Verslas ir karjera
5 (100%) 1 vote

Verslas ir karjera

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………3

1. VERSLO APLINKA IR ETIKA…………………………………………………………………………………….4

1.1. Verslo aplinka…………………………………………………………………………………………………4

1.2. Verslo etika…………………………………………………………………………………………………….5

1.3. Etika ir šiuolaikinė vadyba……………………………………………………………………………….7

2. KARJERA…………………………………………………………………………………………………………………..8

2.1. Kas yra karjera?………………………………………………………………………………………………8

2.2. Karjeros modeliai…………………………………………………………………………………………….9

2.3. Karjeros planavimo aspektai……………………………………………………………………………10

2.4 Karjeros formavimas……………………………………………………………………………………….12

2.5. Karjeros planavimo ir realizavimo proceso etapai……………………………………………..12

3. INTERVIU…………………………………………………………………………………………………………………15

INTERVIU IR SURINKTOS INFORMACIJOS ANALIZĖ………………………………………………..21

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..23

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………………24

ĮVADAS

Mes įžengėme į XXI amžių, kur viskas vystosi ir skuba beprotišku greičiu. Versle tai ypač aktualu. Kai verslo pasaulis taip greitai auga ir keičiasi sunku suspėti taip greitai prie jo prisitaikyti, todėl mes vis rečiau susimąstome apie moralės normas. Kaip mes elgiamės, ar mes sąžiningi su savo kolegomis ir klijantais? Verslo etika turėtų tapti labai aktualia tema verslo pasaulyje.

Verslo etika ne tik kaip disciplina, bet ir kaip sąvoka, yra gana nauja ir dar gerai nesuprantama šiandieninėje Lietuvoje pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu. Tačiau ji nepaprastai svarbi, siekiant sukurti teigiamą ir kartu realų šiuolaikinio verslininko įvaizdį.

Karjeros svarba vis labiau pripažįstama. Kiekvienas vadovas turi sugebėti planuoti savo ir bendradarbių karjerą. Tai būtina sąlyga, siekiant efektyviau panaudoti žmoniškuosius išteklius organizacijos veikloje. Akivaizdu, kad šiais laikais tampa būtinybė ugdyti išsilavinusius piliečius, turinčius ne tik žinių, patirties bei įgūdžių, bet ir gebėjimų rasti sau tinkamą veiklą, intensyviame gyvenime. Todėl svarbu teikti dėmesį ne tik į profesinį rengimą(si), bet ir į kiekvieno žmogaus pasirengimą karjerai, t.y. ugdyti karjeros kompetenciją: gebėjimus išryškinti geriausius savo asmenybės bruožus, atskleisti savo profesinę kompetenciją, savo darbo patirties, įgūdžių ir organizacijos poreikių sąsajas, mokėti bendrauti ir bendradarbiauti su darbdaviu ir darbo partneriais, parengti paraišką darbo vietai užimti ir kt.

Šio darbo tikslas išsiaiškinti kas tai yra verslas, kokia svarba etikos yra versle; išsiaiškinti ir suprasti kas tai yra karjera. Taip pat atlikti apklausti tris respondentus interviu metodu ir pateikti analizę.



1. Verslo aplinka ir etika

1.1. Verslo aplinka

Verslo sąvoką daugelis mokslininkų aiškina labai įvairiai. Pavyzdžiui, sakoma, kad verslas – tai organizuotos individų pastangos pagaminti ir pateikti tokį produktą ar paslaugą, kurio reikia visuomenei. Tai susiję ir su visuomenės poreikio patenkinimu ir, be jokios abejonės, siekiu gauti pelno, tenkinant tą poreikį. Kitaip tariant, tai tikslinga individų veikla, siekiant pelno. Ši tikslinga veikla, siekiant rezultato, turi būti dinamiška. Tiek norint išsiaiškinti visuomenės poreikius, tiek siekiant juos patenkinti laiku. Todėl galimas toks apibūdinimas:

Verslas – tai aktyvi žmonių veikla siekiant pelno.

Kurti verslą – sudėtinga. Reikia kruopščiai pasirengti, įveikti ne¬mažai sunkumų. Čia omenyje turima verslo aplinka ir jai įtaką darantys veiksniai. Tik turint realios informacijos galima sėkmingai numatyti verslo kūrimo galimybes. Pirmiausia reikėtų pasižiūrėti, kas (pagal amžių, socialinę padėtį) nori kurti verslą ir kas juos skatina tai daryti. Antai jaunus žmones traukia noras įgyvendinti naujoviškas, neįprastas idėjas; darbininkus – noras tapti nepriklausomiems, prasi¬mušti gyvenime, pakeisti savo socialinę padėtį; bedarbius – sukurti darbo vietą, valstybės parama; moteris – savarankiškumo siekimas, nepasitenkinimas turima profesija; pensininkus – sukauptų išteklių protingas investavimas, praktinė patirtis ir pan. Tai, kaip sakoma, yra pradinė stadija – idėjos kilimo ir „apmąstymo prie paradinių durų“ stadija. Toliau susiduriama su realia kasdienybe, kurią rodo mikro- ir makroaplinka bei jai įtakos turintys veiksniai.

Skiriami šie pagrindiniai
makroaplinkos veiksniai: ekonomi¬niai, politiniai ir teisiniai, socialiniai ir kultūriniai, mokslo ir techni¬kos pažangos.

Tarptautinio verslo aplinkos veiksnių analizė ir pažinimas leidžia verslininkams imtis aktyvios strateginės pozicijos, įgyti pranašumų prieš konkurentus ir sėkmingai veikti tarptautinėse rinkose.

Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti. Ji gali skatinti verslą atsirasti arba, priešingai, sunkinti jo kūrimąsi ir toles¬nę plėtotę.

Verslininkystei plėtoti būtinos šios sąlygos:

• privati nuosavybė;

• ūkininkavimo laisvė;

• konkurencija;

• teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas.

1.2. Verslo etika

Verslas žengia pirmuosius žingsnius. Todėl kol kas dar nėra susikūrusi „lietuviška“ verslo etika. Nemažai Lietuvos verslininkų nėra susipažinę su užsienio šalių verslo etika ir linkę nepaisyti verslui keliamų moralinių reikalavimų.

Reikėtų pabrėžti, kad padorus, t.y. moralus, verslas ekonomiškai yra naudingas tiek pačiam verslininkui, tiek valstybei, nes civilizuoto verslo taisyklių (duoto žodžio, prisiimtų įsipareigojimų, elgesio normų ir t.t.) laikymasis garantuoja pelną pačiam verslininkui, o valstybei – mokesčius.

Vakarų šalių verslo praktika rodo, kad etikos klaida sužlugdo karjerą greičiau negu bet kuri kita – teisinė ar apskaitos – klaida. Klysti, žinoma, žmogiška, tačiau būti pagautam meluojant, sukčiaujant, vagiant verslininkui – neatleistina ir neužmirštama. Nors į verslą patys verslininkai žiūri skirtingai (vieniems – tai gyvenimas, kitiems – tik užsiėmimas), tačiau Vakaruose kiekvienas verslininkas žino, kad nieko nėra pavojingiau verslui kaip blogas vardas.

Verslo etika – tai etikos sritis, kuri atsiranda verslui ir etikai sąveikaujant. Tai moralinių principų ir standartų visuma, veikianti verslo pasaulyje.

Kiekvienas verslininkas turi laikytis verslo etikos normų. Kas sudaro verslininko etinį kodeksą? Kokios yra tos bendrosios etinės nuostatos, kurių jam dera laikytis?

Pirma, verslas neturi skaudinti kitų žmonių. Verslas – viena žmo¬gaus veiklos rūšių. Ši veikla pirmiausia turi padėti žmogui, jo gerovei.

Antra, verslas neturi pažeisti ar naikinti žmogaus ekologinės ir ekonominės erdvės. Šio pažeidimo pavyzdys gali būti tarsi gamyba bei prekyba ekologiškai nešvariais produktais, kurie masiškai įveža¬mi į silpnai kontroliuojamas šalis. Pavyzdžiui, Lietuvoje kontroliuo¬jama tik tam tikros dalies įvežamų maisto produktų kokybė. Taigi vartotojai tampa nesąžiningų verslininkų aukomis, nes trūksta infor¬macijos apie įvežtą prekę. Kenkiama ne tik sveikatai, bet ir menkėja verslo reputacija visuomenės akyse. Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigus.

Trečia, verslininkas turi prisiminti, kad rinkoje jis veikia ne vie¬nas, todėl privalo atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į konkurento inte¬resus, siekti abipusio naudingo susitarimo. Rinkos ekonomika – vie¬na visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Ji ku¬riama sąmoningai visų visuomenės narių pastangomis ir veiksniais. Savo ruožtu ji savaip pasiekia kiekvieno žmogaus laisvės ribas. Rin¬koje nėra visiškos individo laisvės, nes yra tam tikros ribos – kito žmogaus erdvė, su kuria nuolat susiduriama.

Ketvirta, verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigoji¬mus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Kiekvienas verslininkas turi vykdyti sutartyse numatytus įsipareigojimus. Rei¬kia siekti, kad būtų pripažintos ir įgyvendintos civilizuoto verslo normos, suprastas dorovinių vertybių prioritetas siekiant ekonomi¬nių tikslų.

Penkta, verslininkas privalo:

• gerbti valstybės įstatymus ir jų laikytis;

• gerbti vyresniuosius, žmogaus gyvybę, teises ir garbę;

• gerbti privačią nuosavybę;

• turėti tikslą;

• laikytis žodžio;

• būti garbingas ir teisingas;

• teisingai paskirstyti savo lėšas.

Verslo klestėjimas lemia geresnį visuomenės gyvenimą, todėl rei¬kia suprasti, kad verslo etika gina pagrindinius klestėjimo, nepriklau¬somybės, sąžiningumo ir individualumo tikslus.

Kiekvienas verslininkas, laikydamasis bendrųjų etinių nuostatų, užsitikrina geresnę nišą civilizuoto verslo erdvėje, kuri apima geres¬nę partnerystę tiek su užsieniu, tiek su Lietuvoje verslu užsiimančiais žmonėmis, turi didesnį autoritetą visuomenės akyse, gali kovo¬ti su konkurentais įsigydamas jų pagarbą, išvengti rizikos ieš¬kodamas įprastų sprendimų. Aišku, visos verslo etinės nuostatos ir jų laikymasis civilizuotose šalyse jau seniai tapo įprastu dalyku, to¬dėl Lietuvai kuo greičiau dera priimti šias nuostatas ne tik teoriš¬kai, bet ir praktiškai.

Verslo etika negali atsirasti mūsų noru. Jos kūrimas yra sudėtin¬gas ir ilgas procesas, kuriame dalyvauja visų pirma patys verslininkai, taip pat įvairios valstybės institucijos, masinės informacijos priemo¬nės ir t. t. Kalbama apie tai, kad šis procesas labai intensyvus, jam suteikiamas idėjinis pagrindas, nes visuomenei labai svarbu, kokie moraliniai principai bus paimti verslo ideologijos pagrindu.

Svarbiausios civilizuotos verslo etikos susidarymo sąlygos:

• Laisve – ir politinė, ir ekonominė. Kartu demokratinė valsty¬bė, daugiapartiškumas, žodžio, spaudos, sąžinės laisvė, prekių gamintojų laisva konkurencija,
fizinių ir juridinių asmenų lygy¬bė versle, vartotojo suverenitetas ir t.t.;

• Stabilumas – stipri vykdomoji valdžia, parlamentinė kova politikoje, stabili įstatimdavystė;

• Propaganda – masinės informacijos priemonėmis aukštos moralės principų, smerkiančio korupciją ir nesąžiningą konku¬renciją klestinčio verslininko įvaizdžio kūrimas;

• Teisė – tai ne tik bendrų normatyvinių, socialiai priimtinų elgesio standartų, reglamentuojančių verslą šalyje, įtvirtinimas, bet ir nuolatinė kova su neigiamais reiškiniais. Įstatymų, savi¬ninko gerbimas turi tapti svarbiausiu rinkos ekonomikos ideo¬logijos atributu. Dabartiniu metu, kol dar galutinai nesusikūrė rinkos ekonomikos tradicijos ir bendros rinkos dalyvių morali¬nės vertybės, valstybės teisinio rinkos reguliavimo reikšmė yra labai didelė ir atsakinga. Svarbu ne tik priimti „gerus“ įstaty¬mus, bet ir nenukrypstamai jų laikytis, atitinkamai juos taikyti versle;

• Asocijavimasis – tai suprantama kaip profesinių gamin¬tojų sąjungų kūrimasis. Jos turi tapti nesuinteresuotomis ar-bitrėmis vertinant etikos laikymosi versle ir imtis pačių griež¬čiausių priemonių prieš etikos normų pažeidėjus.

1.3. Etika ir šiuolaikinė vadyba

Verslo etika – tai etikos normų visuma visuo¬menėje. Dabartiniu metu buvusiose administracinės – komandinės sis¬temos šalyse susidarė ir verslo santykių tuštuma. Ilgainiui minėtose šalyse padėtis pasikeis ir įsivyraus šiuolaikinė „vakarietiška“, kaip ir visose civilizuotose šalyse, verslo santykių etika.

Verslo etika apima ne tik socialiai atsakingus poelgius. Jos dė¬mesys sutelktas į gamybos vadovų ir valdomų darbuotojų poelgius. Etika apima jų asmeninius tikslus ir lėšas, kurios naudojamos ben¬driems tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, amerikiečių verslininkai mano esant neetiška duoti valdininkui kyšį, kai siekiama gauti palankų kontraktą. Daugelio Vakarų šalių verslininkams atrodo neetiška ben¬drauti su verslininkais iš tų pasaulio šalių, kuriose nepaisoma žmo¬gaus teisių. Vadovų ir paprastų darbuotojų veiksmai, kurie pažeidžia įstatymus, taip pat laikomi neetiškais. Bet veiksmai, kurie nepažei¬džia įstatymų, gali būti laikomi etiškais arba neetiškais, atsižvelgiant į kiekvieno individo vertybių sistemą.

Įmonių vadovai svarbiausiomis neetiškos verslo praktikos išpliti¬mo priežastimis laiko:

1) konkurencinę kovą, kuri nustumia į šalį etikos samprotavimus;

2) norą nuolat dirbti pelningai, t. y. gauti pelną kiekvienu ata¬skaitiniu laikotarpiu;

3) negauti paskatinimo iš gamybos vadovų už etišką elgseną;

4) bendrą visuomenės etikos normų kritimą, dėl to visiškai nebesilaikoma etikos normų konkrečioje darbo vietoje;

5) kompanijų vadovų spaudimas paprastiems darbuotojams, ver¬čiant eiti juos į kompromisus su savo etikos vertybėmis.

Pagrindinis veiksnys, skatinantis įmonių darbuotojus elgtis neetiškai, yra jų vadovų neetiški poelgiai. Kartu etiškas vadovo elge¬sys skatina ir pavaldinius elgtis etiškai.

2. KARJERA

2.1. Kas yra karjera?

Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su žmogaus darbine patirtimi per visą gyvenimą.

Karjera – tai individualus tobulėjimas sėkmingai pasirinktos veiklos kryptimi ir pozytivus jos vertinimas tiek asmeniniu, tiek visuomeniniu požiūriu.

Darbinės veiklos karjeros samprata aiškinama labai įvairiai. Dažnai karjera suprantama kaip greitas ir sėkmingas kilimas tarnyboje, visuomenėje ar mokslinėje veikloje – pasisekimas gyvenime. Įprasta karjerą sieti su didesniais pinigais, didesne atsakomybe, aukštesniu statusu, prestižu. Personalo valdymo požiūriu, karjera – tai individualiai suvokta požiūrių ir elgsenos seka, susijusi su darbo patyrimu bei asmeniniu individo gyvenimu.

Douglas T. Hall’as nuomone karjera yra ne vien tik pareigų kilimas. Visų pirma – tai procesas, kuriam vadovauja ne organizacija, o asmuo. Ji apima individo patyrimą įvairiuose srityse – išsilavinimo, išsiauklėjimo, darbinės veiklos ir pan. Karjera yra daugiau nei paaukštinimas tarnyboje, didesnis atlyginimas ar atsakingesnės pareigos. Galimas ir toks karjeros variantas, kuris neturi nieko bendra su pinigais ar prestižu. Karjera tęsiasi visą individo darbinį gyvenimą, o tai, kas vyksta vienoje organizacijoje, tėra tik atitinkamos karjeros sudėtinė dalis. Sprendimas apie karjeros sėkmę visais atvejais yra individualus. Jeigu individas patenkintas savo darbine veikla, niekas negali tvirtinti, kad jo karjera yra nesėkminga.

Apskritai galima teigti, kad, be vidinių karjeros pasirinkimo veiksnių: asmeninės orientacijos, savybių komplekso ir pan., reikia skirti ir išorinius karjeros veiksnius (žr. 2.1.1 pav.).

Didelę įtaką renkantis karjeros kelią daro šeima, draugai, socialinė grupė, bendra ekonominė situacija krašte ir konkrečioje įmonėje. Labai stipri ir visuomeninių nuostatų įtaka. Tarp vidinių ir išorinių veiksnių visada yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau juos galima ir suderinti, jei įmonė vadovaujasi pažangiomis idėjomis: laimi stipresnioji pusė, todėl neabejotinas yra asmenybės vaidmuo.

2.1.1pav.Vidiniai ir išoriniai

veiksniai

2.2. Karjeros modeliai

Postmoderniosios epochos sukeltos socialinės transformacijos ir organizacijų kaitos tendencijos turi įtakos karjeros sampratos ir modelio pokyčiui.

Šiuo metu žmogaus veikloje pastebimi du karjeros modeliai: biurokratinės karjeros modelis ir šiuolaikinės karjeros modelis. Vis labiau žmogaus veikloje įsigali šiuolaikinės karjeros modelis. Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratų apibendrinti ir išryškinti skirtumai pateikti V. Stanišauskienės ir N. Večkienės sudarytoje lentelėje.

2.2.1 lentelė Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai

Karjeros sampratos kriterijai

Biurokratinė karjera Šiuolaikinė karjera

Karjeros modelis Vientisa hierarchinė struk¬tūra, įtvirtinta organizacijoje; karjeros laiptai. Lanksti vientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.

Karjeros sėkmės matas Individualūs pasiekimai (statusas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais. Savirealizacijos, asmens laisvės, individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.

Karjeros ateities planavimas Numatoma, aiški, susijusi su organizacija. Sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.

2.2.1 lentelės tęsinys

Socialinis (materialinis) saugumas Stabilus aiškios ateities progresijos kontekste. Reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalinių ir socialinių veiksnių.

Žmogui keliami reikalavimai Paklusnus, gerai atlieka įprastą užduotį; būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai. Novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėžtoje darbo aplinkoje. Būtinas karjeros „portfelis“ (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Kaip teigia autorės, biurokratinės karjeros sėkmė buvo tapatinama su kilimu karjeros laiptais, užmokesčio kilimu. Tokia karjeros samprata skatina individualizmą ir konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių žmonių. Šiuolaikinės karjeros sėkmė netapa¬tinama su „karjeros laiptais“, nes šis karjeros modelis nėra hierarchinis. Jos sėkmės matas yra ne tik darbo užmokestis, statusas, bet ir asmeninė savirealizacija, savo gyvenimo tikslų siekimas, asmeninis tobulėjimas. Karjeros sėkmė gali būti suprantama labai individualiai.

Biurokratinės karjeros planavimas ir ateitis pakankamai aiški – tai „lipimas laiptas“. Žmogus gali numatyti, kokio karjeros „laiptelio“ jis sieks po metų, penkerių, dešimt ir t.t. Šiuolaikinę karjerą dėl socialinių transformacijų, darbo pasaulio dinamikos, organizacijų kaitos sudėtinga numatyti ir planuoti. Todėl žmogus savo karjeros kelyje turi būti lankstus, mokėti strategiškai mąstyti, sąmoningai apgalvoti kiekvieną žingsnį.

Biurokratinės karjeros hierarchinė struktūra sudarė sąlygas žmogui jaustis pakankamai socialiai saugiai ir planuoti savo gyvenimą. Šiuolaikinės karjeros teikiamas saugumas yra santykinis. Tai priklauso nuo žmogaus požiūrio į karjerą, lankstumo, gebėjimo spęsti iškilusias problemas, gebėjimo adaptuotis. Šiuolaikinio pasaulio kaita, besikeičiantys reikalavimai darbo jėgai didina socialinį nesaugumą. Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros modeliai kelia skirtingus reikalavimus organizacijos darbuotojui. Vis daugiau reikia darbuotojų, kurie mokėtų kūrybiškai ir savarankiškai veikti neapibrėžtose, dviprasmiškose, problemiškose situacijose, išsiugdytų lankstų požiūrį į darbą ir gebėtų prisitaikyti darbo rinkoje. Todėl dabartiniam žmogui iškyla reikalavimas turėti ne tik specialiųjų, bet ir bendrųjų kompetencijų, kurios garantuoja geresnę žmogaus adaptaciją ir lankstumą.

2.3. Karjeros planavimo aspektai

A. Sakalo skirtingose knygose, galime rasti skirtingus karjeros apibūdinimus. A. Sakalas (1998) savo knygoje karjerą apibūdina taip: tai darbuotojo pareigybių, darbo vietų raida įmonėje. Nors karjera dažniausiai asocijuojasi su vertikaliu darbuotojo augimu, tačiau tai apima ir horizontalų judėjimą. Kylant darbuotojų reikalavimų lygiui jis darosi vis svarbesnis.

Tačiau A. Sakalas ir V. Šilingienė (2000) karjerą vadina: natūralų kilimą tarnybos laiptais, pačiam tobulėjant.

Pasaulinė praktika rodo, kad efektyviai veikiančios organizacijos yra suinteresuotos visų savo darbuotojų profesiniu augimu, rūpinasi jų karjera bei siūlo įvairias jos planavimo programas. Ir tai duoda apčiuopiamą naudą tiek darbuotojams, tiek ir pačiai organizacijai, nes karjeros planavimas leidžia susieti darbuotojų profesinio augimo planus su organizacijos uždaviniais. Kai atskirų darbuotojų karjera tiesiogiai susijusi su organizacija, jie aktyviau domisi iškilusiomis problemomis, dalyvauja jas sprendžiant, yra suinteresuoti visos organizacijos sėkme. Šiuo atveju darbuotojams patiems rūpi jų kvalifikacijos kėlimas, profesinių žinių gilinimas ir atnaujinimas, didesnis savo galimybių panaudojimas. Patenkinti darbuotojų potencialo sėkmingos karjeros planavimą organizacijoje padeda:

• Užtikrinti pastovų kvalifikuotų specialistų skaičiaus didėjimą;

• Suformuoti vidinį profesinio ugdymo ir profesinio augimo poreikius;

• Efektyviai panaudoti darbuotojų galimybes;

• Padidinti darbuotojų pasitikėjimą savo jėgomis;

• Atsirasti pagarbiems santykiams tarp organizacijos vadovybės ir pavaldinių.

Prieš gerą dvidešimtį metų, kai žmonės buvo labiau linkę
gyvenimą dirbti vienoje įmonėje, dėmesys buvo skiriamas ekstensyviam darbuotojų karjeros planavimui. Jis daugiausiai buvo nukreiptas į darbuotojų parengimą įvairioms progoms ir galimybėms toje organizacijoje. Šiuo metu į karjerą pradėta žiūrėti kaip į žmogaus užimamų pareigybių seką per visą jo gyvenimą. Dauguma žmonių keičia savo profesija kelis kartus per gyvenimą. Profesijos pakeitimas dar nereiškia kad ankščiau buvo pasirinkta netinkama. Laikui bėgant, poreikiai, vertinimai, interesai gali keistis, o tai savo ruožtu sukelia norą ieškoti naujos darbo srities. Karjera – tai stimulas, verčiantis žmogų siekti geresnių darbo rezultatų, jo našumo, tobulėjimo. Karjera tęsiasi visą gyvenimą, o asmens sėkmė yra individuali. Jeigu individas yra patenkintas savo darbine veikla, tai niekas negali teigti, kad jo karjera nesėkminga. Tikrai ne visi trokšta užimti aukštas vadovaujančias pareigas. Yra žmonių, kuriems siekti karjeros reiškia planuoti atitinkamą tobulėjimą tam tikroje srityje ar profesijų grupėje. Vadinasi organizacijoje negali būti sukurta ir visiems darbuotojams taikoma viena karjeros planavimo strategija. Todėl palaipsniui karjeros planavimo ir formavimo iniciatyva perduodama patiems darbuotojams. Tuo tarpu organizacijos užduotis – visapusiškai paremti darbuotojus, siekiančius karjeros, suteikti reikiamą informaciją, bei apmokymą. Tačiau už galutinę savo karjeros sėkmę atsakingi tik jie patys. Tokia pozicija yra prasminga, nes visada atsiranda darbuotojų, kuriuos visiškai patenkina jų užimamos pareigos ir atliekamas darbas. Jų niekada nereikia versti sudarinėti profesinio tobulėjimo planų, tik būtina informuoti apie papildomas galimybes, kurios atsivertų, jeigu jie panorėtų planuoti tolesnę savo karjerą.

2.4. Karjeros formavimas

Darbuotojas, prisiima atsakomybę už individualų karjeros formavimą, organizacija prisiima atsakomybę už sąlygų darbuotojo tobulėjimui sudarymą. Darbuotojas gauna informaciją per savianalizę ir duomenų rinkimą:

• Ką aš mėgstu daryti?

• Kokios mano stipriosios ir silpnosios savybės?

• Kur aš noriu pasukti?

Suteikia atspindinčią realybę informacijos:

• Kaip vadovas vertina darbuotoją?

• Kaip kiti vertina darbuotoją?

• Kokia yra reali situacija?

A. Sakalas ir V. Šilingienė (2000) teigia, kad planavimas sudaro individualų karjeros planą, kuris padeda darbuotojui įvertinti šį planą. Veikla rodo iniciatyvą, vykdydamas plano užduotis teikia konsultacijas ir informaciją apie tolesnes galimybes. Taigi karjeros planavimą įmonėse reikia organizuoti dviem pagrindinėmis kryptimis:

• Darbuotojas turi pats individualiai planuoti savo karjerą;

• Organizacija turi organizuoti darbuotojo individualios karjeros rėmimą, sudaryti įvairias karjeros planavimo programas.

2.5. Karjeros planavimo ir realizavimo proceso etapai

A. Sakalas (1998) rašo, kad planuojant karjerą, asmeniniai aspektai būtinai derinami su organizacijos poreikiais. Kiekviena įmonė, norėdama organizuoti sistemingą karjeros planavimą, turi sukurti atitinkamą individualios karjeros planavimo ir realizavimo sistemą. Jos viena nuo kitos skiriasi:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3237 žodžiai iš 6433 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.