Kainodaros klausimynas
5 (100%) 1 vote

Kainodaros klausimynas

1. Kaina- piniginė vertės išraiška.

2. Kainos f-jos: 1)apskaita ir kontrolė:naudojamos fiziškai skirtingoms

prekėms įvertinti.2)Mokėjimų ir pajamų susidarymas: kaina suprantama kaip

pinigų kiekis, kurį pirkėjas sumoka pardavėjui už įsigijamą prekę.Taigi

kainos leidžia nustatyti mokėjimus, kurios moka įvairūs ekon.

subjektai.3)išteklių paskirstymas:kainų reikia paisyti skirstant

išteklius,kurie yra riboti, įvairių kategorijų vartotojams, paskirstant

pirkėjų pajamas.Tačiau paskirstymo f-ją kainos gali atlikti tik

reguliuojamos valstybės.4)skatinimo f-ja:gali skatinti gamybą, vartojimą,

išteklių taupymą.5)Pasiūlos ir paklausos reguliavimas siejasi su

skatinamąja ir paskirstymo f-ja:kaina turi reguliuoti S ir D santykį.

3. Rinkodaros specialistai siūlo tokį kainos nustatymo nuoseklumą: 1)tikslų

formulavimas; 2)paklausos nustatymas; 3)savikanos apskaičiavimas;

4)konkurentų prekių ir prekių kainų analizė; 5)kainodaros pasirinkimas;

6)galutinės prekių kainos nustatymas;

4. 3 pagr.kainodaros metodų grupės. Kaina g.b.nustatyta:1)Savikainos

pagrindu:2)Orientuojantis į paklausą3)-//- į konkurenciją.

5. Kainų lygio ir dinamikos kaitos veiksnius galima suregulioti į 5

gr.:1)veiksniai lemiantys kainą – kinta visuomeniškai būtinoms darbo

sąnaudoms arba vertės dydžiu.2)-//- -modifikuojant prekę;3)veiksniai, dėl

kurių rinkos kainos nukrypsta nuo gamybos kainų;4)Veiksniai, susiję su

pinigais ir infliacija;5)Pagal kt. požymius klasifikuojami kainodaros

veiksniai.

6. Svarbiausi veiksniai lemiantys visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų dydį

ir struktūrą yra šie:1)techninis darbo aprūpinimas; )kvalifikacija; 3)darbo

patirtis ir kultūra; 4)darbo intensyvumas; 5)mokslo ir technikos pažangos

rezultatų panaudojimas gamybos technologijoje; 6)gamybos darbo

organizavimas ir valdymas; 7)gamybos priemonių kiekis ir jų efektyvumas;

8)gamybos mastas ir koncentravimas; 9)geografinė ir gamtinės sąlygos

7. Daugelis valstybės išleidžiamų įstatymų ir normatyvinių aktų yra svarbūs

formuojant tiek vidaus tiek užsienio kainas ir jie yra laikomi kainos

formuojančiais veiksniais:1)valstybiniai aktai tiesiogiai ar netiesiogiai

keičiantys kainų santykį, lygį arba dinamiką; 2)iššaldantys bei

reguliuojantys kainų ir darbo užmokesčio lygį; 3)piniginių ženklų emisija;

4)apmokestinimo dydžio ir pobūdžio nustatymas; 5)antitrestinė,

antikartelinė, antimonapolinė įstatymų leidybą; 6)politikos įgyvendiniomas,

eksporto valstybinis subsidijavimas, dempingo ir kt.administracinių

priemonių kainų ppolitikoje įvedimas, nacionalinės valiutos kurso keitimas

ir kt.priemonės, leidžiančios palaikyti vidines kainas, aukštesnes už

importo.

8. Svarbiausi kainodaros procesą reguliuojantys veiksniai yra šie: 1)įm.

gebėjimas laisvai nustatyti kainas; 2)sprendimų dėl kainų priėmimo sparta;

3)prekių kurioms t.b. nustatytos kainos, kiekis; 4)nepriklausomų

realizavimo rinkų skaičius; 5)asmenų, nustatančių kainos,kvalifikacija ir

skaičius; 6)laikas ir lėšos kainodaros procesui organizuoti; 7)info

reikalingos kainoms nustatyti, kiekis ir sudėtingumas.

9.Vertė(suvokiama)=suvokiama nauda/suvokiami kaštai; Vertė

vartotojui=norimų f-jų gavimas/kaina arba teikiama nauda/kaina

10. Įm. gali turėti įv.kainodaros tikslus:1)išlikimo – nustatyti tokią

kainą, kuri leistų išsilaikyti rinkoje, jeigu gresia žlugimas; 2)pelningumo

– gauti didžiausią arba pastovų pelną, pasiekti tam tikrą pelningumo lygį;

3)apimties – pasiekti tam tikrą pardavimo apimtį ar užimti tam tikrą

rinkos dalį; 4)padėties išsaugojimo – čia daugiau dėmesio skiriama ne

kainoms, o kitiems konkuravimo būdams; 5)prestižo – suformuoti tam tikrą

požiūrį į prekę; 6)kt. specifiniai įm. tikslai.

12. Galima išskirti šias kainų politikos kryptis:1)nustatyti mažesnį nei

konkurentų kainą;2)laikytis rinkos kainų;3)nustatyti didesnę nei konkurentų

,pabrėžiant aukštą prekių kokybę;4)kainą nustatyti pagal kurio nors vieno

konkurento kainą;5)kaną susieti su nustatyta investuoto kapitalo pelno

forma, didinti realizaciją mažesnėmis nei konkurentų kainomis, nereaguojant

į jų kainų politiką;6)laikytis kainų, stabdančių prasiskverbimą į

rinką;7)nuolat keisti realizacijos apimtį siekiant užtikrinti kainų ir

pelno stabilumą;8)užtikrinti rinkos pasiūlos stabilumą nedaug keičiant

technologiją, įrengimus, personalą;9)siekti kainų, užtikrintų dideles

pajamas iš viso prekių asortimento, o ne iš atskirų prekių;10)nustatyti

konkurentams nepalankias kainas, kurios verstų juos pasitraukti iš

rinkos;11)nustatyti mažas, įskaitant ir dempingo kainas, užtikrinančias

prasiskverbimą į rinką.

13. Galutinė kaina ir nuolaidos dažniausia priklauso nuo šių

veiksnių:1)prekių rinkos, konjunktūros (sudėties);2)perkamo įrenginio ar

kt.prekes įvaldymo lygio;3)perkamos prekės pasiūlos monopolizavimo

laipsnio;4)galimų konkurentų analogiškų prekių kainų;5)įm. suinteresuotumo

gauti
užsakymą;6)įm. populiarumo vidaus ir užsienio rinkoje;7)lengvatų ir

atsiskaitymo už prekes tvarkos;8)prekių paruošimo transportuoti, saugoti,

vartoti;9)pardavėjo šalies ekon. – politinės padėties;10)įm. pardavėjos

finansinės būklės;11)asmeninių derybinių savybių, kvalifikacijos,

nusistovėjusių ryšių pastovumo, patikimumo,…;

14. Didelė kaina taikytina tada, kai prekė yra kokybiškai nauja, gali

tenkinti visai kitus poreikius nei konkurentų prekė

15. Mažų kainų politika leidžia greičiau prasiskverbti į rinką. Tokia

politika g.b. taikoma:1)prekėms, su kuriomis rinkoje siekiama ilgalaikių

tikslų;2)prekėms, kurių gamybos ir realizavimo masto didinimas sparčiai

mažina sąnaudas 1 prekei (vienetui);3)prekėms, kurių paklausa priklauso nuo

kainos (elastingoms pr.); 4)tolesnės perspektyvos prekėms, kurios dar tik

atsiranda.

16. Yra išskirtini tokie kainodaros būdai:1)visuminių arba bendrųjų kaštų

pagal vidutinius pastovius ir kintamus kaštus pridedant pelno

normą.2)Nenuostolingumo:nustatomas tam tikras pelno dydis, kad nebūtų

nuostolinga 3)pagal produkto vertingumą, naudingumą ir reikšmingumą;4)pagal

susiklosčiusį rinkoje kainos lygį;5)konkurencinių pasiūlymų (aukciono)

būdas;6)pagal nusistovėjusius klientų tarpusavio santykius ir

tradicijas;7)pagal prasiskverbimo į rinką taktiką;8) pagal kintančius

kainos nustatymo metodiką;9)pagal tarptautinių prekybos sąlygų vartojimą

(incoterms); 10)Etinis , tai kai paisoma pirkėjų interesų nedidinti mažai

elastingų prekių kainų.11)Prestižinis – kai nustatomos patrauklios kainos

dėl kainos ir kokybės tarpusavio priklausomybės.;12)pagal

susitarimą;13)pagal analogiją (tų pačių ir panašių prekių kainas);14)pagal

2 kategorijų kainų sistemą, pvz.kai nustatomos vienos kainos mažmeninei

prekybai, o kitos didmeninei.15)psichologinis, siekiant paveikti pirkėjus

apsispręsti pirkti.

17. Taikydama nenuostolingumo metodą, Įm. prekės kainą gali nustatyti

keliais variantais., vienas iš jų kaštai +antkainis Įmonei svarbu nustatyti

tokią kainą, kad garantuotų jai norimą pelną. Apskaičiuojant kaštus,

įvertinami kintamieji ir pastovieji kaštai, antkainis suprantamas kaip

pelno dydis prekės vienetui. Šis būdas palankus gamintojui, kuris gauna

pelną už kiekvieną prekę.Kainos nustatymas gali būti pagristas lūžio taško

(išlaidų padengimo taško) radimu. Jo apskaičiavimas padeda atsakyti į

klausimą, kokia turi būti mažiausia pardavimo apimtis, kad būtų galima

padengti susidariusias gamybos išlaidas. (grafikas)

18. Taikydama nenuostolingą metodą, įmonė, esant nedidelėms rinkos sąlygų

pokyčiams, dažnai nekeičia savo prekes kainos.Taip elgdamasi įmonė

ignoruoja paklausą, todel gali atitikti taip, kad prekė neturės paklausos.

Orientacija vien į kaštus reiškia, kad kaina nėra panaudojama kaip aktyvus

komercinis instrumentas. Tokia kainų politika mažina įmonės veiksmų laisvę

rinkoje, nesudaro galimybių nustatyti palankiausią įmonei kainą. Todel,

skaičiuojant kainas, reikia remtis ir veiksmais, susijusiais su paklausą,

t.y. įmonė turi rasti dviejų dalykų pusiausvyrą – to, ką norėtų už prekę

sumokėti pirkėjai, ir įmonės kaštų tai prekei gaminti.

19. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje yra naudojama

elastingumo sąvoka. Elastingumas, priklausomai nuo jo apibrėžimo ir tikslo

yra nustatomas dvejopai.1)Kai norima elastingumų paaiškinti , jis

apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimas procentais kainai

pakitus %.2)Kai norima matematiškai apskaičiuoti elastingumą, jis

apibrėžiamas kaip paklausos ir pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir

kainų procent. padidėjimo santykis. [Es] = Δ S% / Δ P% ; [Eo] = Δ D%

/ Δ P% Paklausos elastingumo koeficientas yra neigamas, todėl kad jis

išreiškia atvirkščią kainos ir paklausos kiekio priklausomybę.

(grafikai)Yra 5 skirtingi elastingumo dydžiai: 1)absoliutus elastingumas,

tai kai be galo mažas kainų skirtumas sąlygoja didelį paklausos padidėjimo

procentą. E d=Es yra begalinis;2)santykinis elastingumas – tai kai tam

tikras kainų kitimas lemia didesni paklausos kiekio pasikeitimą Ed,s

(1;3)vieneto elastingumas – kai tam tikras kainų kietimas išreikštas

procentais sąlygoja tokį patį paklausos ar pasiūlos kiekio pasikeitimą.

Ed=1 Es(1;4)santykinis neelastingumas – kai kainų pasikeitimas sąlygoja

mažesnį paklausos pasikeitimą Es(1; Ed(1; 5)absoliutus neelastingumas –

kai kainų kitimas nepakeičia paklausos Es=Ed=0.

20. Įm.,nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos kaštais, o

verte, kurią prekė turi vartotojams. Kainų lygio pagrindas yra nustatomas

pagal tai, kaip vartotojai suvokia prekę, kokią reikšmę jai suteikia savo

vaizduotėje. Vartotojų vertinimai ir atsispindi paklausoje, todėl nustatant

kainą, remiamasi egzistuojančios paklausos pokyčiu. Paskui paklausai

išaugus, įm. kainą padidina ir atvirkščiai. Čia kaštai yra tik ribojantis

veiksnys, rodantis, ar įm. gaus planuojamą pelną, jei nustatys
atitinkančią kainą. Kainos keitimo ir perkamo prekių ar paslaugų

kiekio rinkoje ryšys yra gana pastovus ir jis paprastai formuluojamas kaip

paklausos dėsnis. Paklausą gali pasiekti kitų prekių kainų kitimas rinkoje,

kai kitos sąlygos nekinta. Poveikis yra skirtingas priklausomai nuo to, ar

prekės yra substitutai, ar papildančios viena kitą.

21. Į konkurentus orientuotos kainos nustatymo metodo esmė. Nustatydama

kainas šiuo metodu, įmonė daugiausiai remiasi konkurentų kainomis. Savo

prekei ji nustato tokią kainą, kokią analogiškai prekei nustato jos

konkurentai arba truputį didesnę/mažesnę. Taip elgdamasi įmonė orientuojasi

į rinkos kainų dydį, neatsižvelgia į paklausą ar kaštus. Ji nekeičia savo

kainos tol, kol konkurentai nekeičia savųjų. Šiuo metodu kainas nustato

įmonės, veikiančios konkurencinėse rinkose.

22. Kainos nustatymo sekant konkurentus esmė. Nors konkurentai turi kitokią

sąnaudų struktūrą, tikslus, pardavimų galimybes ir finansinius išteklius,

tačiau paprastai sekama artimiausiu ir didžiausiu konkurentu, artimiausiu

pagal kainą, kokybę, nustatant mažesnes kainas negu jo. Šis metodas

populiarus, kai sunku apskaičiuoti išlaidas arba sunku nuspėti klientų

reakciją. Įmonė kreipia mažiau dėmesio į kaštus, o daugiau rinkos

konkurencijai.

23. Bendrųjų(visuminių) kaštų metodo esmė. Naudojant visas sąnaudas kainai

nustatyti, prie kintamų pridedamos pastovios išlaidos proporcingai

indėliams, kuriuos atskiri kintami kaštai įneša į tą gaminį. Tokiu būdu

įmonė padengia savo sąnaudas ir gauna iš anksto numatytą pelną.

24. Bendrųjų kaštų metodo trūkumai. 1.neatsižvelgiama į paklausą; 2. bet

kuris sąnaudų priskyrimo savikainai būdas yra nerealus prekės pobūdžio ir

rinkos sąlygų požiūriu.

25. Tipinis produkto gyvavimo ciklas. Pelno gavimo priklausomybė nuo ciklo

stadijos. Stadijos: įvedimas, augimas, branda, smukimas. Produkto įvedimo

stadijoje yra stebimas lėtas pardavimų augimas. Augimo stadijoje sparčiai

didėja pardavimai ir pelnas. Brandos stadijoje pardavimai stabilizuojasi,

pelnas maximizuojamas. Smukimo st. pastoviai mažėjantys pardavimai ir

pelnas.

26. Kaip siejasi kainodara ir produkto gyvavimo ciklas? Priklausomai nuo

to, kokioje stadijoje yra produktas, turi būti keičiama ir kainodara.

Reikia nepamiršti, kad: produkto gyvavimas yra ribotas; spartėjant

technologijų vystymuisi, produkto gyvavimo ciklas trumpėja, tada trumpėja

ir pelningumo ciklo trukmė; pardavimus ir pelną galima prognozuoti;

daugiausiai dėmesio turi būti skiriama kainodarai produkto įvedimo į rinką

ir kūrimo stadijoms.

27. Naujo produkto kainodaros ypatumai. Šiuo atveju paprastai turima labai

mažai info apie tokio produkto paklausą, konkurentus, kaštus ir kitus

veiksnius, kurie turi įtakos produkto sėkmei. Mažai žinoma apie rinką.

Todėl kainodaros sprendimus reikia priimti turint mažai duomenų ir su

didele tikimybe, kad gali būti padarytos klaidos, prognozuojant paklausą,

kaštus ir konkurentų elgseną. Maksimalios kainos ribos nustatymas priklauso

nuo vartotojo paklausos, žemutinę apibrėžia kaštai. Reikia nepamiršti, kad

pirkėjai dažnai žiūri į kainą kaip į vertės rodiklį.

28. Kainodaros ypatumai augimo stadijoje. Paklausa produktui auga. Daugėja

konkurentų, gaminančių panašių prekių. Todėl nusistovi rinkos kaina. Reikia

parinkti tokią kainą, kuri atsižvelgiant į konkurencines sąlygas, padėtų

pasiekti pardavimų apimtis, užtikrinančias norimo pelno gavimą.

29. Kainodaros ypatumai brandos stadijoje. Svarbu peržiūrėti buvusius

kainodaros sprendimus ir nuspręsti, ar reikia keisti kainą. Čia veikia daug

konkurentų, rinkos sąlygos nėra palankios kainos didinimui. Todėl

kainodaros sprendimas yra mažinti kainą arba palikti tokią pačią. Norint

tinkamai įkainoti produktą, svarbu nustatyti, kada jis pasiekė brandą.

30. Brandos pasiekimo simptomai konkurenciniu požiūriu. 1)gamintojo vardo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1957 žodžiai iš 6513 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.