Verslo antiverslo ir pseudoverslo ekonominis turinys ir apraiškos Lietuvos ūkyje
5 (100%) 1 vote

Verslo antiverslo ir pseudoverslo ekonominis turinys ir apraiškos Lietuvos ūkyje

TURINYS

Įvadas _____________________________________________________________________________ 3

1. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo samprata, ekonominis turinys ir tarpusavio sąveika ____________ 5

1.1. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo samprata ____________________________________________ 5

1.2. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo ekonominis turinys ____________________________________ 7

1.3. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo tarpusavio sąveika ____________________________________ 13

2. Verslo ir antiverslo sąlygoti kaštai ___________________________________________________ 15

2.1. Verslo sąlygoti kaštai _____________________________________________________________ 15

2.2. Antiverslo sąlygoti kaštai (žala) _____________________________________________________ 15

3. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo apraiškos Lietuvos ūkyje _______________________________ 16

3.1. Neapskaitomos ekonomikos patamsiai _______________________________________________ 16

3.1.1. Nuslėptos įmonių pajamos ______________________________________________________ 16

3.1.2. Neapskaitomas darbo užmokėstis _________________________________________________ 16

3.1.3. Kriminaliniai verslai ___________________________________________________________ 17

3.1.4. Šešėliniai pinigų srautai ________________________________________________________ 18

3.2. Elito akimis: šešėlinė ekonomika ir ekonomikos stabdžiai ________________________________ 18

Išvados ___________________________________________________________________________ 20

Literatūra _________________________________________________________________________ 21

ĮVADAS

“Žmonijos pažanga aiškinama įvairiai. Tačiau iš esmės visos teorijos vartoja pokŽmonijos pažanga iškinama įvairiai. Tačiau iš esmės visos teorijos vartoja pokyčių jėgos terminą. Tai jėga, kuri skatina materialiąją pažangą ir pati prie jos prisideda. Šiandien galime konstatuoti, kad žmonijos istorijoje verslininkas tokia jėga buvo ir, ko gero, bus ateityje.”

Calvin A. Kent, Donald L. Sexston, Kare H. Vesper.

Verslas, biznis, verslininkas – mes dažnai girdime minint šias sąvokas. O kas gi yra verslas, kokia šios sąvokos esmė ir kaip ją apibūdinti? Bendriausia prasme ją galima apibūdinti kaip veklą, teikiančią naudą sau ir kitiems asmenims, tarpininkaujant prekiniams mainams. Konkretizuojant verslo sąvoką, verslas gali būti apibūdintas kaip ūkynė vekla, apimanti prekių gamybą ir komerciją bei jų tarpusavio sąveiką. Daugelis ryžtasi pradėti savo verslą ir nori, kad jų veikla klestėtų. Todėl labiau nei ko kito verslininkui reikia apsisprendimo ir pasiryžimo įveikti visas kliūtis ir nesėkmes. Reikia vengti klaidų, mokytis iš nesėkmių, būti pasirengusiems išbandymams. Geras verslininkas supranta, kad “išvengti visų klaidų įgivendinant didelius sumanymus – ne žmogaus galioje… Bet drąsus ir protingas žmogus visada pasimokys iš klaidų, kad ateityje jų nekartotų.” (Minicijus).

Aiškūs tikslai ir kriptingas sėkmės siekimas turi įveikti visus galimusNesutarimus. Verslininkas yra savo srities pradininkas, linkęs kovoti, viršyti savo paties galimybes, kad pasiektų kuo geresnių rezultatų. Jis turibūti ne tik atkaklus ir siekti užsibrėžtų tikslų, bet ir iniciatyvus, atsakingas, pasitikintis savimi, kūribingas, energingas, doras ir patikimas. Tačiau net gi tada, kai verslininkas turi visas šias sav, energingas, doras ir patikimas. Tačiau net gi tada, kai verslininkas turi visas šias savbes, jis susiduria su nemažais sunkumais.

Šalyje verslas susiduria su išoriniais ir vidiniais jo atžvilgiu sunkumais. Išoriniai – valstybės valdžios pareigųnų ir privačių nusikaltelių antiverslinė veikla, nepalankūs verslui ekonominiai požiūriai, poelgiai, net įsitikinimai ir pagaliau pavydas sumaniems verslininkams. Vidiniai – kai verslas gali pakenkti pats sau – kai verslininkas nieko neverčiamas pažeidžia ekonominius verslo principus, verslas iškrypsta ir virsta pseudoverslu. Antiverslas ir pseudoverslas yra opi verslo problema. Su šia problema susiduriama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nė vienas verslininkas nėra apsaugotas nuo nepalankių vidinių ir išorinių veiksnių. Jis gali tiktai atidžiai išstudijuoti kaip pasireiškia šešėlinė ekonomika, kad sugebėtų ją pažinti ir ieškoti būdų kaip to išvengti. Todėl šio kursinio darbo tikslas yra pažinti ne vien verslą, bet ir pseudoverslą bei antiverslą, kad suvoktume kokiu verslas negali būti. Mes turime sugebėti atskirti kur yra verslas ir ieškoti būdų panaikinti svetimus elementus – pseudoverslą ir antiverslą – prekinėje verslininkystėje. Tam reikėtų atlikti tokius uždavinius:

1) Kruopščią verslo, antiverslo, pseudoverslo ir jų formų bei sąveikos analizę. Ji padės verslininkui įžvelgti gresiančius pavojus ir galimus sprendimo būdus.

2) Reikia išnagrinėti kaip šešėlinė ekonomika pasireiškia Lietuvoje ir kaip ji veikia šalies ekonomiką. Žinodami jos apraiškas Lietuvos ūkyje, mes galėtume ieškoti būdų kaip užkirsti tam kelią.

Visą tai mes galime padaryti analizuodami įvairias literatūras ir apibeddrindami statistinius duomenis.

Pagrindinės sąvokos, kurios bus naudojamos kursiniame darbe yra:

Verslas – veikla, teikianti naudą sau
ir kitiems tarpininkaujant prekiniams mainams.

Pseudoverslas – iškreiptas verslas, nesiremiantis jam būdingais ekonominiais principais.

Antiverslas – daugiausia ne verslininkų ( kitų visuomenės narių ) bei kai kurių verslininkų veikla, silpninanti, ardanti verslą, iš esmės nukreipta prieš verslą.

Duomenys kursiniam darbui pagrindinai paimti iš:

Knygos “Verslas, pseudoverslas, antiverslas” V. Gronskas.

Laikraščių “ Verslo žinios”.

1. VERSLO, ANTIVERSLO IR PSEUDOVERSLO SAMPRATA, EKONOMINIS TURINYS IR TARPUSAVIO SĄVEIKA

1.1 Verslo, antiverslo ir pseudoverslo samprata

Kokia yra dažnai minimos sąvokos verslas prasmė. Nuomonės yra labai skirtingos ir vieningo atsakymo į klausimą nėra. Verslo sąvoka ekonomikos teorijoje dažnai apibūdinama kaip dvilypė, nes verslininkas siekia naudos sau ir kartu kitiems visuomenės nariams, t.y. verslo partneriams. Bendrąją prasme verslas yra veikla, teikianti naudą sau ir kitiems tarpininkaujant prekiniams mainams. Taigi jei nauda bus teikiama bei gaunama be prekinių mainų, nebus verslo santykių. Juk mes naudos galime gauti pasigamine produktus sau, o ne rinkai. Tai tebus natūrali gamyba ar labdara, ar net vagystė. Taigi pagrindiniai verslo bruožai skiriantys jį nuo kitų ūkinės veiklos formų yra šie:

1) Naudos siekimas teikiant naudą kitiems.

2) Ūkinė veikla, grindžiama laisvanoriškais abipusiai naudingais prekiniais mainais.

Kad verslas būtų sėkmingas, gamybai ir komercijai turi būti skiriama vienodai dėmesio ir jokiu būdu negalima komercijos traktuoti kaip mažiau reikšmingo elemento nei gamyba. Dvilypė ekonominė verslo sandara atkreipia dėmesį į pavojus, kurie gresia verslui, rodo, kad verslas yra pažeidžiamas. Tai lyg vaikščiojimas lynu: lengva nukristi, nes:

1) Jei siekiame naudos sau, nesuteikdami naudos kitiems ( pvz: pirkėjams ), pažeisime verslo principus. Šiuo atveju verslininkas linkęs į apgaulę parduodamas prekes rinkoje.

2) Galime nukrypti nuo ekonominio verslo turinio ir tada, kai suteiksime naudos savo prekės pirkėjams, bet patys atitinkamos naudos negausime. Tai gali atsitikti, kai pavyzdžiui pardavėjas nemoka derėtis arba jį apgavo pirkėjas, nesumokėjęs už įsigytą prekę.

Iš to, ką išnagrinėjome galime pateikti ir pseudoverslo sampratą. Pseudoverslas pasireiškia tada, kai verslininkas niekieno neverčiamas pažeidžia ekonominius verslo principus. Ekonominėje literatūroje pseudoverslas yra traktuojamas viena iš laisvojo verslo kliūčių. Pseudoverslas nuo verslo skiriasi tuo, kad sumažinamas ūkinės veiklos efektyvumas, nes naudą patiria tik viena iš bendraujančių šalių. Tai verslininkas pažeidęs ekonominius verslo principus tampa pseudoverslininku, t.y. netikru, tariamu verslininku. Kartais verslininkas, pažeidęs ekonominius verslo principus , gali gauti trumpalaikę naudą ( pvz: padidinti pelną ). Todėl ”trumparegius” verslininkus neretai pavilioja pseudoverslas. Tačiau nereti atvejai, kai pseudoverslas daro žalą ne tik verslininkui, tiesiogiai pažeidusiam ekonominius verslo principus, bet ir kitiems verslininkams, neturintiems tiesioginio kontakto rinkoje su tuo pseudoverslininku. Kadangi žmonės paprastai nelabai skirią verslą nuo pseudoverslo, todėl pseudoverslas kompromituoja verslą apskritai ir pakerta jo autoritetą žmonių akyse, galiausiai padeda plėtoti žmonių antiverslines ekonomines pažiūras bei įsitikinimus, užuot užkirtęs jiems kelią.

Pseudoverslas yra tik viena iš laisvo verslo kliūčių. Kita kliūtis yra antiverslas. Tai daugiausia ne verslininkų ( visuomenės narių ) bei kai kurių verslininkų veikla, silpninanti, ardanti verslą. Žmonės sąmoningai ar nesąmoningai užsiimantys tokia veikla, yra antiverslininkai – verslo ir verslininkų priešininkai. Yra kelios antiverslininkų grupės:

1) Bene pagrindinis antiverslininkas yra prievartinė valstybinė valdžia, jos pareigūnai, ribojantys laisvąją verslininkystę. Tai darbuotojai,vykdantys valstybinės valdžios vadinamąją fiskalinę politiką: verslo apmokestinimą, jo pajamų prievartinį perskirstymą, kai verslo pajamos prievartos budu imamos iš vienų ir perduodamos kitiems. Antiverslininkai yra ir valstybinės valdžios pareigūnai, vykdantys vadinamąją monitarinę politiką, kai centrinis bankas valdžios nurodymu sukelia infliacija, išleisdamas į apyvartą papildomus pinigus, kad padengtų valstybinio biudžeto deficitą, nuvertina žmonių sukauptas pajamas. Antiverslininkai yra valdžios pareigūnai, kurie administraciniu, priverstiniu budu nustato prekių kainas, keičia jų lygi, nustato darbo užmokesčio, palūkanų, rentos už nuomojamą turtą lygį, tai yra vykdo vadinamąjį ekonominį verslo reguliavimą. Prie antiverslininkų priskirtini ir tie valstybinės valdžios darbuotojai, kurie vykdo vadinamąją protekcionizmo politiką tarptautinėje prekyboje: nustato muitų tarifus, keičia jų lygį, nustato prekių importo bei eksporto kvotas, pinigų keitimo kursą ir t. t. Kadangi visos šios valstybinės valdžios priemonės riboja, deformuoja laisvąją verslininkystę, šias administracines, prievartines priemones vykdantys pareigūnai gali būti kaip antiverslininkai.

2) Antroji antiverslininkų grupė – privatūs nusikalteliai (vagys, plešikai reketininkai), pažeidžiantys laisvanoriškus abipusiai naudingus prekinius
mainus. Siekdami naudos sau, nesuteikia naudos kitiems, kaip to reikalauja rinkos mechanizmas, tai yra siekia naudos sau kitų sąskaita. Taip pažeidusieji prekinius mainus, kuriais grindžiamas verslas, tai pat yra antiverslininkai. Antiverslininkas yra ir asmuo imituojantis verslą, kuriuo siekia pridengti savo tikruosius nusikaltėliškus kėslus. Žmogus, kuriantis vadinamąją nuosavybės saugos firmą, kad prieitų prie verslininkų turto ir galėtų plėšikauti, yra antiverslininkas, nors paviršutiniškai, formaliai žiūrint jis gali atrodyti kaip verslininkas. Ūkinėje praktikoje, dėja, nevisuomet lengva atskirti antiverslininką nuo tikro verslininko. Todėl turėtume nepasiduoti miražo apgaulei, o vertinti visą ko esmę.

3) Trečioji antiverslininkų grupė – žmonės (ne valstybinės valdžios paregūnai ir ne vagys ar plėšikai), kurių ekonominės pažiūros, įsitikinimai bei poelgiai yra antiversliniai, keliantys grėsmę verslui. Tai žmonės, nesuvokiantys arba nenorintys suvokti verslo vaidmens, jo poveikio ekonominei pažangai. Jie šmeižia verslą ir verslininkus, platina visokius gandus, “klibina” verslo prestižą, jo autoritetą. Šių antiverslininkų neapykanta (slepiama ar atvira) verslui, pavydas sumaniems verslininkams, kartais įgauną kraštutinių ekscesų, išpuolių prieš verslininkus formą: naikinamas verslininkų turtas (deginamas, sprogdinamas), kesinamasi į verslininkus bei jų šeimos narius, vadovaujantis “ideologiniais” antiversliniais motyvais, o ne tiesioginio pasipelnymo tikslais. Tai pavojinga ir, dėja, vis dar didelė antiverslininkų grupė. Šiai antiverslininkų grupei priklauso vadinamieji eiliniai piliečiai (įvairaus amžiaus bei išsimokslinimo), kurie linkę versle įžvelgti vien blogį ir kuriuos vienija nusistatymas prieš verslą: nemaža dalis masinės informacijos priemonių darbuotojų (radijo, televizijos, laikraščių, žurnalų bei kitų leidinių darbuotojų), kai kurie valstybinės švietimo ir specialistų rengimo sistemos mokytojai, destytojai, sąmoningai ar nesąmoningai ugdantys jaunimo antiverslinius įsitikinimus, kai kurie vadinamosios dvasinės kūrybos darbuotojai – rašytojai, spektaklių, kinofilmų kūrėjai, nesuvokiantys verslo prasmės, “alergiški” jam. Į antiverslininkų grupę gali patekti ir moksilininkai ekonomistai, kuriantys bei propoguojantys tokias ekonomines teorijas, kurios sėja nepasitikėjimą laisvąją prekinę verslininkystę, skatina jos suvalstybinimą. Tai įvairių “mišrios” ekonomikos, rinkos suvalstybinimo, socialinės rinkos bei panašių į jos teorijų kūrėjai bei propaguotojai.

1.2. Verslo, antiverslo, pseudoverslo ekonominis turinys

Verslo ekonominis turinys atsispindi bei konkretizuojasi jo principuose. Ekonominiai verslo principai yra jo savireguliavimo orientyras, apibrėžiantis jo ribas. Jeigu verslininkas laikosi ekonominių verslo principų, verslas pats be išorinės pagalbos reguliuoja savo veiklą, funkcionuoja efektyviai. Priešingas neprincipingas verslas yra pavojingas, netgi žalingas laisvajai verslininkystei, nes toks verslas trikdo abipusei naudingus ūkinius ryšius tarp atskirų partnerių, sudaro pretekstą valstybinei valdžiai kištis į žmonių ūkinę veiklą. Taigi verslas turi būti grindžiamas neatsitiktinėmis priemonėmis, oprincipais. Verslui kaip ūkinei veiklai, apimančiai kartu prekių gamybą bei komerciją, būdingi keli pagrindiniai principai .

1. Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija. Laisvas pasirinkimas – tai lyg pirmas verslininko žingsnis į verslo sėkmę ar nesėkmę. Jei tas pasirinkimas pagrystas, tai jis sąlygoja efektyvią veiklą. Pasirinkimas įkūnija verslininko išradingumą, naujumo pojūti, išradingumo bei kurybinį požiūrį į savo verslą. Tačiau jeigu verslininko pasirinkimas nesėkmingas arba tokiu tapo pasikeitus sąlygoms rinkoje, tai labai svarbu laiku jo atsikratyti, pereiti į kitą verslo srytį. Kiekvienas verslininkas laisvai pasirenka ūkinę veiklos srytį: ką realizuoti bei gaminti, perkamų išteklių tiekėjus, prekių pardavimo rinką, laiką bei būdus. Tokiu budu laisvas pasirinkimas rinkoje įkunija verslo dinamiškumą, mobilumą, sugebėjimą atsinaujinti ar pereiti iš vienos rinkos į kitą. Tačiau laisvas pasirinkimas, savo ruožtu , rinkoje sąlygoja konkurenciją. Konkurencijos esmė yra prekės pirkėjų bei pardavėjųpasirinkimo laisvė rinkoje. Laisvas pasirinkimas rinkoje bei konkurencija yra ir ekonominė atranka. Rinka tarsi atranka geriausiems, efektyviausiems verslininkams, kurie joje ir įsitvirtina. Tačiau praktikoješis principas realizuojamas sunkiai, nes valstybinė valdžia įvairiais būdais varžo, riboja, deformuoja pasirinkimo laisvę bei konkurenciją. Šį ekonominį verslo principą varžo ir nusikalteliai (vagys,reketininkai) ir pseudoverslininkai, kurie pažeidžia savo komercinius įsipareigojimus.

2. Prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui. Esant laisvanoriškiems mainams, kuriais grindžiamas verslas, laimi abu rinkos dalyviai: pirkėjas ir pardavėjas. Prekinių mainų atvėju kiekvienas atiduoda mažesnio naudingumo bei mažiau jam vertingą prekę, o mainais už ją gauna didesnio naudingumo bei vertingesnę jam prekę ir atvirkščiai. Taigi prekyba yra gamybinė veikla, nes didina abiejų rinkos dalyvių turtą, prekės vertę esant pastoviai fiziniei daiktų apimčiai. Šį
verslo principą gali pažeisti valstybinė valdžia, priverstinai nustatydama atskirų prekių kainų lygį ir tuo budu iškraipydama naudą. Pažeisti principą gali ir pats verslininkas apgaudamas pirkėją.

3. Pelno siekis.kiekvienas verslininkas siekia pelno. Tam jis efektyviai naudoja prekinius mainus, gerai organizuoja savo verslą. Šis verslo principas organizuojamas geriau, pelnas gaunamas didesnis, kai gamybinius išteklius rinkoje verslininkas perka palankesnėmis sąlygomis, kai geriau organizuota jo ūkinė veikla. Pelno siekimas – turto kūrimo priemonė. Pažeidus šį ekonominį verslo principą gresia ūkinė stognacija. Šį verslo principą, kaip ir kitus, gali pažeisti valstybinė valdžia, prievarta įsikišdama įrinką. Pakeisti šį principą gali ir išorinės kliūtys, tokios kaip vagystė ar reketas, ar verslininkas bendrauja su tokiais rinkos dalyviais kurie pažeidinėja savo komercinius įsipareigojimus. Pelno siekimas yra susijęs su aukščiau paminėtais verslo principais, nes esant geresniam pasisėkimui rinkoje ir didesniai abipusei prekės pirkėjo bei pardavėjo naudai, bus didesnis pelnas, ir atvirkščiai.

4. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) paslaptis. Verslui organizuoti reikalinga speciali informacija. Brangiai atsieinanti informacijareikalinga norint pagerinti gamybos technologiją, naudojamas mašinas, geriau organizuoti žmonių darbą. Prekyba negalima be informacijos apie padėtį rinkoje. Verslininko turima informacija apie gamybinę ir komercinę veiklą yra jo nuosavybės sudedamoji dalis. Ji negali būti perduodama veltui kitiems rinkos dalyviams, nes verslininko išlaidos atitinkamai informacijai kaupti neduotų jam naudos. Visą tai ir sąlygoja gamybinės komercinės veiklos paslaptį. Manoma, kad ilgainiui ši informacija taps dar brangesnė. Dargi šio verslo paslapties nesaugojimas skatinapasyvuma, nes verslas be gamybinės komercinės veiklos paslapties ugdytų išlaikytinius. “Tai būtų žingsnis į … komunizmą: duok veltui ir gauk iš kitų veltui.” (V. Gronskas “Verslas, antiverslas ir pseudoverslas “ pusl. 15). Taigi jeigu verslininkas užsiima informacine lapdara, nesaugo verslo paslapties, tai jis įkalina informacinį komunizmą: dalina informacinį turtą veltui, eina prieš prekinius mainus, kenkia verslo dvasios laisvei. Pagrindiniai šio verslo principo priešai dėja yra: visokiais pretekstais valstybinės valdžios vykdomos verslo ymonių kontrolės, revizijos, viešas verslo informacijos skelbimas ir kita; tai pat ir yvairios informacijos vagystės – įmonės dokumentų ar verslo planų kopijavimas; šis principas gali nukentėti ir nuo verslininkų neatsargumo arba, kaip reklama, dėl nelaiku atsirišusio liežuvio.

5. Ekonominė verslo rizika. Verslininkas organizuoja gamybinę komercinę veiklą savo sąskaita ir savo rizika. Pats terminas “ekonominė rizika” turi dvi prasmes: 1) pavojai, netikrumas, neapibrėžtumas, kurie slypi rinkos ekonomikoje ir 2) kaip į tai reaguoja rinkos dalyviai- verslininkai. Sumažinti verslo saugumą arba nepagrįstai padidinti jo riziką gali valstybinė valdžia, įsikišdama į rinką. Valstybinė valdžia gali sukelti infliaciją, išleisdama į apyvartą daug pinigų, kad padengtų savo biudžeto deficitą, įvesti naujus užsienio bei vidaus prekybos apribojimus, keisti valiutos kursą, įvesti naujus mokesčius ar padidinti esamus ir t.t. Ekonominę riziką didina ir privatūs nusikaltėliai. Šio pricipo įgivendinimas priklauso ir nuo pačių verslininkų veiklos. Jeigu verslininkas visiškai nesiskaito su ekonomine rizika, linkęs į ekonominį avantiurizmą arba priešingai, nepagrįstai vengia ekonominės rizikos, yra pernelyg bailus, visa tai apsunkins efektyvią šio verslo principo įgivendinimą.

6. Visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus. Šis ekonominis verslo principas seka iš prekinių mainų. Jų sąlygomis gera verslininko veikla sąlygoja jo pelną, bloga- nuostolius. Kokie bebūtų verslo rezultatai, jie yra verslininko nuosavybė. Niekas negali iš verslininko, be jo sutikimo, savintis jo teigiamų veiklos rezultatų ir verslininkas neturi niekam priskirti savo veiklos neigiamų finansinių padarinių. Taigi jei valstybinė valdžia teikia subsidijas nuostolingoms įmonėms, prievarta surinkdama mokesčius iš gerai dirbančių įmonių, ji pažeidžia ne tik šį, bet ir kitus ekonominius verslo principus. Šis principas lemia ir pardavėjo ekonominę atsakomybę už savo komercinius įsipareigojimus pirkėjui. Visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus principo laikymasis itin aktualus esant išvystitam kredito ūkiui. Dabartinio, įgavusio gana platų mastą, finansų verslo sutrikimo Respublikoje būtų išvengta, jei kai kurie verslininkai nebūtu lengva ranka numoję į ekonominės atsakomybės principą. Pagal šį principą verslininkas pats atsako už savo pasirinkimą rinkoje, už savo padėtį konkurencijoje. Nuo jo paties veiksmų priklauso abipusė rinkos dalyvių nauda, pelnas, verslo informacijos apsauga. Jis atsako už visus savo sprendimus, kokie rizikingi jie bebūtų.

7. Neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini ( distancijos laikymasis taikant prekinius mainus). Nepriimtina kaip verslas: 1) prekyba samdomų nusikaltėlių (žudikų) paslaugomis; 2) prekyba, tenkinanti iracionalią, antižmogišką paklausą. Šio verslo principas susijęs su tuo, kad žmogus yra
aukščiausia vertybė. Jia yra nuosavybė ir prekinių mainų subjektas (šeimininkas), o ne objektas, ne prekė. Verslininkas, pažeidęs šį ekonominį verslo principą, tampa pseudoverslininku ir dėl to nukenčia verslo prestižas, jo autoritetas žmonių akyse. Riba, už kurios prekiniai mainai nepriimtini, kenkia kitiems verslo principams, tačiau nekenkia tikram verslininkui, nes laikantis šio verslo principo siekiama didesnio saugumo žmogui, jo sveikatai bei gyvybei. Pasikėsinus į žmogų, galima pasikėsinti ir į jo verslą, todėl susilpnėtų verslo socialinė apsauga. Taigi aptariamas principas atlieka verslo socialinės apsaugos vaidmenį.

8. Prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė. Abu rinkos sandėrio dalyviai kontroliuoja vienas kitą. Pirkėjas kontroliuoja prekės kokybę, kiekį, apmokėjimui pateikiamos sumos apskaičiavimo teisingumą ir kitką. Pardavėjas kontroliuoja ar teisingai pirkėjas su juo atsiskaito. Taigi rinkos sandėryje ir pirkėjas, ir pardavėjas atlieka savotiško kontrolieriaus vaidmenį. Apskritai pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė kaip ekonominis verslo principas priklauso nuo konkurencijos pobūdžio. Šio verslo įgyvendinimas priklauso nuo asmeninių pirkėjo bei pardavėjo savybių, nuo jų elgesio rinkoje. Pavyzdžiui jei pirkėjas nedėmesingas, nesusikaupęs sandėrio metu, jis nesugebės efektyviai realizuoti aptariamo verslo pricipo – nekontroliuos prekės pardavėjo. Savo ruožtu tai gali paskatinti pardavėją apgaulei, t. y. Prekinių mainų pažeidimui.

Apžvelgę ekonominius verslo principus palyginkime juos su pseudoverslo formomis, kurios yra labai įvairios ir kiekvienos jų poveikis ūkinei veiklai skirtingas:

1. Kaltės dėl sėkmingos ūkinės veiklos pojūtis. Šie pseudoverslininkai jaučia savotišką kaltę dėl to, kad jiems gerai sekasi ūkinė veikla, kad jų pajamos didesnės negu kitų žmonių. Tokie verslininkai nesupranta verslo pajamų šaltinio- kad jos kyla iš verslinės kūrybos. Juos baugina pelno siekis ir jie ieško būdų savo “kaltę” išpirkti. Tokia savo elgsena jie nepadeda ugdyti pagarbą prekinei verslininkystei ir skatina kitas pseudoverslo formų apraiškas.

2. Pastangos išpirkti “kaltę” dėl sėkmingos ūkinės veiklos plėtojant neatlygintą gėrybių perdavimą kitiems. Tai aukščiau paminėtos formos pasėkmė. Užsiimantis labdara verslininkai silpniną verslą ir ugdo žmonių pasyvumą, plečia išlaikytinių ratą bei ekonominį parazitavimą.

3. Požiūris į verslą kaip pakopą pereiti į administracinį darbą. Toks pseudoverslininkas nesuvokia, kad valstybinė valdžia ir verslas priešingos jėgos: valstybinė valdžia grindžiama prievarta, verslas- laisvanorišku pasirinkimu rinkoje. Ir galiausiai toks pseudoverslininkas papildo antiverslininkų grupes.

4. Kitiems rinkos dalyviams prisiimtų komercinių įsipareigojimų pažeidimas ( pseudoverslininkai apgavikai ). Šie pseudoverslininkai pažeidžia, visų pirma, visiško ekonominės verslininko atsakomybės principą. Ši forma labai trukdo ugdyti pagarbą prekinei verslininkystei. Kuo daugiau išsišakojusi ši pseudoverslo forma, tuo sunkiau formuojama pagarba laaaisvajam verslui. Šie pseudoverslininkai kelia grėsmę verslui, didina verslo rizikos baimę, riboja ūkinį efektyvumą.

5. Kitų rinkos sandėrio dalyvių mulkinami pseudoverslininkai. Dabartinė situacija Respublikoje rodo, kad tokių pseudoverslininkų mulkių yra nemažai. Ir jie atsiranda dėl verslinės patirties, budrumo, žinių stokos, klaidos bendraujant su partneriais. Jeigu verslininkai būtų akylesni, tai galėtų efektyviau užkirsti kelią savo “transformavimuisi” į pseudoverslininkus mulkius.

6. Pseudoverslininkai, menkinantys, šmeižiantys, įžeidžiantys savo konkurentus. Tokie rinkos dalyviai nepasitiki savo konkurenciniu potencialu, nesugeba efektyviai bei garbingai konkuruoti su kitais ir todėl tampa pseudoverslininkais. Jie pažeidžia konkurencijos principą, būdingą prekinei verslininkystei bei riboja laisvą pasirinkimą rinkoje. Šmeižikų “ dėka” nepelnytai krenta verslininkų ūkinės veiklos efektyvumas, sutrinka normali verslo informacijos apytaka, sutrinka efektyvi gamybinė komercinė veikla, mažėja verslo saugumas, atsiranda baimė kuri dirbtinai kausto verslą.

7. Gamybinės komercinės paslapties išdavimas. Pseudoverslas, kylantis pažeidžiant gamybinės komercinės veiklos paslaptis, lemia ištisą neigiamų ekonominių bei kitokių pasekmių grandinę. Visų pirma nukenčia įmonės materialiniai interesai, nes jie negali efektyviai realizuoti rinkoje savo naujovių, geresnėmis sąlygomis parduoti savo produkciją. Toliau iškyla pavojus ir kai kuriems partneriams, nes pšlijus įmonės ūkinei veiklai gali sutrikti jos atsiskaitymas su kreditoriais bei tiekėjais. Taip pat pablogėjusia įmonės padėtimi gali pasinaudoti konkurentai ir dar labiau pastūmėti ją iš rinkos. Galiausiai nukenčia ne tik paslapties principas, bet ir pelno siekio, abipusės naudos, ekonominės verslo rizikos ir visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus. Taip pat neatlygintas verslo informacijos perdavimas kitiems yra savotiška labdara, kuri ugdo išlaikytinius ir silpnina prekinę verslininkystę.

8. Verslo rizikos baimė arba priešingai, visiškas nesiskaitymas su rinka. Pernelyg didelis atsargumas, kita vertus, avantiūrizmas versle yra nenaudingi. Baimė be
verslą , o ekonominis avantiūrizmaskelia verslui pernelyg didelię grėsmę, nepagrystai mažina jo saugumą. Abi šios pseudoverslininkų atmainos užkerta kelią efektyviam ūkininkavimui. Ir bailiai, ir avantiūristai neigiamai veikia verslinę kurybą, bet jų poveikis reiškiasi skirtingai. Vengiantys ekonominės rizikos pseudoverslininkai nėra aktyvūs verslinės kurybos dalyviai, kuri negalima be rizikos. Avantiūristų veikla ryškesnė, neviangianti rizikos, bet jiems trūksta verslinio pastabumo, sugebėjimo numatyti rinkos pokyčius ar sugebėjimo formuoti sau palankius rinkos pokyčius.

9. Prašymas valstybinės valdžios paremti ūkinę veiklą. Nepasitikintys savimi, prašantys valstybinės valdžios “labdaros” pseudoverslininkai pažeidžia visiškos ekonominės atsakomybės už savo ūkinį verslo principą. Jie nesuvokia ir nenori suvokti, kad ta “parama” yra suteikiama kitų verslininkų sąskaita. Kadangi šie pseudoverslininkai, valstybinės valdžios remiami, nori gauti papildomą naudą kitų ūkinės veiklos dalyvių sąskaitą, jie pažeidžia abipusės naudos prekės pirkėjui ir pardavėjui principą.

10. Peržiangimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini. Jeigu verslininkas perkelią savo verslą į srytį, kurioje prekiniai mainai nepriimtini, jis tampa pseudoverslininku ir pažeidžia prekinių mainų principą. Peržengus šią rią, atsiranda pretekstas valstybinei valdžiai kištis į žmonių ūkinę veiklą. Ir pasinaudojusi tuo, valdžia slopina ne tik pseudoverslą, bet ir tikrųjų verslininkų laisvę. Ir tai ši pseudoverslo forma sudaro palankias sąlygas antiverslinės valstybinės valdžios veiklai. Ši pseudoverslo forma trukdo įveikti arba net padeda įtvirtinti antiverslinius žmonių ekonomines pąžiūras bei įsitikinimus.

11. Pseudoverslas, kai pinigai bei jais grindžiama ūkinė veikla įgauna “narkotiko” savybių. Noro praturtėti, sukaupti turto veikla labai dažnai svaigina verslininkus, aptemdo jiems protą, neleidžia priimti racionalių, efektyvių sprendimų. Tokių žmonių verslininkas įgauna “narkotiko” sąvybių. Šiuo atvėju pažeidžiami atskiri ekonominiai verslo principai: abipusė nauda pirkėjui ir pardavėjui, visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus, pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrole bei kiti. Toks pseudoverslininkas gali lengvai “numoti ranką” į savo prekės pirkėjo naudą, nes trumparegiškai siekia naudos tik sau, bet galiausiai pralaimi. Toks pseudoverslininkas tampa nepatikimu rinkos partneriu.

12. Nepakankamai protingai sąlygota ūkinė veikla. Žinoma, jog dabartinėmis sąlygomis mūsų respublikoje tokių pseudoverslininkų “debilų” yra daug. Tai parodo dabartiniai plataus mąsto finansų kredito verslo sutrikimai, nes nemažai šių pseudoverslininkų bankrotavo ir pražudė ne tik savo, bet ir kitų žmonių sąntaupas. Šie “verslininkai” praktiškai negali tinkamai realizuoti ekonominių verslo principų. Susidaro įspudis, kad jie atsitiktinai pateko į verslą. Todėl galiausiai konkurencija išstumia tokius pseudoverslininkus iš rinkos. Tačiau, kol kas, tikram verslininkui reikėtų tokių pseudoverslininkų saugotis, nes bankrotuodami jie gali paskui save nusitemti ir partnerius. Šie pseudoverslininkai geras moralas ir kitiems pseudoverslininkams (sukčiams, apgavikams), nes šie siekia pasipelnyti “debilų” sąskaita, o pastarieji nesugeba apsisaugoti, apsaugoti savo ūkinę veiklą nuo jai gresiančių pavojų.

13. Nepakankamai aktyvi pseudoverslininkų veikla. Taip pat tikrų verslininkų problema. Šios formos atstovai taip pat linkę į bankrotą ar nesekmę, nes lėtai reaguoja į greitai besikuriančią Lietuvos rinką, į naujoves ir todėl pralaimi. Kadangi rinka yra labai dinamiškas reiškinys, kurioje labai greitai keičiasi situacija, kyla pavojus, ypač nepakankamai aktiviems verslininkams, paveluoti prisitaikyti, keistis, žengti koja kojon ir dėl to patirti nuostolių. Svarbi čia ir konkurencija, nes ji ne tik sąlygoja, bet ir šaliną ūkinę veiklą, grindžiamą nepakankamu pseudoverslininkų aktyvumu. Konkurencija su aktyviais verslininkais palaipsniui pašalina bent daį pseudoverslininkų , slunkių, kurie nesugeba lygiais pagrindais konkuruoti su tikrais verslininkais.

14. Pseudoverslininkai, pernelyg skubantys pasiekti stulbinančių rezultatų (“karštakošiai”). Skubėdami padaryti “karjėrą”ūkinėje sferoje, greitai sukaupti turto, pseudoverslininkai daro nemažai klaidų, neefektyviai realizuoja ekonominius verslo principus, pažeidžia verslo saugumą. Šiems “verslininkams” taipogi gresia bankrotas, tai yra tikrųjų verslininkų opi problema. Bet jie yra savotiškas “lobis” tiek antiverslininkams, tiek pseudoverslininkams, nes pernelyg skubant susilpnėja savikontrolė, atbunka savisaugos jausmas. Tuo naudojasi pseudoverslininkai sukčiai bei antiverslininkai vagys, plėšikai bei reketininkai. Taip pat šie pseudoverslininkai dėl pernelyg skubotos elgsenos susidurę su sunkumais, gali pasukti į kitų pseudoverslininkų gretas ir tapti pseudoverslininkais apgavikais ar prašančiais “labdaros” iš valdžios. Taip pat šios formos atstovai gali tapti net antiverslininkais – plėšikais, reketininkais. Tai tarsi pernelyg greitas važiavimas, gali iškristi, todėl verslininko uždavinys – pasirinkti geriausią ūkinės veiklos tempą.

1.3. Verslo, antiverslo ir

pseudoverslo tarpusavio sąveika

Apžvelgę verslo , antiverslo ir pseudoverslo sampratas ir ekonominį turinį mes matome, kad jos labai skirtingos, tačiau nereiškia, kad tarp jų negalima sąveika. Verslo ir antiverslo sąveikoje susiformuoja pusiau verslas. Kadangi verslas yra veikiamas antiverslo, tai jis deformuojasi ir silpnėja. Žinant antiverslo tris atmainas, galima išskirti šias pagrindines pusiau verslo formas:

1. Kai valstybinė valdžia varžo ir silpnina verslą ji formuoja pusiau verslą.

2. Kai privatūs nusikaltėliai pažeidžia prekinius mainus bei jais grindžiamą verslą- jie taipogi skatina pusiau verslo susidarymą

3. Kai verslas deformuojamas į pusiau verslą dėl žmonių antiverslinių pažiūrų bei poelgių.

Kadangi dėl įvairaus antiverslo poveikio tikrasis verslas ribojamas, netenka efektyvumo, verslininkų veikla varžoma, ilgainiui susiformuoja pusiau verslas.

Antiverslas susijęs ne tik su verslu, bet ir su pseudoverslu .

Valstybinė valdžia ir jos antiverslinė veikla skatina kai kurias pseudoverslo formas (prašymus valstybinės valdžios paremti ūkinę veiklą, gamybinės komercinės paslapties išdavimą). Ūkinės veiklos dalyviai, nukentėdami nuo vagių ar reketininkų, dažniausiai kreipiasi į valdžią ir prašo paremti jų ūkinę veiklą, taigi jie atskleidžia savo verslo paslaptį. Iš to seka, kad privačių nusikaltėlių veikla skatina kai kurias pseudoverslo formas. Ne kitaip elgiasi ir tie verslininkai, kurie nukenčia nuo žmonių antiverslinių savybių, taigi ir jie skatins pseudoverslą. Žiūrint iš kitos padėties aišku, kad jau vien pseudoverslo būvimas skatina antiverslą. Čia kaip pavyzdį galime paimti, kai pseudoverslininkai pažeidžia komercinius įsipareigojimus kitiems rinkos dalyviams. Taip pasielgę šie skatina valstybinės valdžios kišimąsi į ūkinę veiklą. Taip pat pseudoverslininkams nesaugant gamybinės paslapties, gali suaktyvėti privačių nusikaltėlių veikla. Ir svarbiausia, kad pseudoverslo apraiškos skatina žmonių antiverslines pažiūras bei jų antiverslinius poelgius. Labai svarbi antiverslo ir pseudoverslo sąveikoje yra valstybinės vadžios antiverslinė veikla. Jeigu nebūtų valstybinės valdžios antiverslinės veiklos, prasmės netektų ir išnyktų šio pseudoverslo formos:

1. Pseudoverslininkų prašymai subsidijų iš valstybinės valdžios.

2. Pseudoverslininkų prašymai, kad valstybinė valdžia juos “gintų”, nustatydama aukštesnias negu rinkos kainas jų prekėms.

3. Pseudoverslininkų prašymai, kad valstybinė valdžia juos “gintų” prekių importo muitais.

Taip pat nesant atitinkamų pseudoverslo formų, realaus pagrindo netektų šios valstybinės valdžios antiverslinės veiklos krytys:

1. Valstybinės valdžios teikiamos subsidijos pseudoverslininkams.

2. Administracinis valdiškas prekių kainų nustatymas pseudoverslininkų prašymu.

3. Prekių importo muitų taikymas pseudoverslininkų prašymu.

Čia svarbu paminėti priežastis, dėl kurių, apsivalius nuo pseudoverslo, susilpnėtų ir antiverslas :

1. Lengviau būtų įveikti antiverslines žmonių ekonomines pažiūras bei poelgius, jeigu išnyktų tokios pseudoverslo formos kaip kaltės dėl sėkmingos ūkinės veiklos pojūtis, pastangos išpirkti savo kaltę plėtojant neatlygintą gėrybių perdavimą kitiems, peržiangimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini ir kt.

2. Jei išnyktų pseudoverslininkų prisiimtų komercinių įsipareigojimų kitiems rinkos dalyviams pažeidimai, pseudoverslininkų prašymai valstybinės valdžios, kad ji paremtų jų ūkinę veiklą, tuomet ir valstybinė valdžia iš dalies netektų pretekstų kištis į ūkinę veiklą.

3. Jei išnyktų pseudoverslas, sąlygojantys gamybinės komercinės veiklos paslapties išdavimo ar pseudoverslininkų veikla, pernelyg skubančių pasiekti didelių rezultatų ūkinėje sferoje ir nesirūpinančių ūkinės veiklos saugumu, tuomet sunkesnės taptų privačių nusikaltelių antiverslinės sąlygos.

2.VERSLO IR ANTIVERSLO SĄLYGOTI KAŠTAI

Verslas ir antiverslas sąlygoja atitinkamus ūkinės veiklos dalyvių kaštus: verslo ir antiverslo kaštus. Jie tarpusavyje skiriasi (pvz.: verslo kaštai savo pobūdžiu yra verslininkų gamybinės komercinės veiklos kaštai, jų paskirtis yra plėtoti šią veiklą, rezultatai – didesnė prekių pasiūla ir paklausa; o antiverslo sąlygoti kaštai nėra gamybinės komercinės veiklos kaštai, jų tiesioginė paskirtis nėra šios veiklos plėtojimas ir jie nedidina, o mažina prekių pasiūlą bei paklausą.). Tačiau šie kaštai yra vienodi tuo, kad ir vieni, ir kiti mokami iš verslininkų turimų lėšų.

2.1. Verslo sąlygoti kaštai

Verslo kaštai apima gam gambos ir realizavimo kaštus. Gamybos kaštai yra išlaidos medžiagoms bei žaliavoms, įrengimų nusidievėjimui, prekių transportavimui, pastatų nusidievėjimui bei kitos išlaidos prekių gamybai. Realizavimo kaštams priskiriame išlaidas reklamai, ekspozicijų, vitrinų, naujų prekių parodų rengimui ir kt. Gamybos ir realizavimo kaštų skirtumas apibūdinamas taip:

1. Kaštai, skirti tam, kad pritaikytume paklausą prie produkto, yra realizavimo kaštai.

2. Kaštai, kurie skirti tam, kad pritaikytume produktą prie paklausos, yra gamybos kaštai.

2.2. Antiverslo sąlygoti kaštai (žala)

Antiverslo sąlygoti kaštai yra dviejų rušių – tiesioginiai
antiverslo sąlygoti kaštai per tam tikrą laikotarpį ir netiesioginiai antiverslo sąlygoti kaštai (versilininkų negautos pajamos) per tam tikrą laikotarpį. Tiesioginiai valstybinės valdžios antiverslinės veiklos sąlygoti kaštai – tai įvairūs verslininkų mokami mokėsčiai: PVM, pajamų mokėstis, muitai, turto mokestis ir kt. Vagių, plešikų antiverslinės veiklos sąlygoti tiesioginiai kaštai yra verslininkų turto, kurį pasisavina vagys, vertė taip pat turto apsaugai skirtos išlaidos. Tiesioginiai verslininkų kaštai dėl žmonių antiverslinių ekonominių pažiūrų bei poelgių yra verslininkų prarastas turtas (pvz.: susprogdintas). Netiesioginiai antiverslo sąlygoti kaštai per tam tikrą laikotarpį skirstomi į:

1. Netiesioginiai verslininkų kaštai dėl verslą varžančios veiklos.

2. Netiesioginiai verslininkų kaštai dėl vagių, plėšikų, reketininkų antiverslinės veiklos (kai verslininkai vengia tų sferų, kurioms, dėl nusikaltelių, iškyla didelis pavojus).

3. Netiesioginiai verslininkų kaštai dėl žmonių antiverslinių ekonominių pažiūrų bei poelgių (pvz.:kai kokiose nors verslo sferose atsiranda didelis pavojus dėl žmonių antiverslinų poelgių, tai šių sferų verslininkai labiau vengia).

3. VERSLO, ANTIVERSLO IR PSEUDOVERSLO APRAIŠKOS LIETUVOS ŪKYJE

3.1. Neapskaitomos ekonomikos patamsiai

Neapskaitoma ekonomika 1995 m. sudarė 23.4% šalies bendro vidaus produkto (toliau BVP), teigia statistikos departamentas. Tais pat metais nedeklaruojamos įmonių pajamos buvo 4.7 mlrd. litų, neapskaitytas darbo užmokėstis – 2.16 mlrd. litų. Nelegalus verslas – kontrobanda, automobilių vagystės, prostitucija, prekyba narkotikais – gavo iki 1.95 mlrd. litų įplaukų. 1995 metais neoficialiai dirbo 233 000 žmonių (14% visų dirbančiųjų).

Apie neapskaitomą (šešėlinę) ekonomiką kalbėta Prezidento rinkimų debatuose, tačiau neliko įspūdžio, kad kalbėtojai būtų studijavę tais metais gruodį pasirodžiūsį statistikos departamento leidinį “Neapskaitoma ekonomika: sampratos tyrimai, problemos”.

Čia apibendrinta 1995 – 1996 metų atlikto tyrimo medžiaga. Jame dalyvavo statistikai mokslininkai bei 3665 apklausėjai, kurie ištyrė 4000 respondentų ir 9550 namų ūkių.

Plačiąja prasme neapskaitoma ekonomika apibūdinama kaip ekonomikos dalis, kurią nulemia ūkio subjekta, vengiantys laikytis įstatymo ir kitų teisės normų, nes jie siekia nuslėpti gamybos kaštus, apyvartą ir pelną bei išvengti mokėsčių mokėjimo.

3.1.1. Nuslėptos įmonių pajamos

Nedeklaruojamų pajamų apimtis įvertinti atlikta mokėsčių inspektorių anoniminė apklausa. Tyrėjai nustatė, kad statistikos departamentui pateikusios ataskaitas įmonės 1995 metais nedeklaravo maždaug 12.8% pajamų – 4.71 mlrd. litų. Valstybinėse įmonėse ir akcinėse bendrovėse nedeklaruojama 10.9%, o individualiose įmonėse – 31% pajamų. Dauguma ekspertų nurodė, kad didžiausia neapskaitytų pajamų dalis tenka mažoms mažnenine prekyba užsiimančioms, kuriuose dirba iki devinių darbuotojų – čia nuslėpiama apie 35% pajamų. Buitinių daiktų taisymo, visuomeninio maitinimo, nekilnojamo turto įmonės nuslepia apie 30%, Švietimo paslaugų įmonės – apie 10%, sveikatos apsaugos paslaugų įmonės nuslėpia – apie 19% pajamų.

Tyrėjų vertinimu, labiausiai mažinami pajamų elementai yra pelnas ir mišrios pajamos. Daugelio veiklų finansinėse ataskaitose jie rodomi su minuso ženklu, kad į biudžetą reikėtų mokėti mažesnius mokėsčius.

3.1.2. Neapskaitomas darbo užmokėstis

Statistikos departamentas parodė, kad tam tikrų veiklų AB ir UAB faktinis darbo užmokėstis beveik 67% didesnis negu pateikiama oficialiuose ataskaitose (3.1.2. 1 lentelė)

Specialaus tyrimo anonimines anketas pildė miestų ir rajonų socialinio draudimo inspektoriai bei statistikos skyrių darbuotojai. Oficiali statistika rodo, kad 1995 metais privačiame sektoriuje, neįskaitant individualiųjų (personalinių) įmonių, dirbo 657900 žmonių, arba 50.1% visų šalies ūkių samdomųjų darbuotojų. Iš 1995 metų darbo užmokėsčio oficialių duomenų matyti, kad didesnė privačių UAB dalis (64%) nurodo darbo užmokėsčio vidurkį 300 litų. Ypač tai budinga viešbučiams ir restoranams (90%), prekybos (69%) ir aptarnavimo (69%) įstaigoms.

(3.1.2. 1lentelė)

Ekonomika

Veikla UAB ir AB IĮ ir PĮ

Tyrimo

duomenys Oficialūs

duomenys Tyrimo

Duomenys Oficialūs

duomenys

Iš viso 600* 359* 479* 164*

Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė 474 184 4101 4101

Apdirbamoji pramonė 464 454 443 138

Elektros, dujų ir vandens tiekimas 590 500 4101 4101

Statyba 1.099 476 542 290

Didmeninė ir mažmeninė prekyba, autoremontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 568 317 465 160

Viešbučiai ir restoranai 240 266 357 124

Transportas, sandeliavimas, ryšiai 1.143 444 1.250 175

Nekilnojamasis turtas, nuoma ir komercinė veikla 1.056 477 600 205

Kita komercinė, socialinė ir asmeninė veikla 653 410 250 193

* įvestinis darbo užmokėsčio vidurkis darbuotojų skaičiaus atžvilgiu nurodytas ekonomines veiklas.

3.1.3. Kriminaliniai verslai

1995 metais nelegaliai įvežtų ir parduotų degalų vertė galėjo būti per 832 000 000 litų. Tirėjai teigia,
palyginus Muitinės departamento ir SPAB “Lietuvos geležinkeliai” duomenis su VSgD duomėnimis, matyti, jog per mėnesį muitinės sąrašuose būdavo neužfiksuojama per 5000 vagonų su vežamais naftos produktais. Tai sudaro ne mažiau kaip 3 000 000 tonų naftos produktų per metus.

Vertinant pagal sulaikytos kontrobandos struktūrą grynosios pajamos kontrobandinio spirito ir degtinės 1995 metais galėjo sudaryti 600 – 900 mln. litų.

Tyrėjai pažymi, kad “VRM ir spaudos duomenimis” cigaretės nelegaliai eksportuojamos, tiksliau eksportuojamos nedideliomis partijomis. Šio “verslo” įplaukos galėjo sudaryti 100 – 200 mln. litų.

Automobilių vagys 1995 metais uždirbo ne mažiau kaip 50 000 000 litų.

Du tūkstančiai Lietuvos prostitučių (90 % jų atvykę iš Ukrainos ir Baltarusijos) uždirbo 140 mln. litų, iš kurių maždaug 75% atiteko sąvadautojams.

Prekyba narkotinėmis medžiagomis apyvarta sudarė 200 – 300 mln litų.

Tyrėjai teigia, kad įplaukos iš visų nelegalaus verslo rūšių bendrai galėjo sudaryti 1.3 – 1.95 mlrd. litų.

3.1.4. Šešėliniai pinigų srautai

Ekonominių tyrimų centras (ETC) tyrė pinigų srautus, kurie taip pat leidžia įvertinti neapskaitomos ekonomikos mastą.

ETC direktorė Rasa Morkūnaitė teigia, kad derinant monetarinius metodus su statistiniais galima giliau pažinti šešėlinės ekonomikos tendencijas.

Dolerizacija Lietuvoje 1992 – 1993 metaisbuvo plačiai iškerojusi. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, tuomet 30 – 50% visų atsiskaitymų vyko užsienio valiuta. Įvedus litą, šio pobudžio atsiskaitymai buvo uždrausti, tačiau žinoma, kad iki šiol kai kuriose srDolerizacija Lietuvoje 1992 – 1993 metaisbuvo plačiai iškerojusi. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, tuomet 30 – 50% visų atsiskaitymų vyko užsienio valiuta. Įvedus litą, šio pobudžio atsiskaitymai buvo uždrausti, tačiau žinoma, kad iki šiol kai kuriose srityse (nekilnojamojo turto, automobilių pardavimo ir pan.) atsiskaitymai vyksta beveik vien užsienio valiuta.

Teigiama, kad pinigai (nacionalinė ir užsienio valiuta) naudoti neapskaitomoms operacijoms, gretinant su BVP, 1994 metais galėjo sudaryti 36%, o 1995 metais – 41%.

3.2. Elito akimis: šešėlinė ekonomika ir ekonomikos stabdžiai

1993 – 1995 metais Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko penkias šalies elito apklausas. Apklausta apie 400 šalies lyderių: 105 – 125 politikus (daugiausiai Seimo narius), 100 – 110 verslininkų, 40 – 50 žurnalistų, rašančių ir kalbančių ekonomikos temomis, 40 – 55 ekonomikos mokslininkus ir 60 – 90 Prezidentūros, ministerijų ir departamentų vadovų, atsakingų darbuotojų.

Elitas mano, jog atskirose ekonomikos šakuose paslėpta ūkin4 veikla sudaro nemažą dalį: nuo kervirtadalio iki pusės visos apimties. Elito vertinimu, šešėlinė veikla labiausiai išplitusi prekyboje-55%, didmeninėje-52,5%, mažmeninėje-51,6%. Menkiausia šešėlinė ekonomika yra žemės ūkyje-23,6%. Jeigu šie vertinimai net yra išpūsti, vis viena gauname nelinksmą vaizdą, nes didelė Lietuvos gyventojų dalis gyvena “šalia” valstybės ir visuomenės interesų. O jeigu pasikliautume verslininkų nuomone, tai šešėlinės ekonomikos apimtį tektų vertinti net didesniais skaičiais. Visuomenei ir šalies ūkiui toks disidentinis dalies ekonomikos gyvavimo būdas atneša daug žalos. Šešėlinė ekonomikos pagamintos prekės ir paslaugos yra pigesnės, todėl ir konkurentabilesnės už legalias gamybos prekias ir legalias paslaugas. Šešėlinė ekonomika smukdo legaliąją tokiu mastu, kiek pati yra išplitusi. Savo sėkme ji klaidina ir demoralizuoja visuomenę. Šešėlinė ekonomika nemoka PVM mokesčio, jos pelnas nėra apmokestintas ir yra grynas pelnas, šešėlinis darbas neineša savo indelio į jokius visuomeninius fondus – nesirūpina pensininkais, švietimu, gydymu. Tačiau šešėliniai gamintojai visomis šiomis gėrybėmis naudojasi ir dažnai neatsisako ir pašalpų. Valdininkai, paskaičiavę, kiek lieka nesurinkta mokesčių, svarsto apie griežtas priemones jiems išpešti. Tačiau reikia pažymėti tai, kad šešėlinė ekonomika suklesti ten, kur pigiau yra dirbti šalyje arba kur legalus verslas neimanomas. Draudimai, kontrolė nėra efektyvios priemonės pažaboti šešėlinę ekonomiką. Ypač tokioje psichologinėje terpėje, kokią mes esame paveldėję, kai godumas yra grindžiamas ne tik cinizmu, bet ir valstybės, ir visuomenės susvetimėjimu. Sovietinis viešo ir privataus gyvenimo susidvejinime lietuviškajame “kapitalizme” įgavo naują ekonominį matmenį. Mentalitetą keisti yra sunkiausia ir , dėja, moralizavimas prieš “savanaudiškumą” negali duoti jokios apčiuopiamos naudos, o iš draudimų ir suvaržymų pasipelnys tik kyšininkai.

IŠVADOS

1. Šešėlinės ekonomikos apraiškų yra visame pasaulyje. Ekspertai teigia, kad Lietuvoje šešėlinė ekonomika sudaro trečdalis produktų. Dėl to valstybė patiria didelių nuostolių ir tai skatina kovoti su pseudoverslu ir antiverslu, derinant “rimbo ir riestainio politiką”.

2. Šešėlinės ekonomikos apimtį galima sumažinti griežtinant prievolių vykdymo kontrolę ir tuo pat metu liberalizuojant ekonomiką: atsisakyti nereikalingo ir neefektyvau reglamentavimo, sudėtingos mokesčių sistemos ir pan. Nepakenktų sugriežtinti mokesčių mokėjimo kontrolę ir tuo pačiu metu mažinti mokesčių tarifus.

3. Efektyvi priemonė verslo plėtrai būtų legaliam verslui palankaus klimato suformavimas: tokios verslo situacijos sukūrimas, kai legali veikla nereikalauja nepalankių kaštu, o nelegali grėstų pernelyg dideliais pavojais. Tam kliudo išplitęs valdininkų kyšininkavimas, galimybės savo verslui susiorganizuoti lengvatų skatina nesibaiminant siekti maksimalaus pelno.

4. Verslininkų duomenimis didžiausi verslininkystės stabdžiai Lietuvoje yra per dideli mokėsčiai, korupcija, mafijos siautėjimas.

5. Prie teisėtų verslo santykių itvirtinimo reikėtų suformuoti palankesnių sąlygų ir ūkininkavimui: mažesnių mokėsčių, atsisakyti protekcionizmo politikos. Tos pačios priemonės gydytų ir nuo korupcijos, neleistų pelnytis kriminalinėms struktūroms.

6. Verslo santykių raidą stabdo protekcionistinė veikla, kuri yra tiesiog tipiška valstybinės valdžios pareigūnams, nes vien jau pažvelgus į įstatymus, galime pastebėti, kad jie persunkti “rūpesčio” įvairiausiomis tautinėmis gamybos šakomis, dažniausiai susietomis nematomais saitais su įtakingų asmenų interesais.

7. Viena neišnaudotų verslo skatinimo galimybių yra užsienio bankų veikla Lietuvoje. Tai padėtų padidinti kredito išteklius, sumažinti palūkanas, pagyvinti ekonomiką. Užsienio bankų investicijos pasitarnautų panaikinant vietinių bankų monopoliją ir atneštų į Lietuvą naujas finansines paslaugas bei technologijas.

LITERATŪRA

V. Gronskas “Verslas, pseudoverslas, antiverslas” Kaunas, 1995m.

A. Jovaiša “ Kaip parengti verslo planą” Vilnius, 1997m.

A. Brazauskas “Neapskaitomos ekonomikos patarimai”, “Verslo žinios”, 1998m. Nr.1, 8…9 pusl.

P.A. Geroskis “Neįsileidžiant konkurencijos”, “Verslo žinios”, 1999m. Nr.33, 8…9 pusl.

V. Gronskas “ Verslas ir antiverslas”, “Lietuvos ūkis”, 1995m. Nr.2, 13…15 pusl.

K. Masiulis “Elito akimis: šešėlinė ekonomika ir ekonomikos stabdžiai”, “Gimtasis kraštas”, 1996m. Nr.1. 2 p