Verslininkystės ištakos jos rūšys ir formos
5 (100%) 1 vote

Verslininkystės ištakos jos rūšys ir formos

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………3

1. VERSLO TEORIJA. …………………………………………………………………………………….5

1.1 Verslininkystės samprata…………………………………………………………………….5

1.2 Verslininkystės raida………………………………………………………………………….6

1.3 Verslininkystės struktūra…………………………………………………………………….7

2. VERSLININKYSTĖS PRADŽIA IR JOS EVOLIUCIONAVIMAS…………………9

2.1 Verslininkystės priešistorė ir pradžių pradžia……………………………………….9

2.2 Aristotelio nuopelnas……………………………………………………………………….11

2.3 Ekonomika ir chremastika………………………………………………………………..13

2.4 Verslininkystės formos ir rūšys…………………………………………………………14

3. VERSLININKYSTĖS ISTORIJOS TYRIMAS……………………………………………..18

3.1 Verslininkystės istorijos tyrimo rezultatai ………………………………………….18

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………..19

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………20

ĮVADAS

Temos aktualumas

Šiandienos informacijos ir žinių gausybėje, naujovių ir atradimų sukūryje nereikėtu pamiršti savo istorijos, šiuo atveju t.y. kokia verslininkystė buvo senovėje. Problema yra tai, kad retas žmogus žino nuo ko ir kaip prasidėjo viena ar kita specialybė, bei jos kilmę. Manyčiau jog kiekvienam rimtam verslininkui svarbu yra žinoti savo specialybės pradžią tam, kad sugebėtų puikiai valdyti savo verslą, nedarytų klaidų, jog galėtų apie tai papasakoti kiekvienam pradedančiajam, bei jo konkurentui, bei tam, kad parodytų savo išprusimą. Be pradžios nebūtu ir dabarties, todėl svarbu žinoti visą genezę, norint kurti ir vystyti tobulą verslą.

Darbo objektas

Verslininkystės istorijos faktai jos rūšys ir formos.

Darbo tikslas

Išsiaiškinti verslinikystės specialybės kilmę bei jos kūrimosi genezės laikotarpyje atsiradusias rūšis ir formas.

Darbo uždaviniai

Siekiant užsibėžto tikslo yra sprendžiami tokie uždaviniai:

1. Remiantis turima literatūra ir kita informacija, tikiuosi išsiaiškinti verslo specialybės istoriją.

2. Atskleisti šios specialybės gyvavimo laikotarpyje atsiradusias rūšis ir formas.

3. Įverinus turimus duomenis suformuoti detalų istorinį ir faktinį vaizdą apie verslininko specialybės atsiradimą

Tyrimo metodai

Analizuojant pasirinktą temą, svarbiausiai naudojama medžiaga – mokslinė literatūra ir kiti informacijos šaltiniai. Naudotis visais įmanomais informacijos būdais.

Darbo apribojimai ir sunkumai

Tiriama tik verslininkystės (verslo) specialybės istorija jos rūšys ir formos nuo jų atsiradimo iki civilizacijų žlugimo (V a.m.e) per daug nesiplečiant į vėlėsnius laikus pvz.: viduramžius, nes tai jau kita plati tema, kuri labiau siejasi su ekonomika.

Svarbiausia naudota literatūra

Teorinėje darbo dalyje daugiausia naudotasi buvo užsienio ir Lietuvos autorių moksliniais darbais, taip pat naudotasi straipsniuose ir internete pateikta informacija. Darbo pagrindą sudaro verslininkui skirta mokomoji medžiaga ir istorijos vadovėliuose pateikiami duomenys.

Darbo struktūros paaiškinimas

Darbo struktūrą nusako tyrimo objektas, tikslas bei iškelti uždaviniai, kuriais remiantis toliau vyksta nagrinėjimo ir analizavimo procesas rasant darbą.

Darbo struktūra ir apimtis

Darbą sudaro įvadas, 3 dalys, išvados. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 18 puslapių, įskaitant 1 lentelę ir 1 paveikslėlį. Panaudotos literatūros sąrašą sudaro 5 šaltiniai.

1. VERSLO TEORIJA

Viena iš šiandien populiarių sąvokų yra verslininkystė. Taip yra vadinamas mokslas savo ruožtu apibrežiamas kaip naujovių, pasižyminčių socialine ekonomine verte, kūrimo ir veiksmingo diegimo gamyboje bei komercijoje procesas. Kiekvienas vadybos sąvoką suvokiam savaip. Vieniems tai niekuo nesiskiria nuo ekonomikos, kitiems panašu į verslo administravimą, treti iš viso negali paaiškinti, kas tai per sąvoka. Beje, staiga pas mus tapo madingas ne tik pats šis terminas, bet ir verslo mokslas – atsirado šimtai, o gal net ir tūkstančiai norinčių su juo susipažinti. Ir tą dabar galime nesunkiai padaryti ne tik valdiškuose universitetuose, bet ir privačiuose kursuose, biznio mokyklose, garsiai ir plačiai reklamuojančiose savo teikiamas žinias.

1.1 Verslininkystės samprata

Norint analizuoti ir detaliau gilintis į pačią verslo esmę – visų pirma reikia žinoti, ką reiškia ši sąvoka. Studijuojant vadybinę ir veslininkystės literatūrą susiduriama su įvairiomis verslininko sampratos interpretacijomis.“ „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ verslo sąvoka paaiškinta gana lakoniškai. Verslas – 1) užsiėmimas, darbas; 2) smulki gamyba, amatas.
Verslininkystė – vertimasis verslais; amatininkystė. Na, o 1965m. JAV Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ 33-iąjame tome rašoma: „ Verslas – ilgiau trunkanti profesinė ir neprofesinė veikla, susijusi supareigomis ir teisėmis, siekiant uždarbio…“. Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne: „Verslininkas (entreprenuer) – asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes“ “(R.Stačiokas p.9)

Verslininkystės emę galima geriau pažinti, kai konkretūs dalykiniai verslininko veiksmai ir elgesena nagrinėjama įvairiais požiūriais: ekonominiu, verslo, vadybos ir asmeniniu. Juolab, kad XXa. tyrinėtojai išskirtinę reikšmę teikia parodyti asmenines ir socialines verslininko charakterio savybės. Šitai atspindi, pavyzdžiui tokie teiginiai:

Mokslinėje literatūroje išskiriamos tokios verslininko sąvokos sampratos iterpretacijos

Lentelė

Požiūriai į verslininką (nagrinėjami pagal verslininko veiksmus ir elgseną) Sampratos Verslininkas interpretavimas

Ekonomisto požiūriu Verslininkas tai asmuo, kuris sujungia lėšas, darbą. medžiagas ir t.t. tokiu būdu, kad išauga jų visuminė vertė. Kartu jis inspiruoja pokyčius, plėtoja inovacijas ir radikaliai keičia anksčiau vyravusią tvarką.

Psichologo požiūriu Verslininkas tai žmogus, kurį veikti skatina atitinkami motyvai, pavyzdžiui, troškimas ką nors gyvenime pasiekti arba įgyti savarankiškumą….

Kitų verslininkų požiūriu Jis reiškiasi kaip pavojingas varžovas, arba priešingai, kaip partneris, tiekėjas, pirkėjas, arba paprasčiausiai žmogus, turintis įdomių idėjų. Kaip sakoma į tokį žmogų negaila investuoti pinigus…

Politekonominiu požiūriu Verslininkas tai žmogus, kuris didina ne vien savo, bet ir nacionalinį turt, kuris atskleidžia geresnio išteklių naudojimo, nuostolių mažinimo būdus, kuria naujas darbo vietas.

Šaltinis: sudaryta autoriaus pagal „Aljansas“ Žurnalas verslo žmonėms 1995m. 05mėn(44) Nr.5, psl.: 2-7

Remiantis šių sampratos apibrėžimų panašumo principu, galima daryti išvadą, kad visi jie savyje jungia tokias sąvokas: naujumas, organizacinis talentas, kurybiškumo pradmenys, turto (nuosavybės) gausinimas ir ryžtas rizikuoti, nors ir kiekvienas čia teikiamų apibrėžimų nagrinėja ekonominę kategoriją verslininkas įvariais požiūriais. Ir vis dėl to kiekvienas šių apibrėžimų kažkuo riboja verslininkystės sferą, nors ištikrųjų verslininkų galima rasti visose srityse – švietime, medicinoje, moksle, jurisprudencijoje, architektūroje, gamyboje, socialinėje ir paskirstymo sferose. Prie verslininko termino apibrėžimo būtų galima priskirti ir vieną bendrą apibrėžimą apimantį visus elgsenos tipus: verslininkas – tai asmuo, kuris stengiasi kurti kažką naujo, turinčio vertę, ir tai reikalauja jėgų ir laiko, bei numato asmeninę finansinę, moralinė ir socialinę atsakomybę. Visa tai galų gale atneša verslininkui piniginių pajamų ir asmeninio pasitenkinimo pasiektais reultatais.

1.2 Verslininkystės raida

Verslininkystė turi ilgą raidos istoriją. Verslininkystė visada siekė patenkinti žmogaus poreikius, o didėjant poreikiams ji keitėsi ir tobulėjo. „Bendriausia prasme verslas traktuojamas kaip ūkinė veikla, kuri paprastai aprėpia prekių gamybą ir komerciją (pirkimą ir pardavimą) bei jų tarpusavio sąveiką. Pagrindinis verslininko rūpestis ir veiklos funkcija per amžius buvo – siekti pelno pasirenkant geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį, bei ekonominės rizikos sąlygomis sumaniai organizuoti gamybinę ir komercinę veiklą. Tuo rėmėsi ir mūsų protėviai, žengdami pirmuosius žingsnius verslininkystės pasaulyje.“ (R.Stačiokas p.7)

Pačią verslininkystės pradžią jau galima sieti su žemdirbystės atsiradimu, tuomet žmonės tapo sėslesni, atsirado barteriniai mainai. Maždaug tuo pat metu pradėta laikyti ir naminius gyvulius, kurie buvo labai svarbi to meto mainomoji prekė. Palaipsniui žmonės specializavosi: vieni dirbo laukuose, kiti dalį laiko skyrė darbo įrankių, ginklų ar buities reikmenų gamybai. Jie įgijo patirties ir tapo amatininkais. Taip atsirado tikrasis verslo pasiskirstymas. Dėl patyrusių amatininkų dirbinių poreikio atsirado ir prekyba.

Dar III tūkstant.m. prieš Kristų Šumerų miestai tapo valstybės prekybos centrai. Tuomet verslininkus sudarė amatininkai, pirklai ir jūrininkai. Pirkliai priklausė turtingiausiam miestiečių sluoksniui, todėl nuolat keliavo. Jų dėka taip sparčiai vystėsi amatai. Pargindinė priklių veiklos sritis buvo užsienio prekyba. Tolimųjų kraštų gyventojus jie bandė pritraukti savo neįprastomis rytų prekėmis (javais, alyva, datulės, vilna, išgražintais ginklais, papuošalais, keramika, įrankiais ir t.t ) norėdami, kad verslas būtu pelningesnis svetimose šalys, jie steigė ir savo prekybos centrus. O iš ten į savo šalį pargabendavo taip reikiamų žaliavų.

Vienas iš seniausių prekybinių sandėrių yra aprašytas Biblijoje – senovės knygų rinkinyje. Tai buvo prekybinis sandėris tarp Abraomo ir hetito Ephrono. Bibliją, kurioje aiškinama senovės žydų bei kitų tautų, gyvenusių Palestinoje ir aplinkinėse žemėse II ir I Tūkstantmečiais
ekonominė elgsena ir tradicijos žinoma reikia vertinti, primiausia, kaip svarbų žinių šaltinį apie senovės tautų ūkinę buitį. Tai tam tikru mastu yra ir besiformuojančių verslininkystės (prekybinių santykių) pagrindų praktikos apibendrinimas. Apie tai žinių randama ir klasikinių graikų mąstytojų raštuose: Ksenofo, Platono, Aristotelio. Juose pirmą kartą mėginta teoriškai įprasminti ekonominę graikų visuomenės santvarką, tame tarpe, gamybos ir komercijos plėtojimą, nuosavybės turto gausinimo būdus. Aristotelis buvo savo laikmečio sūnus. Jam nepatiko prekybos ir pinigų santykių raida Graikijoje. Aristotelio idealas buvo nedidelis žemdirbio ūkis. T.y jis pasisake už barterinius mainus. Tačiau, Aristotelio kaip ekonomisto nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis analizavo mainų procesą, kėlė klausimą, kuris visada rūpės verslo teoretikams ir praktikams: kas lemia mainų santykius, primasis mokslo istorijoje mėgino analizuoti kapitalą ir sugalvojo terminus chremastika ir ekonomika.

1.3 Verslininkystės struktūra

Antikos pasaulyje nebuvo pramoninio kapitalo, bet nemažą vaidmenį jau vaidino prekybinis ir piniginis kapitalas. Nagrinėjant verslininkystės ištakas jau yra aiškiai matoma, kad verslininkystė skyla į 3 rūšis : t.y. gamybinė, komercinė, financinė verslininkystės.

Gamybinė verslininkystė – prekių ir paslaugų gamyba ir vartojimas.

Komercinė verslininkystė – prekių ir paslaugų mainai, paskirstymas ir vartojimas.

Finansinė verslininkystė – piniginių lėšų ir vertės apyvarta, mainai.

Taip pat, bet kuri verslininkystės rūšis yra klasifikuojama pagal įvairias formas. Senovėje buvo tik jų šiokie tokie pagrindai ne tiek daug kiek šiandien. Pavyzdžiui: Pagal verslininkų spekuliaciją, pagal nuosavybę, pagal įmonės dydį, pagal vaidmenį tarptautinėje rinkoje, pagal įmonių turto sudėtį ir t.t..

Viską išnagrinėjus galima pastebėti, kad senovėje pradžią verslams davę barteriniai mainai, vis keitėsi ir tobulėjo, ko išdavoje ir atsirado verslininkystės rūšys bei formos.

2. VERSLININKYSTĖS PRADŽIA IR JOS EVOLIUCIONAVIMAS

Bet kuris mokslas iš prigimties yra istorinis, ir bet kuri žmonių veikla būtinai remiasi ankstesniųjų kartų patirtimi. Skirtinga ideologija, skirtingos pasaulėžiūros pirmiausia atspindi nevienodą istorijos sampratą.

Kai pirmykštis žmogus pirmą kartą pasidarė akmeninį kirvį ir lanką, tai dar nebuvo verslas. Tai buvo, taip sakant, tik technika. Bet, turėdama kelis kirvius ir lankus, grupė medžiotojų nuduobė elnią. To elnio mėsą pasidalijo tikriausiai po lygiai: jei vieni būtų gavę daugiau už kitus, tai šie tiesiog nebūtų galėję pramisti. Pamažu bendruomenės gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis. Galimas daiktas, joje atsirado meistras, kuris gamindavo medžiotojams gerus ginklus, bet pats medžioti neidavo. Sumedžiota žvėriena ir sugautos žuvys buvo pasidalijamos tarp medžiotojų ir žvejų, skiriama dalis „ginkladirbiui“ ir t.t. Tam tikroje raidos stadijoje atsiranda darbo produktų mainai tarp bendruomenių ir jų viduje, darbo pasidalijimas ir atsiskaitymas už darbą.

Tai buvo, nors ir primityvus, neišsivystęs, bet jau verslas, nes čia jau buvo ne tik žmonių santykiai su daiktais – lanku, kirviu, mėsa – bet ir jų tarpusavio santykiai visuomenėje. Ir ne santykiai apskritai, o materealiniai santykiai, susiję su žmonėms gyventi reikalingų gėrybių gamyba ir paskirstymu.

2.1 Verslininkystes priešistorė ir pradžių pradžia

Dar III tūkstant. m. prieš Kristų šumerų miestai tapo valstybės prekybos centrai. Tuomet verslininkus sudarė amatininkai, pirkliai ir jūrininkai. Pirkliai priklausė turtingiausiam miestiečių sluoksniui, todel nuolat keliavo. Jų dėka taip sparčiai vystėsi amatai. Pargindinė priklių veiklos sritis buvo užsienio prekyba. Tolimųjų kraštų gyventojus jie bandė pritraukti savo neįprastomis rytų prekėmis (javais, alyva, datulės, vilna, išgražintais ginklais papuošalais, keramika, įrankiais ir t.t ) norėdami, kad verslas būtu pelningesnis svetimose šalys, jie steigė ir savo prekybos centrus. O iš ten į savo šalį pargabendavo taip reikiamų žaliavų.

Taip pat šių senovės valstybių (Šumero, Babilonijos, Egipto) žmonių matematinės arba medicininės žinios kartais atrodo labai įspūdingos. Geriausius senovės mokslo pavyzdžius davė Antikos graikai ir romėnai. O gal šio mokslo pėdsakai įspausti dar giliau? Juk vienas iš seniausių prekybinių sandėrių aprašytas Biblijoje – senovės knygų rinkinyje. “Kultūros, subrandinusios tas knygas jau seniai išnyko. Apie Naujojo Testamento laikus daug žinių išliko graikiškose ir lotyniškose knygose, kurios per amžius buvo nuolat perrašinėjamos. Tačiau apie Senojo Testamento laikus tokių šaltinių, išskyrus Bibliją, beveik neturime.

Biblija žmonėms skelbia amžiaus dalykus, jos idėjos skirtos visiems. Vis dėlto Biblija vaizduoja įvykius, glaudžiai susijusius su to meto žmonėmis ir vietomis. Didžiuma jos mokymo pagrįsta konkrečių žmonių, jų tautų patirtimi.

Šiaip ar taip žiūrėsime, Biblija yra tikras šedevras. Tai, kas joje pasakojama, prasideda akmens amžiuje ir baigiasi Romos imperijos pasaulyje. Vėliausiai parašytos jos dalys yra beveik 2000 metų senumo.

Taigi vienas iš seniausių Biblijos pažymėtų komercijos
(pirkimo – pardavimo) faktų buvo Abraomo ir hetito Ephrono prekybinis sandėris. Iš jo Abraomas pirko lauką su ola. Senojo Testamento „Pradžios knygoje“ apie tai rašoma:“…Abraomas nusilenkė prieš ano krašto žmones ir sakė Ephronui, visiems žmonėms aplinkui stovint: Meldžiamasis, paklausyk manęs. Duosiu pinigų už lauką; imk juos… Ephronas atsakė: Mano viešpatie, paklausyk manęs: žemė, kurios reikalauji, verta keturis šimtus sidabro siklių; tai jos kaina tarp manęs ir tavęs… tai išgirdęs Abraomas atsvėrė pinigus, kurių pareikalavo Ephronas, Heto vaikams girdint, keturis šimtus sidabro siklių, patikrintais, visur imamais pinigais. Ir kitados Ephrono laukas, kuriame buvo dvaila ola, ties Mambre, kaip pats laukas, taip ir ola, ir visi jo medžiai, kurie buvo jo plote aplinkui, buvo pripažintas Abraomo nuosavybėn <…>“. Taip buvo įgyta pirmoji nuosavybė Kanaane. (Izraelyje pirklius vadino kanaaniečiais).“ (R. Stačiokas p.12)

Biblijos Enciklopedijoje sąvokos „amatas“ ir „ verslas“ sutapatintos. Jos vienas poskyrių pavadintas „Amatai ir verslai“ informuoja, kad Senojo Testamento laikais Izralelyje beveik nebuvo amatininkų, kurie gamintų dailius daiktus dėl grožio. Net kai reikėdavo įrengti šventyklas jų apdailai kviesdavosi meninkus iš svetur. Izraelis buvo vargingas kraštas, kur sugebėta pasigaminti tik būtiniausių daiktų. Tiesa, kaikuriems verslams reikėjo tam tikrų įgūdžių jau ir seniausiais laikais. Jais vertėsi atskiros šeimos, matyt, perparduodančios „verslo paslaptis“ iš kartos į kartą. Verslai tuo metu buvo susiję su konkrečiomis vietovėmis, greičiausiai dėl to, kad jose čia pat buvo reikalingų medžiagų.

Atrodo, kad gana senai atsirado savotiškų amatininkų bendrijų ypač miestuose, kur skirtingi amatai telkėsi atskiruose kvartaluose. Biblijoje minimi pvz: dailidžių, drobės audėjų, kvepalų gamintojų ir t.t kvartalai.

„Patys pirmieji užrašyti komerciniai santykiai buvo 972 – 932 m. pr.m.e. Saliamonas – karaliaus Dovydo sūnus, garsiausias Izraelio karalius tarpininkavo plėtojant prekybinius santykius su įvairiais kraštais. Jis veikiausiai gabeno arklius iš Kilikijos, vežamus iš Egipto, po to juos parduodavo Sirijoje. Sabos karalienė, aplankydama Saliamoną, tarsi vadovavo vadybinei prekybinei delegacijai iš Pietų Arabijos (kur buvo gaminami smilkalai). O Tadmorą Saliamonas įtvirtino galbūt tam, kad pirkliams būtų lengviau pereiti Sirijos dykumą. Juolab, kad tais laikais Palestinoje Pirklio verslas buvo didžiai gerbiamas, ir net kunigai užsiimdavo komercija.

Biblija, kurioje aiškinama senovės žydų, bei kitų tautų, gyvenusių Palestinoje ir aplinkinėse žemėse II ir I tūkstantmečiais pr. m.e., vadybinė elgsena ir tradicijos, žinoma, reikia vertinti kaip fundamentalų žinių apie senovės tautų ūkinę buitį, šaltinį. Tai tam tikru mastu yra ir besiformuojančio verslo pagrindų praktikos apibendrinimas. Žinių apie tai randama taip pat graikų klasikinių mąstytojų Ksenofonto, Platono, Aristotelio raštuose. Juose, skirtingai negu Biblijos, kurioje ūkinė buitis aiškinama įsakymų, nurodymų, kaip žmonės turi elgtis, forma, pirmą kartą mėginta teoriškai įprasminti ekonominę graikų visuomenės santvarką, tame tarpe ir vadybos, gamybos, komercijos plėtojimą, nuosavybės gausinimo būdus.“ (R.Stačiokas p.13-14)

2.2. Aristotelio nuopelnas

A.Anikinas (1988) nagrinėdamas mokslo mąstytojų mintis ir tuo siekdamas susieti jas su verslo ar ekonomikos sąvoka labiausiai nagrinėja Aristotelį, juk Aristotelis buvo vienas iš didžiausių mąstytojų mokslo istorijoje. Mus pasiekę, ir savo tematika mums tikrai žinomi, jo raštai apima visas tuo metu buvusias žmonijos sritis. Aristotelis kūrė teorijas ir darė išvadas ne iš abstrakčių samprotavimų, bet visada remdamasis kruopščia faktų analize.

Aristotelis buvo savo meto sūnus. Pasak jo vergovė jam yra natūrali ir dėsninga, vergą jis laikė kalbančiu įrankiu. Dar daugiau, tam tikra prasme, jis buvo konservatorius. Jam nepatiko prekybos ir piniginių santykių raida jo laikų Graikijoje. Jo idealas buvo nedidelis žemdirbio ūkis (kuriame, suprantama, dirba vergai). Šis ūkis turi apisrūpinti beveik viskuo, kas reikalinga, o kaiką, ko nepakanka, galima gauti „teisingais mainais“ iš kaimynų.

„Tačiau Aristotelio, kaip ekonomisto, nuopelnas yra tai, kad jis pirmasis išaiškino kaikurias politines ekonomijos kategorijas ir tam tikru mastu parodė jų sąryšį. Aristotelis nustato dvi prekės puses – vartojamąją ir mainomąją vertę, analizuoja mainų procesą. Jis kelia klausimą, kuris visada rupės politiniai ekonomijai: kas lemia mainų santykius? Atsakymo į šį klausimą jis nežino, tikriau, neatsako į jį ir tartum nenoromis pasitraukia nuo jo į šalį. Tačiau jis teisingai samprotauja apie pinigų kilmę bei funkcijas ir pagaliau savitai reiškia mintį apie jų virtimą kapitalu – pinigais, duodančiais savininkui naujų pinigų.“ (A.Anikinas p.23) Tai jau lyg naujas laiptelis tobulesnio verslo link.

Kaip teigia mąstytojas, vertė – pagrindinė politinės ekonomijos kategorija. Istoriškai buvo dvi jos aiškinimo srovės. Aristotelio raštuose mokslininkai randa abiejų krypčių užuomazgų. Pirmoji rėmėsi tuo, kad prekės vertės pagrindas yra objektyvus, kad jos šaltinis yra prekei pagaminti
sunaudotas darbas. Antroji laikė vertę subjektyvia ir kildino ją iš to, kaip žmonės vertina prekės naudingumą palyginti su kitų gėrybių naudingumu.

Labai didelę reikšmę turi vertę kuriančio darbo supratimas. A.Anikinas savo darbe patekia štai tokį kuriančio darbo supratimo pavyzdį, „…kad kirvių gamintojo darbas būtų palyginamas, sugretinamas su puodžiaus darbu, jis turi būti laikomas ne kokrečia tam tikros profesijos darbo rūšimi, o tik žmogaus raumenų ir proto energijos sąnauda per tam tikrą laiką – abstrakčiu darbu, nepriklausomai nuo jo konkrečios formos. Žinoma, prekės vartojamoji vertė (naudingumas) yra būtina sąlyga prekei turėti vertę, bet vartojamoji vertė negali būti vertės šaltinis.

Taigi vertė yra objektyvi, ji egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus pojūčių, nuo to, kaip jis subjektyviai vertina prekės naudingumą. Toliau, vertė yra visuomeninio pobūdžio, ją lemia ne žmogaus santykis su darbu, o santykis tarp žmonių, kurie savo darbu kuria prekes ir maino jas vienas su kitu.“ (A.Anikinas p.24)

Neišvengiama darbinės vertės teorijos išvada yra pridedamosios vertės teorija, aiškinanti, kaip kapitalistai išnaudoja darbininkų klasę. Priešingai, subjektyvioji vertės teorija ir visi su ja susiję buržuazinės politinės teorijos teiginiai iš principo nepripažysta išnaudojimo ir klasinių prieštaravimų.

Pridedamoji vertė yra kapitalistinėjė visuomenėje gaminamų prekių vertės dalis, kuri sukuriama samdomųjų darbininkų darbu virš kapitalisto apmokamos jų darbo jėgos vertės. Ją neatlyginamai pasisavina kapitalistų klasė. Pridedamoji vertė yra kapitalistinės gamybos tikslas, jos gaminimas – bendras kapitalizmo dėsnis.

Štai jau daugiau kaip du tūkstančius metų ginčyjamasi: ar Aristotelis buvo tolimas darbinės vertės teorijos skelbėjas, ar protėvis teorijų, kildinančių mainomąją vertę iš naudingumo? Šis ginčas galimas todėl, kad Aristotelis nesukūrė ir negalėjo sukurti bent kiek išsamesnės vertės teorijos.

Anot Aristotelio mainuose galima įžvelgti prekių verčių sulyginimą ir jis atkakliai ieško kažkokio bendro to sulyginimo pagrindo. Jau tuo pasireiškia nepaprastas jo minties gilumas ir tai buvo tolesnės ekonominės analizės pradinis taškas daug amžių po Aristotelio. Jo veikaluose yra taiginių, primenančių kažkokį labai primityvų darbinės vertės torijos variantą. Tąčiau galbūt net svarbiau už tai yra kaip tik tas vertės problemos pajautimas, kuris atsispindi, pavyzdžiui, tokioje ištraukoje iš „Nikomacho etikos“:

„ „Iš tikrųjų ne iš dviejų gydytojų susidaro visuomenė bet iš gydytojo ir žemdirbio, ir apskritai iš nevienodų ir nelygių žmonių. Tačiau kaip tik tokie žmonės ir turi būti prilyginami vienas kitam. Todėl visą, kas mainoma, turi būti kažkam palyginama <…>. Taigi reikia, kad viskas būtų matuojama kažkuo vienu <…>. vadinasi, atsiskaityti bus galima tada, kai bus surastas sulyginimas, kad batsiuvo produktas santykiautų su žemdirbio produktu, kaip žemdirbys santykiauja su batsiuviu“. “

Čia užuomazgine forma, vertė suprantama kaip visuomeninis santykis tarp žmonių, gaminančių prekes, skirtingas savo vartojamąją verte. Beveik galima padaryti išvada, kad, mainydami savo produktus, žemdirbys ir batsiuvys santykiauja vienas su kitu tik taip, kaip tam tikri darbo, darbo laiko kiekiai, būtini maišui grūdų ir porai avalynės pagaminti. Tačiau tokios išvados Artistotelis nedaro.

Pasak A.Anikino, Aristotelis negalėjo padaryti tokios išvados jau vien todėl, kad gyveno Antikinėje vergovinėje visuomenėje, kuriai dėl pačios jos prigimties buvo svetima visų darbo rūšių lygybės, lygiareikšmiškumo idėja. Fizinis darbas buvo niekinamas ir laikomas vergų dalia. Nors Graikijoje buvo ir laivųjų amatininkų ir žemdirbių, Aristotelis, nors ir keista, jų „ nepastebėdavo“, kai būdavo aiškinamas visuomeninis darbas.

2.3 Ekonomika ir chremastika

Reikšminga dar viena Aristotelio idėja – ekonomikos ir chrematistikos priešinimas ir kartu pirmasis mokslo istorijoje mėginimas analizuoti kapitalą. Savo sugalvotą teriminą „chrematistika“, kuris, skirtingai nuo“ ekonomikos“, neprigijo naujosiose kalbose, Aristotelis kildino iš žodžio „chrema“ – turtas valda. Aristoteliui ekonomika – tai natūrali ūkinė veikla, susijusi su gyvenimui reikalingų produktų, vartojamųjų verčių gaminimu. Ji apima ir mainus, tačiau tik tokiu mastu, kuris reikalingas asmeniniams poreikiams patenkinti. Šios veiklos ribos taip pat natūralios: tai – protingas žmogaus asmeninis vartojimas.

Kas yra chremastika? Tai „ menas susikrauti turtą“, t.y. veikla, kuria siekiama gauti pelno, kaupti turtą, ypač pinigais. Kitaip tariant, chremastika – tai „menas“ idėti ir kaupti kapitalą. Antikiniame pasaulyje nebuvo pramoninio kapitalo, bet nemažą vaidmenį jau vaidino prekybinis ir piniginis (lupiškasis) kapitalas. „Jį ir pavaizdavo Aristotelis: „<…> mene susikrauti turtą, kiek jis pasireiškia prekybinėje veikloje, niekada nebūna ribos siekiant tikslo, nes juk tikslas čia yra beribis turtas ir pinigų turėjimas<…>. visi užsiiminėjantys pinigų apyvartomis, stengiasi padidinti savo kapitalus iki begalybes“ „

Aristotelis visa tai laikė nenatūraliu reiškiniu, bet jis buvo pakankamas realistas, kad matytų grįnosios
“ekonomikos“ negalimumą: deja, iš ekonomikos nuolat išauga chremastika. Tai teisingai pastebėta: mes pasakytume, kad iš ūkio, kuriame produktai gaminami kaip prekės mainyti, neišvengiamai išauga kapitalistiniai santykiai.

Nepaprastai transformavosi Aristotelio idėja apie ekonomikos natūraluma ir chremastikos nenatūraluma. Viduramžiais mokslininkai scholastai, sekdami Aristoteliu smerkė palūkininkystę o iš dalies ir prekybą, kaip „nenatūralų“ turtėjimo būdą. Tačiau vystantis kapitalizmui, visos turtėjimo formos ėmė atrodyti natūralios, „prigimtinės teisės“ leidžiamos. Todęl XVII ir XVIII amžiais sucialinė ekonominė mintis iškėlė tokia figūra kaip homo oecomonicus – ekonominis žmogus, kurio visi veiksmai gali būti motyvuojami siekimu praturtėti. Aristoteliui posakis homo oeconomicus būtų galėjęs reikšti kažką tiesiog priešingą – žmogų, siekiantį patenkinti savo protingus poreikius, anaiptol ne beribius. Taip teigia rašytojas A. Anikinas.

„Nurodytuoju homo oeconomicus vardu pagrįstai galime vadinti ir šiandieninį pelno dorai siekiantį verslininką, kuris geba pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį, sujungti atskirus gamybinius išteklius, ekonominės rizikos sąlygomis kūrybiškai organizuoti gamybinė ir komercinę veiklą.“(R.Stačiokas p.16)

2.4 Verslininkystes formos ir rūšys

Organizacijos atsiranda ir išnyksta, kinta, išgyvena ir vėl kinta. Šios evoliucijos pradžių pradžia – dažnai nepastebimas verslininkystės reiškinys. Teoriškai yra išreiškiamos keturios, skirtingo turinio, formos, organizavimo ir darbų pobūdžio verslo rūšys. Bet kurią ekonominę veiklą galime priskirti šioms reprodukcijos formoms: gamybai, mainams, paskirstymui ir vartojimui (prekių ir paslaugų). Sujungus verslininkystę su atitinkamomis reprodukcijos formomis yra išskiriamos šios verslininkystės rūšys:Šaltinis: Ž.Simanavičienė „Verslo administravimas“ 2003m., psl.: 27

Pav. Verslininkystės rūšys.

Gamybinė verslininkystė – tai bene pagrindinė verslininkystės rūšis, apimanti prekių gamybą ir vartojimą, bei paslaugų teikimą.

Komercinė verslininkystė – jai yra būdingos prekių mainų operacijos, kurių pagrindas yra pirkimo ir pardavimo sandoriai.

Finansinė verslininkystė – tai ypatinga verslininkystės rūšis, nes čia pirkimo ir pardavimo objektas yra specifikos, ypatingos prekės – pinigai valiuta, vertybininiai popieriai. Finansinė verslininkystė apima pinigų apyvartą ir mainus.

Prie šios kiekvienos rūšies yra priskiriamos dar tam tikros sferos (tiek, kiek jos yra susijusios su kiekviena rūšimi).

Kaip visi žinome, bet kuri verslininkystės rūšis yra klasifikuojama pagal įvairias formas, kurios pateiktos toliau.

VERSLO FORMŲ KLASIFIKAVIMAS:

 Pagal verslininkų specializaciją:

 Verslo Įmonėse dominuoja gamybinė veikla.

 Verslo įmonėse dominuoja komercinė veikla.

 Pagal nuosavybę:

 Personalinės įmonės

 Ūkinės bendrovės

 Valstybinės akcinės įmonės

 Valstybinės įmonės

 Pagal finansavimo šaltinį:

 Daugiausia finansuojama nuosavomis lėšomis

 Daugiausia finansuojama skolintomis lėšomis

 Pagal konkurencijos formas:

 Verslo įmonės – tobulos konkurentės

 Verslo įmonės – monopolistės

 Verslo įmonės monopolinės konkurentės

 Verslo įmonės ogopolistinės

 Pagal Valstybinių suvaržymų laipsnį:

 Valstybės suvaržytas pelnas

 Laisvai besiplėtojantis pelnas

 Pagal komercinės paslapties laipsnį:

 Verslas kuriam būdingas aukštas komercinės paslapties laipsnis

 Verslas, kuriam būdingas žemas komercinės paslapties laipsnis

 Pagal įmonių dydį:

 Smulkus verslas

 Vidutinis verslas

 Stambus verslas

 Pagal pelningumą:

 Labai pelningas verslas

 Pelningas verslas

 Nepelningas verslas

 Pagal imonių turto sudėtį:

 Dominuoja ilgalaikis turtas

 Apytiksle lygybė tarp ilgalaikio ir trumpalaikio turto

 Vyrauja trumpalaikis turtas

 Pagal indėlį formuojant šalies valiutinius išteklius:

 Verslas papildantis šalies valiutinius išteklius

 Verslas eikvojantis šalies valiutinius išteklius

 Pagal ekonominės rizikos laipsnį:

 Labai rizinkas verslas.

 Rizikingas verslas.

 Nedidelės rizikos verslas.

 Pagal rinkas, kuriose realizuojamos prekės:

 Vartojimo prekių(daiktų ir paslaugų) rinkos.

 Gamybinių išteklių rinkos

 Vertybinių poierių ir valiutos rinkos.

 Pagal pasinaudojimą kainų skirtumu atskirose rinkose:

 Verslas grindžiamas kainų skirtumu atskiruose regionuose(vad. arbitražas)

 Verslas grindžiamas atskirų laikotarpių kainų skirtumu(spekuliacinis verslas)

 Pagal vaidmenį tarptautinėje prekyboje:

 Verslo įmonės, eksportuojančios pagrindinę dalį savo produkcijos.

 Apytikrė lygybė tarp eksportui skiriamo produkcijos ir realizuojamos šalies viduje.

 Įmonės realizuojančios pagrindinę dalį savo produkcijos šalies viduje.

 Pagal gaminamos bei realizuojamos produkcijos pobūdį:

 Materialinio pobūdžio produkcija

 Intelektualinio pobūdžio produkcija

 Pagal ūkinio aktyvumo svyravimus atskirais metų laikais:

 Ryškiai sezoninis verslas

 Neryškus sezoninis verslo pobūdis

 Nesezoninis
perspektyvumą:

 Labai perspektyvus verslas

 Perspektyvus verslas

 Neperspektyvus verslas

 Pagal; išlaidų mokslo ir technikos dydį:

 Didelės įmonių išlaidos mokslo ir technikos pažangai

 Nedidelės įmonių išlaidos mokslo ir technikos pažangai

 Pagal išlaidų reklamai dydį:

 Verslo įmonės skiria reklamai daug lėšų

 Verslo įmonės skiria reklamai nedaug lėšų

 Verslo įmonės visai neskiria lėšų reklamai

 Pagal konkurencinį pajėgumą:

 Aukšto konkurencinio pajėgumo verslas

 Žemo konkurencinio pajėgumo verslas

 Pagal stabilumą:

 Stabili įmonų veikla

 Nestabili (svyruojanti) įmonių veikla

 Pagal turto likvidumo laipsnį:

 Įmonės, kuriose didelę turto dalį sudaro likvidus (greitai paverčiamas pinigais) turtas

 Įmonės, kuriose didelę turto dalį sudaro nelikvidus turtas.

 Pagal verslininkų novatoriškumą:

 Novatoriška verslininkų veikla

 Novatoriška verslininkų veikla.

 Pagal sukauptą verslininkų patirtį:

 Patyrusių verslininkų veikla

 Pradedančiųjų verslininkų veikla

 Pagal verslininkų turtingumą:

 Labai turtingų verslininkų veikla

 Turtingų verslininkų veikla

 Nedaug turto sukaupusių verslininkų veikla.

 Pagal realią bankroto grėsnę:

 Įmonės,kurioms nėra realios bankroto grėsmės

 Įmonės,kurioms greasia reali bankroto grėsmė

 Įmonės paskelbtos bankrutuojančiomis

 Pagal atitikimą galiojančioms juridinėms normoms:

 Legalus verslas

 Nelegalus verslas

 Pagal moralės normų poveikį verslui:

 Verslas, kurį skatina moralės normos

 Verslas, kurį varžo moralės normos

 Pagal atitikimą dominuojančioms moralės normoms:

 Moralus verslas

 Nemoralus verslas

 Pagal atitikimą realigijos normoms:

 Verslas, neprieštaraujantis realigijos normoms

 Verslas, neatitinkantis realigijos normų

 Pagal nusikaltėlių keliamą pavojų verslui:

 Verslas, kuriam nusikaltėliai kelia didelį pavojų

 Verslas, kuriam nusikaltėliai kelia nedidelį povojų

 Verslo realumo (nerealumo) požiūriu:

 Tikras verslas ( ūkinė veikla, atitinkanti verslo principus)

 Pseudoverslas, susidarantis pažeidus verslo principus

 Verslo imitacija, siekiant nusplėpti nusikaltėlių kėslus.

3. VERSLININKYSTĖS ISTORIJOS TYRIMAS

Darbo pradžioje isšsikėlėme darbo tikslą, tam kad būtų paprasčiau renkant duomenis ir turėtume aiškią kryptį. Darbo tikslas: Išsiaiškinti verslinikystės specialybės kilmę bei jos kūrimosi genezės laikotarpyje atsiradusias rūšis ir formas. Vėliau suformavome darbo uždavinius, kad būtų aiškiau į ka reikia atkreipti dėmesį studijuojant turimą medžiagą. Darbo uždaviniai :

1. Remiantis turima literatūra ir kita informacija, tikiuosi išsiaiškinti verslo specialybės istoriją.

2. Atskleisti šios specialybės gyvavimo laikotarpyje atsiradusias rūšis ir formas.

3. Įverinus turimus duomenis suformuoti detalų istorinį ir faktinį vaizdą apie verslininko specialybės atsiradimą.

Taigi iškeltus uždavinius siekėme įgyvendinti rinkdami duomenis stebėjimo būdu ir vėliau juos apdorodami literatūrinės analizės bei sisteminiu būdais. Literatūrinės analizės metodo esmė – fiksuoti tam tikrus duomenis, pagrindinius ir pačius svarbiausius. Naudotasi buvo pagrinde moksline literatūra ir verslininkui skirta mokomąja medžiaga bei istorijos vadovėliais, enciklopedijomis taipogi internete rastais duomenimis. Šio tyrimo imtis buvo gana siaura. Nagrinėjama literatūra buvo įsprausta į senovės istorijos rėmus, tam tikus laiko rėmus, tam, kad būtu aišku kur prasideda ir baigiasi nagrinėjimo objektas.

3.1 Verslininkystės istorijos tyrimo rezultatai

Literatūrinės analizės metodu išsiaiškinome verslininkystės specialybės kilmę nuo pat Civiliazacijos laikų pradžios, kuri yra siejama su Šumerų miestų atsiradimu. Manoma, kad verslininkystės teorijos vystymuisi svarų pagrindą davė barteriniai mainai vykę tarp paprstų kaimo žmonių, vien tam, kad pragyventų ir įsigytų trūkstamą daiktą. Vėliau peržvelgėm į Biblijinę verslo atsiradimo prasmę t.y sandėrį vykusį daugiau kaip prieš 2 tūkstančius metų tarp Abramo ir Ephrono. Iki civilizacijos žlugimo t.y. Romos Imperijos žlugimo (475m.). Šis paskutinis periodas įdomus tuo, jog šiuo laikotarpiu gyveno žymus mąstytojas, Aristotelis, turėjęs idomių minčių bei davęs pagrindą tolimesniems moksliniems verslo, ekonomikos ir kitų sričių vystymasims. Plačiau apžvelgėme verslininkystės kūrimosi genezės laikotarpyje atsiradusias rūšis ir formas. Gamybinę, komercinę ir finansinę verslininkystę.

IŠVADOS

 Senovės civilizacijose mažai kam rūpėjo kaip verstis verslu, tiesiog tuo buvo siekiama panaudoti turtui įsigyti ir politinei valdžiai išlaikyti. Mažai kam rūpėjo pačios sąvokos verslininkas esmė ir su ja susiję ekonominiai aspektai.

 Verlininkystės istorijos šaknys slypi nuo Šumerų miestų atsiradimo iki Romos imperijos gyvavimo laikotarpio.

 Pirmasis praktinis verslininkystės atsiradimas, prekybinis sandėris, yra aprašytas Biblijoje – senovės knygų rinkinyje.

 Didingas žmogus ir mąstytojas, Aristotelis, į šį pasaulį įnešė nemažą indelį ir atsakė į nevieną svarbų, tada ir šiandien mums rūpimą, klausimą apie verslą: mainų procesas, vertės matas, kapitalas, eknomika ir t.t.

 Dar gilioje senovėje atsiradusios verslininkystės rūšys palaipsniui augo, svarbėjo ir galiausiai turi begalo daug rūšių, be kurių mes negalime įsivaizduoti dabartinio verslo.

Žavinga ši istorija, ypač jei ją moki panaudoti tinkamu būdu. Visi šie bruožai negimė vakar. Jie tarsi karūna, keliaujanti iš kartos į kartą jau daugelį šimtmečių. Tokia jau ta istorija ir jos nepakeisi. Belieka susitaikyti su ja, imti visa, kas geriausia ir toliau tobulėti, palikant vertingą informaciją ir patvirtintą praktiką ateinančioms kartoms.

LITERATŪROS ŠĄRAŠAS

1. SIMANAVIČIENĖ Žaneta „Verslo administravimas“ Kaunas, „Technologija“ 2003m., psl.: 202 . ISBN 995 –09–531–8

2. MARTINKUS Bronislovas „Verslininkystė“ Kaunas „technologija“ 1999m., psl.171

3. STAČIOKAS Romas „Verslininkystės istorijos įvadas“ Vilnius, „Vilniaus Universiteto leidykla“ 1995m., psl.:101. ISBN 998 –19–114–9

4. Žurnalas verslo žmonėms „Aljansas“ 1995m. 05men.(44) Nr.5, psl.:2-7 , “Verslininkystė – tai mokslas ir menas“ aut.: R.Stačiokas. VU.KHF Verslo vadybos katedros vedėjas.

5. ANIKINAS.A „Mokslo jaunystė“ Vilnius, „Mintis“ 1988m., psl.:380. ISBN 5-417–00278-X