toks elgesys, kuris atitinka pasaulines ir šalies kultūrines ir socialines normas, galiojančius įstatymus.
Vidiniai veiksniai formuojasi sistemos viduje. Tai personalo kvalifikacija, išsilavinimo lygis, įmonės kultūra, personalo politika, taikoma valdymo koncepcija, taip pat įmonės materialinio potencialo, organizacijos lygis ir kiti.
Labai dažnai išoriniai ir vidiniai veiksniai iš esmės yra vienodi ir jų priskyrimą vieniems ar kitiems lemia nagrinėjama sistema. Pavyzdžiui, technikos plėtotė giminingoje įmonėje yra išorinis veiksnys, nagrinėjamoje – vidinis. Skirtumas tas, kad išorinius veiksnius įmonė gali veiksti tik iš dalies – turi juos žinoti ir prie jų prisitaikyti, o vidinius gali ir turi keisti pati, nors pirmieji skatina ar slopina jų raidą. Esti ir atgalinis ryšys – tobulindama vidinius veiksnius įmonė daro įtaką ir išoriniams veiksniams.
Labai svarbu įvertinti tiek vidinius, tiek išorinius veiksnius, jų kiekybinius ir kokybinius parametrus. Vertinant reikia skirti realią padėtį ir tam tikrus susiformavusius mąstymo stereotipus. Dažnai susiduriame su spekuliatyviais, moksliniais tyrimais nepagrįstais, padėties vertinimais. Jais rementis priimti sprendimai bus nerealūs, neakivaizdūs konkrečiai būklei.
Kontroliniai klausimai
1. Kodėl personalas pertvarkoje vaidina lemiamą vaidmenį?
2. pateikite išorinių veiksnių charakteristiką ir klasifikaciją.
3. Kuo skiriasi bendroji ir užduoties aplinka? Pateikite pavyzdį.
4. Charakterizuokite sistemai įtakos turinčius vidinius
veiksnius.
1.2 IŠORINIŲ VEIKSNIŲ CHARAKTERISTIKA
Išorinės aplinkos veiksniai klasifikuojami labai įvairiai. Dažniausiai skiriami ekonominiai, technologiniai, kultūriniai, socialiniai, teisiniai, politiniai ir ekologiniai veiksniai. Galima skirti tiek bendrąsias, būdingas išsivysčiusioms Vakarų šalims, tendencijas, tieks tendencijas, atspindinčias kiekvienos šalies raidos ypatumus.
Išsivysčiusioms šalims yra būdingi šie darbui su personalu darantys įtaką veiksniai:
1. Spartus technikos, technologijos, gamybos automatizavimo, kompiuterizavimo lygio kilimas.
2. Spartus naujų gamybos ir valdymo metodų diegimas.
3. Visuomeninės, įmonių visuomeninio ir ekonominio gyvenimo demokratizavimas, gyvenimo ir mokslo humanizavimas.
4. Spartus išsilavinimo ir kultūrinio lygio kilimas.
5. Aukštas gyvenimo lygis.
6. Demokratiški įstatymai, stipri visuomeninių, profesinių sąjungų veikla, didėjantis žmonių fizinio, materialinio ir socialinio saugumo reikalavimas.
Šie ir kiti veiksniai suformavo bendras pasaulines aplinkos kitimo tendencijas.
Aplinkos sritis Numatomi pokyčiai
Ekonominė aplinka – maža ekonominė plėtra;- diferencijuota pirkėjų rinka;- augantis ekonomikos internacionalizavimas;- trumpėjantis gaminio gyvybinis ciklas;- darbo vietų pasiūlos ir paklausos nesutapimai;- mažėjantis pradedančiųjų dirbti skaičius;- tolesnis darbo laiko trumpėjimas ir lankstumo didėjimas;- didėjantys personalo kaštai
Technologinė aplinka – augantis valdymo ir gamybos automatizavimas;- asmeninių kompiuterių diegimas / integravimas į gamybą;- naujos komunikavimo sistemos;- naujos darbo organizavimo formos;- padidėjusi inovacijų apimtis;- reikalavimų kvalifikacijai augimas
Socialinė, kultūrinė aplinka – demografiniai pokyčiai ir visuomeninių vertybių kaita;- didėjantys darbuotojų bendradarbiavimo poreikiai;- darbo sąlygų individualizavimas;- probleminių grupių naudojimas;- savojo AŠ pojūčio didėjimas;- ekologiniai reikalavimai aplinkai
Teisinė, politinė aplinka – valstybės kišimasis ir sprendimų autonomiškumo mažėjimas;- protekcionizmo pavojus įvairiuose kraštuose;- didėjantis problemų derinimo poveikis
Numatomi perspektyviniai aplinkos pokyčiai
Šių tendencijų padarinys – didesni profesinio ir kultūrinio lygio reikalavimai, santykių tarp darbininkų ir valdančiojo – inžinerinio personalo skaičiaus kitimas, išaugusi žmogaus savigarga, vis labiau akcentuojamas savasis AŠ.
Be bendrųjų pasaulinių esama tik Lietuvai ir kitoms pokomunistinėms šalims būdingų sąlygų, jos dažnai iš esmės skiriasi nuo pasaulinių. Tai perėjimas nuo centralizuotos į rinkos ekonomiką, ekonomikos smukimas, infliacija, nedarbas ir pan. pablogėjus materialinėms sąlygoms, sumažėjus socialiniam saugumui, paaštrėja personalo konkurencija, keliami ypač dideli reikalavimaidarbuotojui sugebėti greitai persikvalifikuoti, jų žinioms, energijai, iniciatyvai, gebėjimui išsiugdyti rinkai reikiamas savybes ir jomis pasinaudoti. Visi šie procesai vyksta analogų neturinčioje sistemoje, deramai nesusiformavusios įstatymų bazės sąlygomis. Todėl vadinamasis pasaulinis – Vakarų šalių patyrimas negali būti automatiškai perkeliamas į Lietuvą. Tik nuodugniai išnagrinėjus šiuos ypatumus, galima kritiškai įvertinti ir pritaikyti Vakarų šalių patyrimą.
Trumpai išnagrinėsime ypatingas Lietuvos sąlygas.
Ekonominę situaciją sąlygoja labai intensyvus privatizavimo procesas, stambių įmonių smulkinimas, naujų rinkų paieška, besikeičianti ūkio struktūra. Pertvarka susijusi su gamybos mažėjimu, bankrotais ir didėjančiu nedarbu. Tai lemia gyvenimo lygį. Pagal gyvenimo standarto kriterijų – pagrindinių poreikių padengimo lygį, kuris skaičiuojamas pagal vienam gyventojui tenkančią bendrojo vidaus produkto sumą, Lietuva yra vienoje iš paskutinių vietų Europoje (7 vieta iš 15 Vidurio ir Rytų Europos šalių negali mūsų patenkinti). Šiandien jau matyti šiokių tokių stabilizavimo tendencijų. Išaugo kai kurių pramonės produkcijos gaminių gamyba, sumažėjo infliacija.
Pakilo nedarbo lygis. Net pagal oficialiuosius statistikos duomenis nedarbo lygis yra aukštesnis nei Vidutinis europos Bendrijos nedarbo lygis. Kadangi tikrasis nedarbo lygis Lietuvoje kur kas aukštesnis, negu skelbiama oficialiai, nes darbo biržoje registruojami ne visi darbo neturintys žmonės, nedarbas yra viena iš skaudžiausių Lietuvos žmonių problemų.
Demografinė situacija. Darbingi žmonės Lietuvoje sudaro 56,5 procento visų gyventojų, tai mažiau nei vidutiniškai Europos Bendrijos šalyse, kur darbingi žmonės (nuo 15 iki 64 metų) sudaro 58 procentus bendro gyventojų skaičiaus ir kai kuriuose šalyse svyruoja nuo 48,8 iki 76,1 procento. Tačiau ir Lietuvoje vyksta intensyvaus senėjimo procesas. Šį procesą spartina nuolat mažėjantis natūralus gyventojų prieaugis, padidėjęs mirtingumas ir tai, kas žmonės trumpiau gyvena. Pensinio amžiaus pailginimas formaliai sumažina nedarbingų žmonių skaičių, tačiau, kai nedarbo lygis aukštas, neišsprendžia problemos.
Iš esmės nepasikeitė migracijos procesai. Iki 1990 metų į Lietuvą daigiau gyventojų atvyko, nei išvyko. Lietuvos migracijos saldo 1990-1994 metais buvo neigiamas ir tiks paskutiniais metais stabilizuojasi.
Lietuvoje susiklostė nuomonė, kad mūsų darbo jėga labai
į darbą rimtesnis nei kitose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, todėl mes esame geriau pasiruošę darbui rinkos sąlygomis. Tai turėtų prisidėti prie ekonomikos pertvarkos spartos. Šiuo požiūriu grindžiami mūsų ūkio plėtotės prioritetai, pavyzdžiui, orientacija į „protų eksportą“. Tačiau, ar šie teiginiai iš principo yra teisingi? Ar galima gerai parengti ir palaikyti reikiamo lygio kvalifikuotus specialistus, kai pamonė ir žemės ūkis vegetuoja? Ar iš tikrųjų yra gana aukštas mūsų personalo neformalus išsilavinimo lygis? Ar mūsų specialistų pasirengimas ir dabartinė rengimo sistema atitinka rinkos reikalavimus? Kokios mūsų personalo teigiamos ir neigiamos savybės? Atsakyti į šiuos klausimus „paprastus“ klausimus sunku. Kadangi nėra atlikta sistemingų šios srities tyrinėjimų, išvados dažniausiai paremtos atskirų specialistų subjektyvia nuomone.