VADYBA
Pirmosios žinios apie vadybą, Lietuvą pasiekė XX a. pradžioje ir gana greitai išplito. Tačiau nuo šio mokslo atsiradimo iki šiandienos bendro vadybos apibrėžimo nėra, nors iš esmės visi mokslininkai šią sritį apibūdina panašiai, kartais net vienodai.
N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje “Vadybos pagrindai” yra teigiama, kad “vadyba sistemingai tiria reiškinius, kurie kuria įvairias teorijas bei siekia suprasti, kaip ir kodėl žmonės dirba kartu siekdami tikslo”.
P.Zakarevičius B.Neverausko ir J.Rastenio knygoje sako, kad “vadyba yra specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi organizacijoje vykstantys procesai”.
Knygoje “Pramonės įmonių vadyba” vadyba apibrėžiama, kaip “mokymo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacijų mechanizmą”.
Visi šie apibrėžimai papildo vienas kitą ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie kalba apie vieną ir tą patį, tačiau pažvelgus atidžiau, galime pastebėti, kad N.Paliulis ir E.Chlivickas neįvardina vadybos kaip P.Zakarevicius ar A.Sakalas, kurie atitinkamai teigia, jog vadyba “specifinė veikla” ar “mokymo kryptis”. P.Zakarevičius bei A.Sakalas “Pramonės įmonių vadyboje” šią mokslo sritį apibrėžia siauriau, t.y. jie teigia, kad tai veikla ar mokymo kryptis, nukreipta į organizacijas, o N.Paliulis ir E.Chlivickas akcentuoja, kad vadyba – tai reiškinių tyrimas ir įvairių teorijų kūrimas, neįvardindamas konkrečios vietos, kur visa tai galima realizuoti.
SISTEMINIS POŽIŪRIS
“Sisteminis požiūris bando nagrinėti ir organizciją kaip visumą, ir išorinę aplinką, kurioje ji funkcionuoja” (N.Paliulis ir E.Chlivickas knygoje “Vadybos pagrindai”).
“Sisteminis požiūris – tai pažiūra į bet kokį nagrinėjamą objektą kaip sistemą, kuri suvokiama kaip skirtingų reiškinių sąsaja, išskiriant tuos reiškinius iš aplinkos kaip vientisą derinį” (B.Martinkus ir V.Žilinskas knygoje “Ekonomikos pagrindai”).
“Sisteminis požiūris: požiūris į organizaciją kaip darnią ir kryptingą sistemą, susidedančią iš tarpusavyje susijusių dalių” (James A.F.Stoner ir kt. knygoje “Vadyba”)
Sisteminį požiūrį visi mokslininkai apibūdina panašiai ar net vienodai, todėl sunku surasti skirtingus šios vadybos teorijos apibrėžimus. Tačiau N.Paliulis ir E.Chlivickas knygoje “Vadybos pagrindai” bei James A.F.Stoner ir kt. leidinyje “Vadyba” teigia, kad sisteminis požiūris bando nagrinėti organizacijas, o B.Martinkus ir V.Žilinskas pateiktame apibrėžime neakcentuoja vieno kažkokio objekto, pvz.: organizacijos, o kalba apie visus objektus bendrai (“į bet kokį nagrinėjamą objektą”), pritaikydamas jiems sisteminį požiūrį. Pirmajame apibrėžime, priešingai nei kituose dviejuose, yra dar teigiama, kad vadybos teorija (sisteminis požiūris) taip pat nagrinėja išorinę aplinka, kurioje funkcionuoja organizacija.
Sisteminis požiūris reiškia, kad pasirinktas objektas nagrinėjamas kaip sistema.
P.Zakarevičius knygoje “Vadyba” teigia, kad “sistema vadinamas objektas, kurį sudaro mažiausiai du, o praktikoje, kaip taisyklė, žymiai daugiau sudėtinių elementų, tarpusavyje susietų vienodo pobūdžio ryšiais”.
J.Neverauskas ir P.Rastenis teigia, kad “sistema yra tam tikra visuma, sudaryta iš tarpusavyje susijusių dalių, įnešančių savo indėlį į visumos pobūdį”.
Pagal James A.F.Stoner ir kitus “sistema – funkcijos ir veiklos, atliekamos kartu, siekiant įgyvendinti organizacijos tikslus”.
Mano nuomone, reikėtų pastebėti, kad šiuose trijuose teiginiuose sistema įvardinama skirtingai, t.y. P.Zakarevičius teigia, kad tai “objektas”, B.Neverauskas ir J.Rastenis sistemą laiko atitinkamų dalių visuma, o James A.F.Stoner ir kiti mano, kad “sistema – funkcijos ir veiklos”. Dar galima pastebėti, kad pirmuose dviejuose teiginiuose nėra tiesiogiai kalbama, jog tam tikra sistema naudojama siekiant įgyvendinti organizacijos tikslus. Apie tai užsimena tik James A.F.Stoner ir kiti knygoje “Vadyba”.
Vadybos teorijos, šiuo atveju sisteminis požiūris, pasak F.S.Butkaus yra labai susijusios su bendrai visas organizacijas nagrinėjusiom teorijom, todėl turėtų būti apmąstomos bendrame organizacijų teorijų kontekste.