Turinys
1. Įvadas 3
2. Moterų diskriminacija 4
2.1. Seksualinis priekabiavimas 6
3. Pasitikėjimas savimi 7
4. Moteris ir verslas 9
5. Nijolė iš arčiau 10
6. Verslininkės apie save 15
7. Summary 16
8. Išvados 17
9. Literatūra: 18
1. Įvadas
Neseniai visiškai pasikeitė Lietuvos gyventojų padėtis: ir politiškai, ir ideologiškai, ir ekonomiškai. Kas anksčiau buvo uždrausta ir neįmanoma, šiandien yra ne vien tik įmanoma, bet ir tapo normaliu reiškiniu. Plėtojantis rinkos santykiams, vis didesnį vaidmenį šalyje vaidina verslas. Turėti savo asmeninį verslą daug kam buvo tik svajonė. Dabar „laisvos rinkos” sistemoje yra galimybių pačiam pradėti verslą. Į verslą žmonės ateina su savitomis pažiūromis, siekiais, tikslais, vertybinėmis orientacijomis,doroviniais įsitikinimais. Valstybė ne viršininkas – verslininkas turi pats viską tvarkyti. Ir visados lieka rizika, kad verslas nepavyks, gali būti badų ar skolų, verslininkas turi asmeniškai prisiimti atsakomybę už savo ir savo darbuotojų gyvenimą. Tačiau į verslą dažniausiai ateina aktyviausia visuomenės dalis, kuriai būdingos naujos idėjos, kūrybiškumas, smalsumas, rizika, mąstymo laisvė ir daugelis kitų savybių.
2. Moterų diskriminacija
Vaidmenų paskirstymas pagal lytis yra kultūros sąlygotas supratimas, kuris veikia vyrų ir moterų požiūrius, lūkesčius ir stereotipus. Šitas suskirstymas veikia visas gyvenimo sferas, verslą ir ekonomikos vystymąsi.
Moteris Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, ieškodama apmokamo darbo susiduria su diskriminacija. Tiek vyrai, tiek moterys visuomet dirbo, tačiau jiems prieinamas darbas ir to darbo atlyginimas daugiau priklausė nuo kultūriškai priskirtų etikečių „moterų darbas” ir „vyrų darbas”, nei nuo jų, kaip individų, gabumų. Šios etiketės varijuoja įvairiose visuomenėse. Jos taip pat skiriasi atskirais tos pačios visuomenės istoriniais periodais. Vis daugiau moterų užsienyje pradeda savo verslą norėdamos išvengti šios kliūties. Galima sakyti, kad smulkusis verslas yra moterų ekonominio savarankiškumo siekimo instrumentas. Dažniausiai manoma, kad nepaisant sėmingos karjeros, moterys turi vykdyti įsipareigojimus ir pareigas savo šeimoms. Net jeigu moteris nesiruošia kurti šeimos, dažnai galvojama, kad ji ją ateityje sukurs ir tai sužlugdys jos efektyvų darbą. Apie vyrus taip manyti nepriimta. O kadangi „šeimininkės” darbas namuose neturi tiesioginės „ekonominės” (t.y. piniginės) vertės ir teoriškai gali sužlugdyti moters apmokamą darbą, išvada dažnai būna ta, kad moteris mažiau įvertinama kaip darbo jėga, o jų „šeimininkės” vaidmuo nuvertinamas kaip „grynai moteriškas” darbas be piniginės naudos valstybei.
Remiantis Vakarų šalių tyrimais, galima pastebėti, kad kuo didesnis moterų procentas dirba tam tikrą darbą, tuo žemesnis yra to darbo vidutinis atlyginimas. Daug darbdavių, ekonomistų ir viešosios politikos kūrėjų pripažįsta, kad „moterų darbas” beveik visuomet yra apmokamas mažiau nei „vyrų darbas”, tačiau jie laikosi nuomonės, kad tam tikri darbai tapo „moteriškais” todėl, kad didelė dalis moterų laisvai pasirinko dirbti juose. Pagrindinis šios nuomonės atstovų argumentas yra teiginys, kad moterys pirmiausia yra ištikimos namams ir šeimai. Todėl jos ieško „nereiklių” darbų, kuriuose pasiruošimui, įgūdžių įgijimui nereikia didelio asmeninio indėlio, ir jos gali geriau atlikti savo įsipareigojimus namams. Kitaip tariant, moterys pačios pasirenka investuoti į darbinę veiklą mažiau, nei vyrai, todėl ir gana mažesnį atlyginimą. Šis paaiškinimas yra vadinamas žmogiškojo kapitalo teorija. Diskriminacija darbovietėje yra aktuali problema daugeliu Lietuvos moterų. Dažnai vyrams siūloma kur kas daugiau profesijų negu moterims: jie kviečiami į pareigas su didesne atsakomybe ir vadovavimu kolektyvui, o moterys – dirbtu į vykdytojų darbo vietas. Imant Lietuvos situaciją, pastebima, kad darbo rinkoje moterų diskriminacija įgyja gan ciniškas formas. Atvira moterų diskriminacija matoma jau pirmoje „įėjimo į darbo rinką” fazėje, kuomet darbo skelbimuose plačiai taikomi amžiaus-lyties kriterijai. Moterims siūlomų užsiėmimų ratas ribojamas mažesnės kvalifikacijos ir prestižo darbais (sekretorė, auklė ir pan.), o pradedančioms verslininkėms dirbtinai sudaromos kliūtys gauti lengvatinius kreditus, licenzijas ir pan. Nesunku aptikti darbdavių skelbimų, kuriuose kviečiami į darbą tik vyrai arba tik iki 35 metų moterys, kartais pabrėžiant „malonios išvaizdos”, nors pareigos su šiais reikalavimais nedaug ką turi bendro. Nepaisant objektyvios moterų darbinės veiklos, darbdavių bei bendradarbių įsitikinimas, kad moters vieta yra namie, padeda pateisinti moterų diskriminavimą jas samdant, aukštinant pareigose ir kituose apmokamo darbo veiklos aspektuose. Gajūs stereotipai apie moterims ir vyrams tinkamus vaidmenis stiprina ir gilina darbo vietų seksualinę segregaciją ir jos pasekmes, tame tarpe ir vyrų / moterų uždarbio skirtumus. Atrodo, išlieka nuomonė, kad viešasis darbo pasaulis išlieka vyrų valdžioje, o privatus namų pasaulis priklauso moterims. Jei moterys ir yra darbo rinkoje, jų darbas laikomas antriniu, lyginant su vyrų darbine
veikla.
Vakaruose stengiamasi sukurti sąlygas, kad visi – ir moterys, ir vyrai – turėtų galimybę rinktis pagal savo sugebėjimus, o ne vien tik pagal lytį.
2.1. Seksualinis priekabiavimas
Be to, moterys darbe neretai susiduria su tokiu reiškiniu, kaip „seksualinis priekabiavimas” (nepageidautini komentarai, pasiūlymai, fizinis kontaktas ir pan.).Su tuo jos susiduria įvairiose darbinės veiklos srityse, tačiau dažniausiai tai pasireiškia „vyriškuose” darbuose, kur moterys yra naujokės. Tuo būdu vyrai nori parodyti savo pranašumą ir pasiekti dominavimą ir kontrolę moterų atžvilgiu, parodyti, kad jos vis tiek nėra jiems lygios. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokio tipo darbe moterys susiduria su seksualiniu priekabiavimu, jo pasekmės darbuotojoms moterims yra rimtos ir skausmingos. Tai pasireiškia kaip chroniški kaklo ir nugaros skausmai, blogas virškinimas, valgymo ir miego sutrikimai, moterys tampa nervingos ir irzlios. Įtampa, nemaloni savijauta darbo vietoje trukdo moteriai normaliai jaustis darbe ir gerai atlikti savo darbinius įsipareigojimus. 1997 metais Vilniaus Universiteto Moterų studijų centro atlikto tyrimo duomenimis, 16.3 procentų apklaustų moterų buvo susidūrę su nepadoriais juokais ir pastabomis jų atžvilgiu savo darbo vietoje; 13.5 procentų buvo bendradarbių ar viršininkų liečiamos, tapšnojamos prieš jų valią; 6 procentams respondenčių buvo leista suprasti, kad paklusę viršininko įgeidžiams, jos bus gerai atlygintos (gaus geresnes pareigas, didesnę algą ir pan.).
3. Pasitikėjimas savimi
Ar žinote, kad tos moterys, kurios ištisai verkšlena dėl savo netobulos išvaizdos ir nepasitiki savimi, dažniausiai yra paliekamos savo vyrų, net jeigu iš tiesų yra pakankamai gražios? Kodėl taip yra? Matyt todėl, kad pasitikėjimas savimi moteriai suteikia nenusakomo žavesio, kuriam sunku atsispirti, o nepasitikėjimas, atvirkščiai, netgi iš gražiausios moters jį atima…
Moterys pačios parodo, kaip su jomis elgtis. Jeigu jūs ištisai save žeminate ir neįvertinate savo sugebėjimų, anksčiau ar vėliau aplinkiniai su jumis sutiks!
Kodėl tai taip erzina kitus?
Aplinkinius traukia pasitikinčios savimi moterys.
Tai priklauso nuo jų įsivaizdavimo, kad geras – tai pasitikintis savimi, o blogas – reiškia silpnas ir nepasitikintis. Jeigu jūs žeminate save, šis nepakankamas pasitikėjimas savimi kitų akyse tikrai nesuteikia jums patrauklumo. Ir kuo daugiau jūs mėginsite pabrėžti savo fizinius trūkumus, tuo labiau jie kreips į juos dėmesį.
Kodėl moterys taip elgiasi?
1. Mūsų nemokė mylėti savo kūno.
Mes ištisai esame veikiamos „fiziškai tobulos moters” stereotipo -tai aukšta, liekna moteris, kuriai ką tik sukako 20 metų ir ji neturi nei gramo riebalų ant savo liauno ir išpuoselėto kūno. Daugelis iš mūsų smerkia save už tai, kad yra nepakankamai gražios ir neatitinka visuomenės stereotipo. Taip mes pradedame gėdytis savo kūno, kuris yra toli nuo idealo ir neatitinka mūsų išsvajoto tobulo kūno įvaizdžio.
2. Moterys yra mokomos būti kukliomis ir nerodyti savo jausmų
Čia mes ir vėl sugrįžtame prie stereotipo „Nenoriu atrodyti kaip prostitutė”. Daugelis iš mūsų savo grožio pripažinimą vis dar laiko nedorovingu ir ydingu dalyku.
Sprendimas:
1. Išmokite mylėti savo kūną, kaip nuostabią moteriškumo apraišką.
Sudarykite 20 punktų sąrašą, kas jums patinka jūsų kūne. Atsistokite priešais veidrodį, paklauskite savęs, kas jumyse patinka ? Ir nesijaudinkite, mylėkite save tokią, kokia esate.
2. Liaukitės žeminusi save aplinkinių akivaizdoje.
Tai tikrai pats netinkamiausias būdas susigadinti sau (ir kitiems, beje) nuotaiką. Apie savo problemas ir jų sprendimo būdus pagalvokite tada, kai būsite viena.
Neprieštaraukite aplinkiniams, kai jie sako jums komplimentą. Nesiskųskite, kad blogai atrodote.
Jeigu jums kas nors nepatinka, keiskite tai, tačiau kuo mažiau apie tai kalbėkite aplinkiniams girdint. Ir kai jie jums pasakys, kad atrodote puikiai, atsakykite: „Ačiū!”