1. Kaina- piniginė vertės išraiška.
2. Kainos f-jos: 1)apskaita ir kontrolė:naudojamos fiziškai skirtingoms
prekėms įvertinti.2)Mokėjimų ir pajamų susidarymas: kaina suprantama kaip
pinigų kiekis, kurį pirkėjas sumoka pardavėjui už įsigijamą prekę.Taigi
kainos leidžia nustatyti mokėjimus, kurios moka įvairūs ekon.
subjektai.3)išteklių paskirstymas:kainų reikia paisyti skirstant
išteklius,kurie yra riboti, įvairių kategorijų vartotojams, paskirstant
pirkėjų pajamas.Tačiau paskirstymo f-ją kainos gali atlikti tik
reguliuojamos valstybės.4)skatinimo f-ja:gali skatinti gamybą, vartojimą,
išteklių taupymą.5)Pasiūlos ir paklausos reguliavimas siejasi su
skatinamąja ir paskirstymo f-ja:kaina turi reguliuoti S ir D santykį.
3. Rinkodaros specialistai siūlo tokį kainos nustatymo nuoseklumą: 1)tikslų
formulavimas; 2)paklausos nustatymas; 3)savikanos apskaičiavimas;
4)konkurentų prekių ir prekių kainų analizė; 5)kainodaros pasirinkimas;
6)galutinės prekių kainos nustatymas;
4. 3 pagr.kainodaros metodų grupės. Kaina g.b.nustatyta:1)Savikainos
pagrindu:2)Orientuojantis į paklausą3)-//- į konkurenciją.
5. Kainų lygio ir dinamikos kaitos veiksnius galima suregulioti į 5
gr.:1)veiksniai lemiantys kainą – kinta visuomeniškai būtinoms darbo
sąnaudoms arba vertės dydžiu.2)-//- -modifikuojant prekę;3)veiksniai, dėl
kurių rinkos kainos nukrypsta nuo gamybos kainų;4)Veiksniai, susiję su
pinigais ir infliacija;5)Pagal kt. požymius klasifikuojami kainodaros
veiksniai.
6. Svarbiausi veiksniai lemiantys visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų dydį
ir struktūrą yra šie:1)techninis darbo aprūpinimas; )kvalifikacija; 3)darbo
patirtis ir kultūra; 4)darbo intensyvumas; 5)mokslo ir technikos pažangos
rezultatų panaudojimas gamybos technologijoje; 6)gamybos darbo
organizavimas ir valdymas; 7)gamybos priemonių kiekis ir jų efektyvumas;
8)gamybos mastas ir koncentravimas; 9)geografinė ir gamtinės sąlygos
7. Daugelis valstybės išleidžiamų įstatymų ir normatyvinių aktų yra svarbūs
formuojant tiek vidaus tiek užsienio kainas ir jie yra laikomi kainos
formuojančiais veiksniais:1)valstybiniai aktai tiesiogiai ar netiesiogiai
keičiantys kainų santykį, lygį arba dinamiką; 2)iššaldantys bei
reguliuojantys kainų ir darbo užmokesčio lygį; 3)piniginių ženklų emisija;
4)apmokestinimo dydžio ir pobūdžio nustatymas; 5)antitrestinė,
antikartelinė, antimonapolinė įstatymų leidybą; 6)politikos įgyvendiniomas,
eksporto valstybinis subsidijavimas, dempingo ir kt.administracinių
priemonių kainų ppolitikoje įvedimas, nacionalinės valiutos kurso keitimas
ir kt.priemonės, leidžiančios palaikyti vidines kainas, aukštesnes už
importo.
8. Svarbiausi kainodaros procesą reguliuojantys veiksniai yra šie: 1)įm.
gebėjimas laisvai nustatyti kainas; 2)sprendimų dėl kainų priėmimo sparta;
3)prekių kurioms t.b. nustatytos kainos, kiekis; 4)nepriklausomų
realizavimo rinkų skaičius; 5)asmenų, nustatančių kainos,kvalifikacija ir
skaičius; 6)laikas ir lėšos kainodaros procesui organizuoti; 7)info
reikalingos kainoms nustatyti, kiekis ir sudėtingumas.
9.Vertė(suvokiama)=suvokiama nauda/suvokiami kaštai; Vertė
vartotojui=norimų f-jų gavimas/kaina arba teikiama nauda/kaina
10. Įm. gali turėti įv.kainodaros tikslus:1)išlikimo – nustatyti tokią
kainą, kuri leistų išsilaikyti rinkoje, jeigu gresia žlugimas; 2)pelningumo
– gauti didžiausią arba pastovų pelną, pasiekti tam tikrą pelningumo lygį;
3)apimties – pasiekti tam tikrą pardavimo apimtį ar užimti tam tikrą
rinkos dalį; 4)padėties išsaugojimo – čia daugiau dėmesio skiriama ne
kainoms, o kitiems konkuravimo būdams; 5)prestižo – suformuoti tam tikrą
požiūrį į prekę; 6)kt. specifiniai įm. tikslai.
12. Galima išskirti šias kainų politikos kryptis:1)nustatyti mažesnį nei
konkurentų kainą;2)laikytis rinkos kainų;3)nustatyti didesnę nei konkurentų
,pabrėžiant aukštą prekių kokybę;4)kainą nustatyti pagal kurio nors vieno
konkurento kainą;5)kaną susieti su nustatyta investuoto kapitalo pelno
forma, didinti realizaciją mažesnėmis nei konkurentų kainomis, nereaguojant
į jų kainų politiką;6)laikytis kainų, stabdančių prasiskverbimą į
rinką;7)nuolat keisti realizacijos apimtį siekiant užtikrinti kainų ir
pelno stabilumą;8)užtikrinti rinkos pasiūlos stabilumą nedaug keičiant
technologiją, įrengimus, personalą;9)siekti kainų, užtikrintų dideles
pajamas iš viso prekių asortimento, o ne iš atskirų prekių;10)nustatyti
konkurentams nepalankias kainas, kurios verstų juos pasitraukti iš
rinkos;11)nustatyti mažas, įskaitant ir dempingo kainas, užtikrinančias
prasiskverbimą į rinką.
13. Galutinė kaina ir nuolaidos dažniausia priklauso nuo šių
veiksnių:1)prekių rinkos, konjunktūros (sudėties);2)perkamo įrenginio ar
kt.prekes įvaldymo lygio;3)perkamos prekės pasiūlos monopolizavimo
laipsnio;4)galimų konkurentų analogiškų prekių kainų;5)įm. suinteresuotumo
gauti
užsakymą;6)įm. populiarumo vidaus ir užsienio rinkoje;7)lengvatų ir
atsiskaitymo už prekes tvarkos;8)prekių paruošimo transportuoti, saugoti,
vartoti;9)pardavėjo šalies ekon. – politinės padėties;10)įm. pardavėjos
finansinės būklės;11)asmeninių derybinių savybių, kvalifikacijos,
nusistovėjusių ryšių pastovumo, patikimumo,…;
14. Didelė kaina taikytina tada, kai prekė yra kokybiškai nauja, gali
tenkinti visai kitus poreikius nei konkurentų prekė
15. Mažų kainų politika leidžia greičiau prasiskverbti į rinką. Tokia
politika g.b. taikoma:1)prekėms, su kuriomis rinkoje siekiama ilgalaikių
tikslų;2)prekėms, kurių gamybos ir realizavimo masto didinimas sparčiai
mažina sąnaudas 1 prekei (vienetui);3)prekėms, kurių paklausa priklauso nuo
kainos (elastingoms pr.); 4)tolesnės perspektyvos prekėms, kurios dar tik
atsiranda.
16. Yra išskirtini tokie kainodaros būdai:1)visuminių arba bendrųjų kaštų
pagal vidutinius pastovius ir kintamus kaštus pridedant pelno
normą.2)Nenuostolingumo:nustatomas tam tikras pelno dydis, kad nebūtų
nuostolinga 3)pagal produkto vertingumą, naudingumą ir reikšmingumą;4)pagal
susiklosčiusį rinkoje kainos lygį;5)konkurencinių pasiūlymų (aukciono)
būdas;6)pagal nusistovėjusius klientų tarpusavio santykius ir
tradicijas;7)pagal prasiskverbimo į rinką taktiką;8) pagal kintančius
kainos nustatymo metodiką;9)pagal tarptautinių prekybos sąlygų vartojimą
(incoterms); 10)Etinis , tai kai paisoma pirkėjų interesų nedidinti mažai
elastingų prekių kainų.11)Prestižinis – kai nustatomos patrauklios kainos
dėl kainos ir kokybės tarpusavio priklausomybės.;12)pagal
susitarimą;13)pagal analogiją (tų pačių ir panašių prekių kainas);14)pagal
2 kategorijų kainų sistemą, pvz.kai nustatomos vienos kainos mažmeninei
prekybai, o kitos didmeninei.15)psichologinis, siekiant paveikti pirkėjus
apsispręsti pirkti.
17. Taikydama nenuostolingumo metodą, Įm. prekės kainą gali nustatyti
keliais variantais., vienas iš jų kaštai +antkainis Įmonei svarbu nustatyti
tokią kainą, kad garantuotų jai norimą pelną. Apskaičiuojant kaštus,
įvertinami kintamieji ir pastovieji kaštai, antkainis suprantamas kaip
pelno dydis prekės vienetui. Šis būdas palankus gamintojui, kuris gauna
pelną už kiekvieną prekę.Kainos nustatymas gali būti pagristas lūžio taško
(išlaidų padengimo taško) radimu. Jo apskaičiavimas padeda atsakyti į
klausimą, kokia turi būti mažiausia pardavimo apimtis, kad būtų galima
padengti susidariusias gamybos išlaidas. (grafikas)
18. Taikydama nenuostolingą metodą, įmonė, esant nedidelėms rinkos sąlygų
pokyčiams, dažnai nekeičia savo prekes kainos.Taip elgdamasi įmonė
ignoruoja paklausą, todel gali atitikti taip, kad prekė neturės paklausos.
Orientacija vien į kaštus reiškia, kad kaina nėra panaudojama kaip aktyvus
komercinis instrumentas. Tokia kainų politika mažina įmonės veiksmų laisvę
rinkoje, nesudaro galimybių nustatyti palankiausią įmonei kainą. Todel,
skaičiuojant kainas, reikia remtis ir veiksmais, susijusiais su paklausą,
t.y. įmonė turi rasti dviejų dalykų pusiausvyrą – to, ką norėtų už prekę
sumokėti pirkėjai, ir įmonės kaštų tai prekei gaminti.
19. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje yra naudojama
elastingumo sąvoka. Elastingumas, priklausomai nuo jo apibrėžimo ir tikslo
yra nustatomas dvejopai.1)Kai norima elastingumų paaiškinti , jis
apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimas procentais kainai
pakitus %.2)Kai norima matematiškai apskaičiuoti elastingumą, jis
apibrėžiamas kaip paklausos ir pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir
kainų procent. padidėjimo santykis. [Es] = Δ S% / Δ P% ; [Eo] = Δ D%
/ Δ P% Paklausos elastingumo koeficientas yra neigamas, todėl kad jis
išreiškia atvirkščią kainos ir paklausos kiekio priklausomybę.
(grafikai)Yra 5 skirtingi elastingumo dydžiai: 1)absoliutus elastingumas,
tai kai be galo mažas kainų skirtumas sąlygoja didelį paklausos padidėjimo
procentą. E d=Es yra begalinis;2)santykinis elastingumas – tai kai tam
tikras kainų kitimas lemia didesni paklausos kiekio pasikeitimą Ed,s
(1;3)vieneto elastingumas – kai tam tikras kainų kietimas išreikštas
procentais sąlygoja tokį patį paklausos ar pasiūlos kiekio pasikeitimą.
Ed=1 Es(1;4)santykinis neelastingumas – kai kainų pasikeitimas sąlygoja
mažesnį paklausos pasikeitimą Es(1; Ed(1; 5)absoliutus neelastingumas –
kai kainų kitimas nepakeičia paklausos Es=Ed=0.
20. Įm.,nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos kaštais, o
verte, kurią prekė turi vartotojams. Kainų lygio pagrindas yra nustatomas
pagal tai, kaip vartotojai suvokia prekę, kokią reikšmę jai suteikia savo
vaizduotėje. Vartotojų vertinimai ir atsispindi paklausoje, todėl nustatant
kainą, remiamasi egzistuojančios paklausos pokyčiu. Paskui paklausai
išaugus, įm. kainą padidina ir atvirkščiai. Čia kaštai yra tik ribojantis
veiksnys, rodantis, ar įm. gaus planuojamą pelną, jei nustatys
atitinkančią kainą. Kainos keitimo ir perkamo prekių ar paslaugų
kiekio rinkoje ryšys yra gana pastovus ir jis paprastai formuluojamas kaip
paklausos dėsnis. Paklausą gali pasiekti kitų prekių kainų kitimas rinkoje,
kai kitos sąlygos nekinta. Poveikis yra skirtingas priklausomai nuo to, ar
prekės yra substitutai, ar papildančios viena kitą.
21. Į konkurentus orientuotos kainos nustatymo metodo esmė. Nustatydama
kainas šiuo metodu, įmonė daugiausiai remiasi konkurentų kainomis. Savo
prekei ji nustato tokią kainą, kokią analogiškai prekei nustato jos
konkurentai arba truputį didesnę/mažesnę. Taip elgdamasi įmonė orientuojasi
į rinkos kainų dydį, neatsižvelgia į paklausą ar kaštus. Ji nekeičia savo
kainos tol, kol konkurentai nekeičia savųjų. Šiuo metodu kainas nustato
įmonės, veikiančios konkurencinėse rinkose.
22. Kainos nustatymo sekant konkurentus esmė. Nors konkurentai turi kitokią
sąnaudų struktūrą, tikslus, pardavimų galimybes ir finansinius išteklius,
tačiau paprastai sekama artimiausiu ir didžiausiu konkurentu, artimiausiu
pagal kainą, kokybę, nustatant mažesnes kainas negu jo. Šis metodas
populiarus, kai sunku apskaičiuoti išlaidas arba sunku nuspėti klientų
reakciją. Įmonė kreipia mažiau dėmesio į kaštus, o daugiau rinkos
konkurencijai.
23. Bendrųjų(visuminių) kaštų metodo esmė. Naudojant visas sąnaudas kainai
nustatyti, prie kintamų pridedamos pastovios išlaidos proporcingai
indėliams, kuriuos atskiri kintami kaštai įneša į tą gaminį. Tokiu būdu
įmonė padengia savo sąnaudas ir gauna iš anksto numatytą pelną.
24. Bendrųjų kaštų metodo trūkumai. 1.neatsižvelgiama į paklausą; 2. bet
kuris sąnaudų priskyrimo savikainai būdas yra nerealus prekės pobūdžio ir
rinkos sąlygų požiūriu.
25. Tipinis produkto gyvavimo ciklas. Pelno gavimo priklausomybė nuo ciklo
stadijos. Stadijos: įvedimas, augimas, branda, smukimas. Produkto įvedimo
stadijoje yra stebimas lėtas pardavimų augimas. Augimo stadijoje sparčiai
didėja pardavimai ir pelnas. Brandos stadijoje pardavimai stabilizuojasi,
pelnas maximizuojamas. Smukimo st. pastoviai mažėjantys pardavimai ir
pelnas.
26. Kaip siejasi kainodara ir produkto gyvavimo ciklas? Priklausomai nuo
to, kokioje stadijoje yra produktas, turi būti keičiama ir kainodara.
Reikia nepamiršti, kad: produkto gyvavimas yra ribotas; spartėjant
technologijų vystymuisi, produkto gyvavimo ciklas trumpėja, tada trumpėja
ir pelningumo ciklo trukmė; pardavimus ir pelną galima prognozuoti;
daugiausiai dėmesio turi būti skiriama kainodarai produkto įvedimo į rinką
ir kūrimo stadijoms.
27. Naujo produkto kainodaros ypatumai. Šiuo atveju paprastai turima labai
mažai info apie tokio produkto paklausą, konkurentus, kaštus ir kitus
veiksnius, kurie turi įtakos produkto sėkmei. Mažai žinoma apie rinką.
Todėl kainodaros sprendimus reikia priimti turint mažai duomenų ir su
didele tikimybe, kad gali būti padarytos klaidos, prognozuojant paklausą,
kaštus ir konkurentų elgseną. Maksimalios kainos ribos nustatymas priklauso
nuo vartotojo paklausos, žemutinę apibrėžia kaštai. Reikia nepamiršti, kad
pirkėjai dažnai žiūri į kainą kaip į vertės rodiklį.
28. Kainodaros ypatumai augimo stadijoje. Paklausa produktui auga. Daugėja
konkurentų, gaminančių panašių prekių. Todėl nusistovi rinkos kaina. Reikia
parinkti tokią kainą, kuri atsižvelgiant į konkurencines sąlygas, padėtų
pasiekti pardavimų apimtis, užtikrinančias norimo pelno gavimą.
29. Kainodaros ypatumai brandos stadijoje. Svarbu peržiūrėti buvusius
kainodaros sprendimus ir nuspręsti, ar reikia keisti kainą. Čia veikia daug
konkurentų, rinkos sąlygos nėra palankios kainos didinimui. Todėl
kainodaros sprendimas yra mažinti kainą arba palikti tokią pačią. Norint
tinkamai įkainoti produktą, svarbu nustatyti, kada jis pasiekė brandą.
30. Brandos pasiekimo simptomai konkurenciniu požiūriu. 1)gamintojo vardo