Verslo antiverslo ir pseudoverslo ekonominis turinys ir apraiškos Lietuvos ūkyje
5 (100%) 1 vote

Verslo antiverslo ir pseudoverslo ekonominis turinys ir apraiškos Lietuvos ūkyje

TURINYS

Įvadas _____________________________________________________________________________ 3

1. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo samprata, ekonominis turinys ir tarpusavio sąveika ____________ 5

1.1. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo samprata ____________________________________________ 5

1.2. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo ekonominis turinys ____________________________________ 7

1.3. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo tarpusavio sąveika ____________________________________ 13

2. Verslo ir antiverslo sąlygoti kaštai ___________________________________________________ 15

2.1. Verslo sąlygoti kaštai _____________________________________________________________ 15

2.2. Antiverslo sąlygoti kaštai (žala) _____________________________________________________ 15

3. Verslo, antiverslo ir pseudoverslo apraiškos Lietuvos ūkyje _______________________________ 16

3.1. Neapskaitomos ekonomikos patamsiai _______________________________________________ 16

3.1.1. Nuslėptos įmonių pajamos ______________________________________________________ 16

3.1.2. Neapskaitomas darbo užmokėstis _________________________________________________ 16

3.1.3. Kriminaliniai verslai ___________________________________________________________ 17

3.1.4. Šešėliniai pinigų srautai ________________________________________________________ 18

3.2. Elito akimis: šešėlinė ekonomika ir ekonomikos stabdžiai ________________________________ 18

Išvados ___________________________________________________________________________ 20

Literatūra _________________________________________________________________________ 21

ĮVADAS

“Žmonijos pažanga aiškinama įvairiai. Tačiau iš esmės visos teorijos vartoja pokŽmonijos pažanga iškinama įvairiai. Tačiau iš esmės visos teorijos vartoja pokyčių jėgos terminą. Tai jėga, kuri skatina materialiąją pažangą ir pati prie jos prisideda. Šiandien galime konstatuoti, kad žmonijos istorijoje verslininkas tokia jėga buvo ir, ko gero, bus ateityje.”

Calvin A. Kent, Donald L. Sexston, Kare H. Vesper.

Verslas, biznis, verslininkas – mes dažnai girdime minint šias sąvokas. O kas gi yra verslas, kokia šios sąvokos esmė ir kaip ją apibūdinti? Bendriausia prasme ją galima apibūdinti kaip veklą, teikiančią naudą sau ir kitiems asmenims, tarpininkaujant prekiniams mainams. Konkretizuojant verslo sąvoką, verslas gali būti apibūdintas kaip ūkynė vekla, apimanti prekių gamybą ir komerciją bei jų tarpusavio sąveiką. Daugelis ryžtasi pradėti savo verslą ir nori, kad jų veikla klestėtų. Todėl labiau nei ko kito verslininkui reikia apsisprendimo ir pasiryžimo įveikti visas kliūtis ir nesėkmes. Reikia vengti klaidų, mokytis iš nesėkmių, būti pasirengusiems išbandymams. Geras verslininkas supranta, kad “išvengti visų klaidų įgivendinant didelius sumanymus – ne žmogaus galioje… Bet drąsus ir protingas žmogus visada pasimokys iš klaidų, kad ateityje jų nekartotų.” (Minicijus).

Aiškūs tikslai ir kriptingas sėkmės siekimas turi įveikti visus galimusNesutarimus. Verslininkas yra savo srities pradininkas, linkęs kovoti, viršyti savo paties galimybes, kad pasiektų kuo geresnių rezultatų. Jis turibūti ne tik atkaklus ir siekti užsibrėžtų tikslų, bet ir iniciatyvus, atsakingas, pasitikintis savimi, kūribingas, energingas, doras ir patikimas. Tačiau net gi tada, kai verslininkas turi visas šias sav, energingas, doras ir patikimas. Tačiau net gi tada, kai verslininkas turi visas šias savbes, jis susiduria su nemažais sunkumais.

Šalyje verslas susiduria su išoriniais ir vidiniais jo atžvilgiu sunkumais. Išoriniai – valstybės valdžios pareigųnų ir privačių nusikaltelių antiverslinė veikla, nepalankūs verslui ekonominiai požiūriai, poelgiai, net įsitikinimai ir pagaliau pavydas sumaniems verslininkams. Vidiniai – kai verslas gali pakenkti pats sau – kai verslininkas nieko neverčiamas pažeidžia ekonominius verslo principus, verslas iškrypsta ir virsta pseudoverslu. Antiverslas ir pseudoverslas yra opi verslo problema. Su šia problema susiduriama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nė vienas verslininkas nėra apsaugotas nuo nepalankių vidinių ir išorinių veiksnių. Jis gali tiktai atidžiai išstudijuoti kaip pasireiškia šešėlinė ekonomika, kad sugebėtų ją pažinti ir ieškoti būdų kaip to išvengti. Todėl šio kursinio darbo tikslas yra pažinti ne vien verslą, bet ir pseudoverslą bei antiverslą, kad suvoktume kokiu verslas negali būti. Mes turime sugebėti atskirti kur yra verslas ir ieškoti būdų panaikinti svetimus elementus – pseudoverslą ir antiverslą – prekinėje verslininkystėje. Tam reikėtų atlikti tokius uždavinius:

1) Kruopščią verslo, antiverslo, pseudoverslo ir jų formų bei sąveikos analizę. Ji padės verslininkui įžvelgti gresiančius pavojus ir galimus sprendimo būdus.

2) Reikia išnagrinėti kaip šešėlinė ekonomika pasireiškia Lietuvoje ir kaip ji veikia šalies ekonomiką. Žinodami jos apraiškas Lietuvos ūkyje, mes galėtume ieškoti būdų kaip užkirsti tam kelią.

Visą tai mes galime padaryti analizuodami įvairias literatūras ir apibeddrindami statistinius duomenis.

Pagrindinės sąvokos, kurios bus naudojamos kursiniame darbe yra:

Verslas – veikla, teikianti naudą sau
ir kitiems tarpininkaujant prekiniams mainams.

Pseudoverslas – iškreiptas verslas, nesiremiantis jam būdingais ekonominiais principais.

Antiverslas – daugiausia ne verslininkų ( kitų visuomenės narių ) bei kai kurių verslininkų veikla, silpninanti, ardanti verslą, iš esmės nukreipta prieš verslą.

Duomenys kursiniam darbui pagrindinai paimti iš:

Knygos “Verslas, pseudoverslas, antiverslas” V. Gronskas.

Laikraščių “ Verslo žinios”.

1. VERSLO, ANTIVERSLO IR PSEUDOVERSLO SAMPRATA, EKONOMINIS TURINYS IR TARPUSAVIO SĄVEIKA

1.1 Verslo, antiverslo ir pseudoverslo samprata

Kokia yra dažnai minimos sąvokos verslas prasmė. Nuomonės yra labai skirtingos ir vieningo atsakymo į klausimą nėra. Verslo sąvoka ekonomikos teorijoje dažnai apibūdinama kaip dvilypė, nes verslininkas siekia naudos sau ir kartu kitiems visuomenės nariams, t.y. verslo partneriams. Bendrąją prasme verslas yra veikla, teikianti naudą sau ir kitiems tarpininkaujant prekiniams mainams. Taigi jei nauda bus teikiama bei gaunama be prekinių mainų, nebus verslo santykių. Juk mes naudos galime gauti pasigamine produktus sau, o ne rinkai. Tai tebus natūrali gamyba ar labdara, ar net vagystė. Taigi pagrindiniai verslo bruožai skiriantys jį nuo kitų ūkinės veiklos formų yra šie:

1) Naudos siekimas teikiant naudą kitiems.

2) Ūkinė veikla, grindžiama laisvanoriškais abipusiai naudingais prekiniais mainais.

Kad verslas būtų sėkmingas, gamybai ir komercijai turi būti skiriama vienodai dėmesio ir jokiu būdu negalima komercijos traktuoti kaip mažiau reikšmingo elemento nei gamyba. Dvilypė ekonominė verslo sandara atkreipia dėmesį į pavojus, kurie gresia verslui, rodo, kad verslas yra pažeidžiamas. Tai lyg vaikščiojimas lynu: lengva nukristi, nes:

1) Jei siekiame naudos sau, nesuteikdami naudos kitiems ( pvz: pirkėjams ), pažeisime verslo principus. Šiuo atveju verslininkas linkęs į apgaulę parduodamas prekes rinkoje.

2) Galime nukrypti nuo ekonominio verslo turinio ir tada, kai suteiksime naudos savo prekės pirkėjams, bet patys atitinkamos naudos negausime. Tai gali atsitikti, kai pavyzdžiui pardavėjas nemoka derėtis arba jį apgavo pirkėjas, nesumokėjęs už įsigytą prekę.

Iš to, ką išnagrinėjome galime pateikti ir pseudoverslo sampratą. Pseudoverslas pasireiškia tada, kai verslininkas niekieno neverčiamas pažeidžia ekonominius verslo principus. Ekonominėje literatūroje pseudoverslas yra traktuojamas viena iš laisvojo verslo kliūčių. Pseudoverslas nuo verslo skiriasi tuo, kad sumažinamas ūkinės veiklos efektyvumas, nes naudą patiria tik viena iš bendraujančių šalių. Tai verslininkas pažeidęs ekonominius verslo principus tampa pseudoverslininku, t.y. netikru, tariamu verslininku. Kartais verslininkas, pažeidęs ekonominius verslo principus , gali gauti trumpalaikę naudą ( pvz: padidinti pelną ). Todėl ”trumparegius” verslininkus neretai pavilioja pseudoverslas. Tačiau nereti atvejai, kai pseudoverslas daro žalą ne tik verslininkui, tiesiogiai pažeidusiam ekonominius verslo principus, bet ir kitiems verslininkams, neturintiems tiesioginio kontakto rinkoje su tuo pseudoverslininku. Kadangi žmonės paprastai nelabai skirią verslą nuo pseudoverslo, todėl pseudoverslas kompromituoja verslą apskritai ir pakerta jo autoritetą žmonių akyse, galiausiai padeda plėtoti žmonių antiverslines ekonomines pažiūras bei įsitikinimus, užuot užkirtęs jiems kelią.

Pseudoverslas yra tik viena iš laisvo verslo kliūčių. Kita kliūtis yra antiverslas. Tai daugiausia ne verslininkų ( visuomenės narių ) bei kai kurių verslininkų veikla, silpninanti, ardanti verslą. Žmonės sąmoningai ar nesąmoningai užsiimantys tokia veikla, yra antiverslininkai – verslo ir verslininkų priešininkai. Yra kelios antiverslininkų grupės:

1) Bene pagrindinis antiverslininkas yra prievartinė valstybinė valdžia, jos pareigūnai, ribojantys laisvąją verslininkystę. Tai darbuotojai,vykdantys valstybinės valdžios vadinamąją fiskalinę politiką: verslo apmokestinimą, jo pajamų prievartinį perskirstymą, kai verslo pajamos prievartos budu imamos iš vienų ir perduodamos kitiems. Antiverslininkai yra ir valstybinės valdžios pareigūnai, vykdantys vadinamąją monitarinę politiką, kai centrinis bankas valdžios nurodymu sukelia infliacija, išleisdamas į apyvartą papildomus pinigus, kad padengtų valstybinio biudžeto deficitą, nuvertina žmonių sukauptas pajamas. Antiverslininkai yra valdžios pareigūnai, kurie administraciniu, priverstiniu budu nustato prekių kainas, keičia jų lygi, nustato darbo užmokesčio, palūkanų, rentos už nuomojamą turtą lygį, tai yra vykdo vadinamąjį ekonominį verslo reguliavimą. Prie antiverslininkų priskirtini ir tie valstybinės valdžios darbuotojai, kurie vykdo vadinamąją protekcionizmo politiką tarptautinėje prekyboje: nustato muitų tarifus, keičia jų lygį, nustato prekių importo bei eksporto kvotas, pinigų keitimo kursą ir t. t. Kadangi visos šios valstybinės valdžios priemonės riboja, deformuoja laisvąją verslininkystę, šias administracines, prievartines priemones vykdantys pareigūnai gali būti kaip antiverslininkai.

2) Antroji antiverslininkų grupė – privatūs nusikalteliai (vagys, plešikai reketininkai), pažeidžiantys laisvanoriškus abipusiai naudingus prekinius
mainus. Siekdami naudos sau, nesuteikia naudos kitiems, kaip to reikalauja rinkos mechanizmas, tai yra siekia naudos sau kitų sąskaita. Taip pažeidusieji prekinius mainus, kuriais grindžiamas verslas, tai pat yra antiverslininkai. Antiverslininkas yra ir asmuo imituojantis verslą, kuriuo siekia pridengti savo tikruosius nusikaltėliškus kėslus. Žmogus, kuriantis vadinamąją nuosavybės saugos firmą, kad prieitų prie verslininkų turto ir galėtų plėšikauti, yra antiverslininkas, nors paviršutiniškai, formaliai žiūrint jis gali atrodyti kaip verslininkas. Ūkinėje praktikoje, dėja, nevisuomet lengva atskirti antiverslininką nuo tikro verslininko. Todėl turėtume nepasiduoti miražo apgaulei, o vertinti visą ko esmę.

3) Trečioji antiverslininkų grupė – žmonės (ne valstybinės valdžios paregūnai ir ne vagys ar plėšikai), kurių ekonominės pažiūros, įsitikinimai bei poelgiai yra antiversliniai, keliantys grėsmę verslui. Tai žmonės, nesuvokiantys arba nenorintys suvokti verslo vaidmens, jo poveikio ekonominei pažangai. Jie šmeižia verslą ir verslininkus, platina visokius gandus, “klibina” verslo prestižą, jo autoritetą. Šių antiverslininkų neapykanta (slepiama ar atvira) verslui, pavydas sumaniems verslininkams, kartais įgauną kraštutinių ekscesų, išpuolių prieš verslininkus formą: naikinamas verslininkų turtas (deginamas, sprogdinamas), kesinamasi į verslininkus bei jų šeimos narius, vadovaujantis “ideologiniais” antiversliniais motyvais, o ne tiesioginio pasipelnymo tikslais. Tai pavojinga ir, dėja, vis dar didelė antiverslininkų grupė. Šiai antiverslininkų grupei priklauso vadinamieji eiliniai piliečiai (įvairaus amžiaus bei išsimokslinimo), kurie linkę versle įžvelgti vien blogį ir kuriuos vienija nusistatymas prieš verslą: nemaža dalis masinės informacijos priemonių darbuotojų (radijo, televizijos, laikraščių, žurnalų bei kitų leidinių darbuotojų), kai kurie valstybinės švietimo ir specialistų rengimo sistemos mokytojai, destytojai, sąmoningai ar nesąmoningai ugdantys jaunimo antiverslinius įsitikinimus, kai kurie vadinamosios dvasinės kūrybos darbuotojai – rašytojai, spektaklių, kinofilmų kūrėjai, nesuvokiantys verslo prasmės, “alergiški” jam. Į antiverslininkų grupę gali patekti ir moksilininkai ekonomistai, kuriantys bei propoguojantys tokias ekonomines teorijas, kurios sėja nepasitikėjimą laisvąją prekinę verslininkystę, skatina jos suvalstybinimą. Tai įvairių “mišrios” ekonomikos, rinkos suvalstybinimo, socialinės rinkos bei panašių į jos teorijų kūrėjai bei propaguotojai.

1.2. Verslo, antiverslo, pseudoverslo ekonominis turinys

Verslo ekonominis turinys atsispindi bei konkretizuojasi jo principuose. Ekonominiai verslo principai yra jo savireguliavimo orientyras, apibrėžiantis jo ribas. Jeigu verslininkas laikosi ekonominių verslo principų, verslas pats be išorinės pagalbos reguliuoja savo veiklą, funkcionuoja efektyviai. Priešingas neprincipingas verslas yra pavojingas, netgi žalingas laisvajai verslininkystei, nes toks verslas trikdo abipusei naudingus ūkinius ryšius tarp atskirų partnerių, sudaro pretekstą valstybinei valdžiai kištis į žmonių ūkinę veiklą. Taigi verslas turi būti grindžiamas neatsitiktinėmis priemonėmis, oprincipais. Verslui kaip ūkinei veiklai, apimančiai kartu prekių gamybą bei komerciją, būdingi keli pagrindiniai principai .

1. Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija. Laisvas pasirinkimas – tai lyg pirmas verslininko žingsnis į verslo sėkmę ar nesėkmę. Jei tas pasirinkimas pagrystas, tai jis sąlygoja efektyvią veiklą. Pasirinkimas įkūnija verslininko išradingumą, naujumo pojūti, išradingumo bei kurybinį požiūrį į savo verslą. Tačiau jeigu verslininko pasirinkimas nesėkmingas arba tokiu tapo pasikeitus sąlygoms rinkoje, tai labai svarbu laiku jo atsikratyti, pereiti į kitą verslo srytį. Kiekvienas verslininkas laisvai pasirenka ūkinę veiklos srytį: ką realizuoti bei gaminti, perkamų išteklių tiekėjus, prekių pardavimo rinką, laiką bei būdus. Tokiu budu laisvas pasirinkimas rinkoje įkunija verslo dinamiškumą, mobilumą, sugebėjimą atsinaujinti ar pereiti iš vienos rinkos į kitą. Tačiau laisvas pasirinkimas, savo ruožtu , rinkoje sąlygoja konkurenciją. Konkurencijos esmė yra prekės pirkėjų bei pardavėjųpasirinkimo laisvė rinkoje. Laisvas pasirinkimas rinkoje bei konkurencija yra ir ekonominė atranka. Rinka tarsi atranka geriausiems, efektyviausiems verslininkams, kurie joje ir įsitvirtina. Tačiau praktikoješis principas realizuojamas sunkiai, nes valstybinė valdžia įvairiais būdais varžo, riboja, deformuoja pasirinkimo laisvę bei konkurenciją. Šį ekonominį verslo principą varžo ir nusikalteliai (vagys,reketininkai) ir pseudoverslininkai, kurie pažeidžia savo komercinius įsipareigojimus.

2. Prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui. Esant laisvanoriškiems mainams, kuriais grindžiamas verslas, laimi abu rinkos dalyviai: pirkėjas ir pardavėjas. Prekinių mainų atvėju kiekvienas atiduoda mažesnio naudingumo bei mažiau jam vertingą prekę, o mainais už ją gauna didesnio naudingumo bei vertingesnę jam prekę ir atvirkščiai. Taigi prekyba yra gamybinė veikla, nes didina abiejų rinkos dalyvių turtą, prekės vertę esant pastoviai fiziniei daiktų apimčiai. Šį
verslo principą gali pažeisti valstybinė valdžia, priverstinai nustatydama atskirų prekių kainų lygį ir tuo budu iškraipydama naudą. Pažeisti principą gali ir pats verslininkas apgaudamas pirkėją.

3. Pelno siekis.kiekvienas verslininkas siekia pelno. Tam jis efektyviai naudoja prekinius mainus, gerai organizuoja savo verslą. Šis verslo principas organizuojamas geriau, pelnas gaunamas didesnis, kai gamybinius išteklius rinkoje verslininkas perka palankesnėmis sąlygomis, kai geriau organizuota jo ūkinė veikla. Pelno siekimas – turto kūrimo priemonė. Pažeidus šį ekonominį verslo principą gresia ūkinė stognacija. Šį verslo principą, kaip ir kitus, gali pažeisti valstybinė valdžia, prievarta įsikišdama įrinką. Pakeisti šį principą gali ir išorinės kliūtys, tokios kaip vagystė ar reketas, ar verslininkas bendrauja su tokiais rinkos dalyviais kurie pažeidinėja savo komercinius įsipareigojimus. Pelno siekimas yra susijęs su aukščiau paminėtais verslo principais, nes esant geresniam pasisėkimui rinkoje ir didesniai abipusei prekės pirkėjo bei pardavėjo naudai, bus didesnis pelnas, ir atvirkščiai.

4. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) paslaptis. Verslui organizuoti reikalinga speciali informacija. Brangiai atsieinanti informacijareikalinga norint pagerinti gamybos technologiją, naudojamas mašinas, geriau organizuoti žmonių darbą. Prekyba negalima be informacijos apie padėtį rinkoje. Verslininko turima informacija apie gamybinę ir komercinę veiklą yra jo nuosavybės sudedamoji dalis. Ji negali būti perduodama veltui kitiems rinkos dalyviams, nes verslininko išlaidos atitinkamai informacijai kaupti neduotų jam naudos. Visą tai ir sąlygoja gamybinės komercinės veiklos paslaptį. Manoma, kad ilgainiui ši informacija taps dar brangesnė. Dargi šio verslo paslapties nesaugojimas skatinapasyvuma, nes verslas be gamybinės komercinės veiklos paslapties ugdytų išlaikytinius. “Tai būtų žingsnis į … komunizmą: duok veltui ir gauk iš kitų veltui.” (V. Gronskas “Verslas, antiverslas ir pseudoverslas “ pusl. 15). Taigi jeigu verslininkas užsiima informacine lapdara, nesaugo verslo paslapties, tai jis įkalina informacinį komunizmą: dalina informacinį turtą veltui, eina prieš prekinius mainus, kenkia verslo dvasios laisvei. Pagrindiniai šio verslo principo priešai dėja yra: visokiais pretekstais valstybinės valdžios vykdomos verslo ymonių kontrolės, revizijos, viešas verslo informacijos skelbimas ir kita; tai pat ir yvairios informacijos vagystės – įmonės dokumentų ar verslo planų kopijavimas; šis principas gali nukentėti ir nuo verslininkų neatsargumo arba, kaip reklama, dėl nelaiku atsirišusio liežuvio.

5. Ekonominė verslo rizika. Verslininkas organizuoja gamybinę komercinę veiklą savo sąskaita ir savo rizika. Pats terminas “ekonominė rizika” turi dvi prasmes: 1) pavojai, netikrumas, neapibrėžtumas, kurie slypi rinkos ekonomikoje ir 2) kaip į tai reaguoja rinkos dalyviai- verslininkai. Sumažinti verslo saugumą arba nepagrįstai padidinti jo riziką gali valstybinė valdžia, įsikišdama į rinką. Valstybinė valdžia gali sukelti infliaciją, išleisdama į apyvartą daug pinigų, kad padengtų savo biudžeto deficitą, įvesti naujus užsienio bei vidaus prekybos apribojimus, keisti valiutos kursą, įvesti naujus mokesčius ar padidinti esamus ir t.t. Ekonominę riziką didina ir privatūs nusikaltėliai. Šio pricipo įgivendinimas priklauso ir nuo pačių verslininkų veiklos. Jeigu verslininkas visiškai nesiskaito su ekonomine rizika, linkęs į ekonominį avantiurizmą arba priešingai, nepagrįstai vengia ekonominės rizikos, yra pernelyg bailus, visa tai apsunkins efektyvią šio verslo principo įgivendinimą.

6. Visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus. Šis ekonominis verslo principas seka iš prekinių mainų. Jų sąlygomis gera verslininko veikla sąlygoja jo pelną, bloga- nuostolius. Kokie bebūtų verslo rezultatai, jie yra verslininko nuosavybė. Niekas negali iš verslininko, be jo sutikimo, savintis jo teigiamų veiklos rezultatų ir verslininkas neturi niekam priskirti savo veiklos neigiamų finansinių padarinių. Taigi jei valstybinė valdžia teikia subsidijas nuostolingoms įmonėms, prievarta surinkdama mokesčius iš gerai dirbančių įmonių, ji pažeidžia ne tik šį, bet ir kitus ekonominius verslo principus. Šis principas lemia ir pardavėjo ekonominę atsakomybę už savo komercinius įsipareigojimus pirkėjui. Visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus principo laikymasis itin aktualus esant išvystitam kredito ūkiui. Dabartinio, įgavusio gana platų mastą, finansų verslo sutrikimo Respublikoje būtų išvengta, jei kai kurie verslininkai nebūtu lengva ranka numoję į ekonominės atsakomybės principą. Pagal šį principą verslininkas pats atsako už savo pasirinkimą rinkoje, už savo padėtį konkurencijoje. Nuo jo paties veiksmų priklauso abipusė rinkos dalyvių nauda, pelnas, verslo informacijos apsauga. Jis atsako už visus savo sprendimus, kokie rizikingi jie bebūtų.

7. Neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini ( distancijos laikymasis taikant prekinius mainus). Nepriimtina kaip verslas: 1) prekyba samdomų nusikaltėlių (žudikų) paslaugomis; 2) prekyba, tenkinanti iracionalią, antižmogišką paklausą. Šio verslo principas susijęs su tuo, kad žmogus yra
aukščiausia vertybė. Jia yra nuosavybė ir prekinių mainų subjektas (šeimininkas), o ne objektas, ne prekė. Verslininkas, pažeidęs šį ekonominį verslo principą, tampa pseudoverslininku ir dėl to nukenčia verslo prestižas, jo autoritetas žmonių akyse. Riba, už kurios prekiniai mainai nepriimtini, kenkia kitiems verslo principams, tačiau nekenkia tikram verslininkui, nes laikantis šio verslo principo siekiama didesnio saugumo žmogui, jo sveikatai bei gyvybei. Pasikėsinus į žmogų, galima pasikėsinti ir į jo verslą, todėl susilpnėtų verslo socialinė apsauga. Taigi aptariamas principas atlieka verslo socialinės apsaugos vaidmenį.

8. Prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė. Abu rinkos sandėrio dalyviai kontroliuoja vienas kitą. Pirkėjas kontroliuoja prekės kokybę, kiekį, apmokėjimui pateikiamos sumos apskaičiavimo teisingumą ir kitką. Pardavėjas kontroliuoja ar teisingai pirkėjas su juo atsiskaito. Taigi rinkos sandėryje ir pirkėjas, ir pardavėjas atlieka savotiško kontrolieriaus vaidmenį. Apskritai pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė kaip ekonominis verslo principas priklauso nuo konkurencijos pobūdžio. Šio verslo įgyvendinimas priklauso nuo asmeninių pirkėjo bei pardavėjo savybių, nuo jų elgesio rinkoje. Pavyzdžiui jei pirkėjas nedėmesingas, nesusikaupęs sandėrio metu, jis nesugebės efektyviai realizuoti aptariamo verslo pricipo – nekontroliuos prekės pardavėjo. Savo ruožtu tai gali paskatinti pardavėją apgaulei, t. y. Prekinių mainų pažeidimui.

Apžvelgę ekonominius verslo principus palyginkime juos su pseudoverslo formomis, kurios yra labai įvairios ir kiekvienos jų poveikis ūkinei veiklai skirtingas:

1. Kaltės dėl sėkmingos ūkinės veiklos pojūtis. Šie pseudoverslininkai jaučia savotišką kaltę dėl to, kad jiems gerai sekasi ūkinė veikla, kad jų pajamos didesnės negu kitų žmonių. Tokie verslininkai nesupranta verslo pajamų šaltinio- kad jos kyla iš verslinės kūrybos. Juos baugina pelno siekis ir jie ieško būdų savo “kaltę” išpirkti. Tokia savo elgsena jie nepadeda ugdyti pagarbą prekinei verslininkystei ir skatina kitas pseudoverslo formų apraiškas.

2. Pastangos išpirkti “kaltę” dėl sėkmingos ūkinės veiklos plėtojant neatlygintą gėrybių perdavimą kitiems. Tai aukščiau paminėtos formos pasėkmė. Užsiimantis labdara verslininkai silpniną verslą ir ugdo žmonių pasyvumą, plečia išlaikytinių ratą bei ekonominį parazitavimą.

3. Požiūris į verslą kaip pakopą pereiti į administracinį darbą. Toks pseudoverslininkas nesuvokia, kad valstybinė valdžia ir verslas priešingos jėgos: valstybinė valdžia grindžiama prievarta, verslas- laisvanorišku pasirinkimu rinkoje. Ir galiausiai toks pseudoverslininkas papildo antiverslininkų grupes.

4. Kitiems rinkos dalyviams prisiimtų komercinių įsipareigojimų pažeidimas ( pseudoverslininkai apgavikai ). Šie pseudoverslininkai pažeidžia, visų pirma, visiško ekonominės verslininko atsakomybės principą. Ši forma labai trukdo ugdyti pagarbą prekinei verslininkystei. Kuo daugiau išsišakojusi ši pseudoverslo forma, tuo sunkiau formuojama pagarba laaaisvajam verslui. Šie pseudoverslininkai kelia grėsmę verslui, didina verslo rizikos baimę, riboja ūkinį efektyvumą.

5. Kitų rinkos sandėrio dalyvių mulkinami pseudoverslininkai. Dabartinė situacija Respublikoje rodo, kad tokių pseudoverslininkų mulkių yra nemažai. Ir jie atsiranda dėl verslinės patirties, budrumo, žinių stokos, klaidos bendraujant su partneriais. Jeigu verslininkai būtų akylesni, tai galėtų efektyviau užkirsti kelią savo “transformavimuisi” į pseudoverslininkus mulkius.

6. Pseudoverslininkai, menkinantys, šmeižiantys, įžeidžiantys savo konkurentus. Tokie rinkos dalyviai nepasitiki savo konkurenciniu potencialu, nesugeba efektyviai bei garbingai konkuruoti su kitais ir todėl tampa pseudoverslininkais. Jie pažeidžia konkurencijos principą, būdingą prekinei verslininkystei bei riboja laisvą pasirinkimą rinkoje. Šmeižikų “ dėka” nepelnytai krenta verslininkų ūkinės veiklos efektyvumas, sutrinka normali verslo informacijos apytaka, sutrinka efektyvi gamybinė komercinė veikla, mažėja verslo saugumas, atsiranda baimė kuri dirbtinai kausto verslą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3444 žodžiai iš 6812 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.