Turinys
Įvadas………………………………………………………………………2
Apie darbo pasidalijimą organizacijose……………………………………3
Darbo pasidalijimas gamybinėse įmonėse………………………………….5
Darbo pasidalijimas komandose……………………………………………9
Išvados……………………………………………………………………..12
Literatūros sąrašas…………………………………………………………13
Įvadas
Darbo pasidalijimas, kaip pagrindinė ekonominės analizės mintis, dar nuo
Adamo Smith’o laikų, nagrinėjama daugeliu aspektų. Išskiriama labai daug
darbo pasidalijimo formų ir rūšių: visuomeniškasis, techniškasis,
topografiškasis, specializacija, kooperacija ir t.t. Tačiau dabar
daugiausiai dėmesio skiriama ir bene plačiausiai analizuojamos dvi darbo
pasidalijimo kryptys: darbo pasidalijimas organizacijų viduje ir darbo
pasidalijimas tarp organizacijų. Pirmasis nagrinėja atskirų darbų ar jų
dalių pasidalijimą tarp darbuotojų organizacijų viduje, kai tuo tarpu antru
aspektu yra analizuojamos prekės arba paslaugos, kurias tos firmos teikia.
Nors šiandieninėje verslo aplinkoje pastebimas ryškus darbo pasidalijimo
tarp organizacijų svarbos didėjimas, tačiau darbo pasidalijimas
organizacijoje taip pat nepraranda savo galios, gal tik kiek nutoldamas nuo
savo pirminių “Teilorinių” darbo pasidalijimo principų. Darbo
pasidalijimas organizacijoje, nesvarbu kokioje- gamybinėje ar paslaugas
teikiančioje- nemažiau svarbu, nei geras vadovas, nes nuo darbo
pasidalijimo priklauso ir produkto kokybė ir pačios organizacijos sėkmė.
Aišku, gal kiek daugiau dėmesio darbo pasidalijimui reikia skirti
gamybinėms organizacijoms, lyginant su paslaugas teikiančiomis, kadangi
gamybos procesą sudaro kur kas daugiau darbo uždavinių, tačiau
šiuolaikiniame pasaulyje darbo pasidalijimas organizacijose įgauna kiek
kitokią reikšmę. Jis apima platesnę sritį pradedant specializuotais
darbuotojais funkciniuose padaliniuose( dizaino, pardavimų, finansų,
marketingo) ir baigiant smulkiomis, daugiafunkcinėmis, į vartotoją
orientuotomis komandomis. Todėl šiame darbe pabandysime paanalizuoti darbo
pasidalijimo organizacijose būdus, įvardinsime kai kurių būdų privalumus ir
trūkumus, apžvelgsime darbo pasidalijimo organizacijose teorijos
formavimosi kryptis.
Apie darbo pasidalijimą organizacijose…
Darbo pasidalijimas tai toks kompleksinis užduoties suskaidymas į
sudėtines dalis, kad darbuotojai būtų atsakingi ne už visą užduotį, o tik
už atskiras ją sudarančias veiklas.
Amerikiečių mokslininkas F.Teiloras pirmasis pradėjo kompleksiškai
nagrinėti darbo organizavimo problemas. Jo teigimu darbas gali būti našus
tik tuomet, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus
parengtus pagal naujausius mokslo pasiekimus, bei ilgametę praktikos
patirtį. F.Teiloras teigė jog reikia teisingai parinkti darbininkus, juos
parengiant darbui atitinkamose darbo vietose ir pavedant jiems tik tokius
darbus, kuriuos jie sugeba atlikti geriausiai. Kiekvienas darbuotojas turi
tiksliai žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus. Darbuotojas tik tada
dirbs gerai, kai darbo turinys atitiks jo kvalifikaciją, sugebėjimus,
polinkius. Šiuo požiūriu labai svarbu teisingai parinkti žmones į tam
tikras darbo vietas, sudaryti sąlygas tobulintis, kelti kvalifikaciją,
pereiti iš vienos darbo vietos į kitą.
Praktikoje taikant ir tikslinant darbo mokslinio organizavimo teoriją,
taip pat nusipelnė garsus pramonininkas H.Fordas. Pagrindinės našaus darbo
sąlygos, jo manymu yra geras darbo pasidalijimas, galimybė tą pačią detalę
naudoti keliuose gaminiuose ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas
lengviausia realizuoti masinėje gamyboje. H.Fordas šiuos principus ir
taikė savo gamyklose.
Kiekvienas organizacijos narys turi atlikti tam tikrą dalį darbo verčiant
darbo objektą, darbo produktu (pvz. siuvykloje: darbo objektas- audiniai
ir kliento matmenys, darbo produktas- drabužis). Tą dalį nusako
organizacijos narių darbo pasidalijimas arba specializacija. Kadangi darbą
apibūdina jo vieta, laikas, turinys ir produktas, šiais požiūriais jis ir
dalinamas tarp organizacijos narių.
Darbų pasidalijimas pagal jų atlikimo vietą būdingas organizacijoms , kai
naudojamasi tarpininkavimo technologija (pardavėjai- skirtinguose
skyriuose, ryšininkai- teritoriniuose skyriuose).
Darbai dalijami pagal laiką tais atvejais, kai procesų trukmė ilgesnė už
vieno žmogaus galimybes (pvz. ligonių slaugymas visą parą, nenutrūkstama
energetikos bei transporto įrengimų priežiūra). Tada žmonės pasidalina
darbus pagal pamainas.
Darbų pasidalijimas pagal turinį arba technologinė specializacija,
dažniausiai taikoma ten, kur daug žmonių gamina daug vienodų produktų.
Visas darbas
suskaidomas į technologines operacijas, reikalaujančias
mažesnės įgūdžių įvairovės. Tada žmogus greičiau išmoksta darbą, sparčiau
ir geriau dirba. Pavienės operacijos pavedamos tam tikriems organizacijos
nariams. Tai ir yra nuoseklioji technologija.
Technologinė specializacija būdinga ir taikant intensyviąją technologiją.
Kiekvienas darbo proceso dalyvis taip pat turi priskirtiems darbams
reikalingų žinių ir įgūdžių, skirtingų nuo kitų. Tik čia kitaip negu
naudojantis nuosekliąja technologija, visi darbuotojai dirba kartu, nuolat
tarpusavyje bendradarbiaudami.
Darbai pasidalijami pagal darbo produktus tada, kai organizacija
vartotojams pateikia įvairių produktų. Didinant organizacijos narių
atsakomybę už produkto kokybę, jiems arba jų grupėms pavedamas visas
darbas, susijęs su tam tikru produktu. Pavyzdžiui aptarnauti įvairių firmų
automobilius, prekiauti skirtingais produktais, siūti moteriškus,
vyriškus, vaikiškus drabužius pavedant vis kitiems žmonėms.
Kad būtų geresni organizacijos darbo rezultatai, darbų pasidalijimas arba
darbuotojų specializacija, leidžia kiekvienam organizacijos nariui našiau
ir geriau dirbti, būtinai turi būti koordinuojama, darbai derinami.
Naudojami tokie organizacijos darbų derinimo būdai: tarpusavio
prisitaikymas, tiesioginis nurodymas, rezultatų, darbo procedūrų, žinių ir
įgūdžių bei elgesio normų standartizavimas. Pirmuoju ir antruoju būdu
dažniausiai derinami vienkarčiai ar šiaip rečiau pasitaikantys darbai. Tik
pirmuoju atveju nariai patys tarpusavyje numato veiksmų tvarką, o antruoju
visi dirba klausydami vieno nario nurodymų. Kai veiksmai dažnai kartojami
ir periodiškai pateikiama vis daugiau ir daugiau vienodų produktų,
siekiama kad tų produktų kokybė būtų garantuota. Todėl griežtai
apibrėžiamos ir standartais įtvirtinamos visos to produkto vartotojui ir
gamybos procesui svarbios savybės. Kai gamybos mastai dar didesni ir
organizacijos nariai turi atlikti daug pasikartojančių veiksmų,
organizacijos įvairiais pavidalais ( instrukcijomis, technologinėmis
kortelėmis, nurodymais, standartais) nusako darbo procedūras, kurios
garantuoja organizacijos nario indėlio į bendrą produkto gamybą
vaisingumą. Abu pastarieji darbų derinimo būdai plačiai naudojami
nuosekliosios ir tarpininkavimo technologijos sąlygomis.
Adamo Smitho “ Tautų gerovė” (Wealth of Nations) prasideda gerai žinomu
darbininkų, gaminančių segtukus, aprašymu. Apie gamyklos darbą Smithas
rašė: “ vienas žmogus tempia vielą, kitas ją ištiesina, trečias nupjauna,
ketvirtas nusmailina, penktas nušlifuoja jos galvutę”. Jis rašė, kad
dešimt žmonių taip dirbdami pagamindavo 48000 smeigtukų per dieną. Bet jei
jie butų dirbę atskirai, geriausiu atveju kiekvienas butų pagaminęs po 20
smeigtukų per dieną. Smithas teigė, kad darbo suskirstymo į mažas ir
paprastas operacijas pranašumas buvo tas, kad kiekvienas dirbantis labai
įgusdavo(specializavosi) ir bendras darbo našumas išaugdavo pagal
geometrinę progresiją.
Darbo specializacija turi ir trūkumų. Jei užduotys yra suskirstomos į