ĮVADAS
Šiandien mokykla tampa nuolatine kaitos ir naujovių įdiegėja, o mokytojas yra svarbiausias šio proceso vykdytojas. Mokyklai yra keliami vis didesni reikalavimai. Svarbiausias iš jų – ugdyti naujai mąstantį, kūrybišką pilietį. Šiuolaikiniai moksleiviai turi ne tik būti išsilavinę, turėti tam tikrų teorinių žinių, bet ir būti kūrybingais, mokėti diskutuoti ir abejoti, kritiškai ir laisvai mąstyti, gebėti prisitaikyti prie nuolat kintančių gyvenimo sąlygų, daryti įtaką visuomenės gyvenimui naujomis idėjomis, darbais. Tuo pasiekti įmanoma tik, jei mokymas bus grindžiamas abipusiu bendradarbiavimu. Mokymasis padėti vienas kitam – tai mokymo strategija, priklausanti prie veiksmingo mokymo būdų. Nes visi šio proceso dalyviai yra lygiateisiai “partneriai”.
Savo referate norėčiau ne tik aprašyti, kas yra mokymasis padėti vienas kitam, koks yra mokytojo vaidmuo, organizuojant mokymąsi, kaip galima skatinti teigiamą tarpusavio priklausomybę, o taip pat kuo skiriasi bendradarbiaujančios ir įprastinės grupes, bet ir paaiškinti kaip galima, taikant netradicinius pamokos metodus, pakelti mokinių susidomėjimą dėstomo dalyku, skatinti jų motyvaciją savarankiškam darbui, pagalbai vienas kitam ir žinių gilinimui. Nes sėkmingas sprendimas glūdi tame, kad pamokos turi būti įdomios, skatinti mokinio smalsumą, norą daugiau sužinoti, savarankiškai dirbti ir mąstyti. Ilgą laiką mokykloje buvo taikomi tradiciniai metodai, pamokos buvo vienodos, dabar, kai mokytojas gali rinktis mokymo programas ir metodus, jis turi galimybę pasirinkti geriausiai mokymo tikslams tinkamus metodus atsižvelgdamas į mokinių individualias psichologines, fiziologines savybes ir kt., tokiu būdu padarydamas pamokas įvairesnėmis ir įdomesnėmis. Mokytojo ir mokinio akimis geriausia pamoka yra ta, kurioje mokytojas jaučia palikęs dalį savęs, o mokinys – suradęs save.
Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės ir mokymo tikslai. Kiekvieną mokymo metodą galima naudoti labai įvairiai, net ir tada kai mokomo dalyko turinys yra maždaug toks pats. Tiesa, mokymo metodų skirstymas į tradicinius ir netradicinius yra labai sąlyginis. Netradiciniais mes linkę laikyti tuos metodus, kurie retai taikomi, bet yra svarbūs šiuolaikinio ugdymo procese.
MOKYMOSI PADĖTI VIENAS KITAM KONTEKSTAS
Mokymo ir mokymosi sėkmė priklauso nuo tokių veiksnių: mokymo turinio žinių, gebėjimo valdyti klasę, mokymo įgūdžių, mokinio sąveikos organizavimas, svarbiausi mokymosi bendradarbiaujant elementai, mokytojo vaidmuo, teigiamos tarpusavio priklausomybės stiprinimas, asmeninės atsakomybės skatinimas, bendravimo įgūdžių ugdymas, mokymosi vertinimas, mokymosi bendradarbiaujant struktūros ir mokymo strategijų. Pvz., mokymo modeliavimo įgūdžiai padeda mokiniams suprasti ir elgtis taip, kaip iš jų reikalaujama. Tai daro įtaka klasės valdymui bei mokinių domėjimuisi taikoma mokymo strategija. Tarkim, mokytojas nutaria vesti pamoką apie mokymasi vienas kitam padėti per pamoką, pertarauką ir t.t.. Modeliuodamas procedūras, kuriomis pereinama prie grupių, atitinkamus bendravimo įgūdžius bei užduoties atlikimo veiksmus, mokytojas užtikrina, kad mokiniai žinos, kaip jiems elgtis, ir sėkmingai įsitrauks į šią veiklą. Turinio išmanymas taip pat turi įtakos gebėjimui efektyviai taikyti mokymo įgūdžius ir strategija, o šie savo ruožtu veikia klasės valdymą.
Mokymo turinys – tai mokomo dalyko esmė. Mokymo strategijos – tai būdai, kurių pagalba mes perteiksim tas žinias mokiniui. Pvz., mes galime pasinaudoti šiomis strategijomis: mokymasis padėti, tiesioginio aiškinimo strategija, sąvokų mokymasis, tyrimas, sisteminamieji įvadai, atminties modeliai, sinektika, imitavimas, minčių schemų sudarymas ir kt. strategijos. Yra įvairūs mokymo strategijų skirstymai, Joyce ir Weil (1986) išskyrė tokias pagrindines strategijų grupes:
Informacijos apdorojimo grupei priklausantys modeliai padeda mokytis mokomojo dalyko sąvokų ir įgyti informacijos, išmokti tyrimo būdų bei logiškai mąstyti. Pvz.: sąvokų mokymasis, induktyvusis mąstymas, tiriamasis mokymas, sisteminamieji įvadai, atminties modeliai, kognityvioji raida, biologijos mokslo tyrimas.
Asmeninės grupės modeliai skatina individą tobulėti, geriau save pažinti, vertinti ir jausti atsakomybę apsisprendžiant. Pvz.: nedirektyvusis mokymas, sinektika, supratingumo lavinimas, klasės susirinkimo modelis.
Bendravimo grupės modeliai orientuoti į grupėje kartu dirbančių mokinių energiją ir koordinavimą. Svarbiausi tikslai – problemų sprendimas, bendravimo įgūdžių formavimas ir grupinis akademinės medžiagos mokymasis. Pvz.:mokymasis padėti vienas kitam, vaidmeninis žaidimas, teisinis tyrimas, laboratorinis mokymas, skatinimas bendrauti.
Elgsenos grupės modelių tikslas – įgyti informacijos ir įgūdžių bei mokytis elgesio suteikiant atgalinį ryšį arba pastiprinant veiklą. Pvz.: atsitiktinumų valdymas, savikontrolė taikant operantinius metodus, treniruočių modelis, jautrumo (stresui) mažinimas, ryžto lavinimas.
Mokymo modelio veiksmingumas susijęs su kiekvienu kitu modeliu, be to, turi įtakos ir mokinio stilius. Netgi kai koks nors modelis siekiant tam tikro tikslo yra neabejotinai veiksmingiausias, jį nebūtina
kiekvienąkart pasirinkti, nes kitas modelis kelia kitokius, ne mažiau svarbius tikslus, be to, tas kitoks modelis mokiniui gali būti aiškesnis ir paveikesnis.
Mokymo įgūdžiai gali būti sekantys: tikslų formulavimas, užduoties analizė, tikslų paskirties aptarimas, visų mokinių įtraukimas, stebėjimas ir kontrolė bei prisitaikymas, klausimų kėlimas, įvairių lygmenų mąstymo skatinimas, gebėjimas išlaukti, pateikti aiškius nurodymus, modeliuoti, organizuoti atitinkamas pratybas, laikyti mokinius atsakingus, informuoti apie rezultatus, sudominti, suprasminti mokymąsi, modeliuoti sėkmę, padėti geriau įsiminti, skatinti perkelti, sukurti mokomąją aplinką, padėti pabaigti, prisitaikyti prie mokymosi stilių ir kt.
Mokytojui reikia suprasti, kad nors turinys, klasės valdymas, mokymo įgūdžiai ir strategijos techniniu požiūriu yra labai svarbūs dalykai, vis dėl to tai, kaip juos įgyvendinti ir susieti, jis turi mokėti spręsti pats. Tai lemia jo mokymo filosofija. Kadangi mokymas suvokiamas visybiškai, tai mokytojui svarbiausia yra mokiniai, jų patirtis ir reikmės. Sėkmingai mokymuisi svarbus geras klasės klimatas, kurį veikia mokytojo ir mokinių emocijos. Mokytojai, kurie ugdo mandagumą, humorą, atjautą, entuziazmą ir atidą ir geba tai susieti su techniniais aspektais, iš tiesų moko sėkmingai.
Iš veiksmingo mokymosi padėti vienas kitam tikimasi geresnio savęs vertinimo, geresnio pažangumo, ilgesnio išlaikymo atmintyje, labiau su užduotimi susijusio elgesio, geresnių bendradarbiavimo įgūdžių, stipresnės vidinės motyvacijos, palankesnio požiūrio į mokyklą, palankesnio požiūrio į mokytojus, daugiau aukštesnio lygmens mąstymo, daugiau teigiamo psichologinio prisitaikymo.
Mokinių sąveikos organizavimas-tai mokymosi arba užduoties organizavimas, kurį galima organizuoti trejopai: rungtyniavimas, individuali veikla arba bendradarbiavimas. Kiekvienas apibrėžia mokinių sąveiką vienų su kitais, su mokytoju ir su mokomąja medžiaga. Pvz.: rungtyniavimo apibūdinimas gali būti toks – kai aš paseksiu savo tikslą, tu negalėsi pasiekti savojo, ir priešingai; arba toks – dažnai lyginu save su kitais; nenoriu, kad mano varžovams sektųsi taip pat gerai kaip ir man. Individuali veikla, kai mokinys prisiima atsakomybę už savo darbo rezultatus, tai, kad jis pasieks savo tikslą, nėra susiję su tuo, ar kiti pasieks savąjį. Pagalba vienas kitam – kai vieno žmogaus darbo rezultatai priklauso nuo grupės, ir atvirkščiai, t.y. grupės sėkmė priklauso nuo visų jos narių sėkmės, todėl grupės nariai labiau rūpinasi vienas kitu.
Svarstydamas, kaip pamokose subalansuoti rungtyniavimo, individualios veiklos ir pagalbos vienas kitam modelius mokytojas turėtų atsižvelgti į:
• Aplinkos keliamus ugdymo ir ugdymo programos tikslus;
• Savo filosofines pažiūras į mokymą ir mokymąsi;
• Mokinius ir jų įgytus bei įgytinus įgūdžius;
• Klasėje vyraujančią kultūrą
• Kitus jam svarbus faktorius
Jei mokytojas nusprendžia galiausiai derinti visus tris, mokiniai turėtų stengtis formuoti įgūdžius, kurių reikia visų trijų tipų situacijoms. B. Bennett su bendradarbiais siūlo supažindinti mokinius su rungtyniavimu, individualia veikla ir pagalba vienas kitam. Išbandę visus sąveikos būdus, mokiniai galės trumpai apibendrinti ir palyginti tai, ką patys pastebėjo ir kokią nuomonę susidarė apie kiekvieną.
Mokiniams susipažinus su visais sąvokos modeliais mokytojas turėtų paklausti: kaip jie jautėsi, kas jiems krito į akis. Pvz., galima duoti jiems užpildyti lentelę iš trijų stulpelių, kurių pavadinimai: rungtyniavimas, individuali veikla ir pagalba vieni kitiems. Paskui galima diskutuoti.
Svarbiausi mokymosi padėti vienas kitam elementai:
• Teigiama tarpusavio priklausomybė – visi grupės nariai, siekdami bendro tikslo, jaučiasi susiję vieni su kitais. Tikslai formuluojami taip, kad komandos nariai vieni kitus vertintų ir rūpintųsi vieni kitų mokymuisi bei gebėjimu bendrauti. Kad grupei pasisektų, turi pavykti kiekvienam jos nariui.
• Asmeninė atsakomybė – kiekvienas grupės narys laikomas esąs atsakingas už tai, ką išmoksta. Be to, ir grupinė atsakomybė – stebima ir vertinama tiek kiekvieno nario, tiek ir visos grupės pažanga.
• Glaudi sąveika – grupės nariai būna arti vienas kito ir kalbasi, padrąsina vienas kitą, kas visi padarytų tai, kas užduota. Tai jiems padeda judėti į priekį.