1. ĮVADAS
Verslininkystės istorija siekia senuosius amžius. Ji atsirado vykstant darbo pasidalijimui, plėtojantis prekybai. Jau Biblijoje randama užuominų apie verslininkystę . Tačiau terminą “verslininkas” pirmasis sumanė ir moksliškai apibūdino anglų ekonomistas, bankininkas Ričardas Kantiljonas XVIII amžiaus pradžioje.
Vystantis amatams, prekybai, vis labiau ryškėjo verslininkystė kaip gamybos, prekybos procesas tenkinti žmonių poreikius. Verslininkystė – tai pradžia šiandieninės pramonės, nes išsiskyrė atskiros ūkio šakos, susiformavo pramonė ir prekyba.
Verslininkystė visada siekė patenkinti žmogaus poreikius. Didėjant poreikiams, ji keitėsi ir tobulėjo. Taigi verslininkas turi tenkinti vartotojų norus, pritaikyti savo verslą prie rinkos reikalavimų. Todėl nuolatos reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti. Verslininkystės procesus sieja keturios stadijos: naujų idėjų paieška ir socialinis bei ekonominis jų įvertinimas; verslo plano rengimas; verslui plėtoti reikalingų išteklių paieška; įkurtos verslo įmonės vadyba. Visi šie etapai eina nuosekliai. Taigi verslininkystės samprata gali būti vertinama įvairiais požiūriais: ekonominiu, verslo vadybos ir asmeniniu.
Verslininkystė apibrėžiama kaip naujovių, pasižyminčių socialine ir ekonomine verte, kūrimo ir veiksmingo diegimo gamyboje bei komercijoje procesas.
Ji, suprantama, reikalauja iš žmogaus daug laiko energijos, verčia imtis finansinės, moralinės ir socialinės atsakomybės.
Kartu tai – procesas, duodantis piniginių pajamų ir nemažo asmeninio pasitenkinimo pasiektais rezultatais.
2. VERSLININKYSTĖS RŪŠYS
Ekonominė veikla gali būti skiriama šioms reprodukcijos dalims:
§ gamybai,
§ mainams,
§ paskirstymui,
§ vartojimui.
Siejant verslininkystę su atitinkamomis reprodukcijos dalimis, skiriamos trys verslininkystės rūšys:
Ш gamybinė verslininkystė,
Ш komercinė verslininkystė,
Ш finansinė verslininkystė.
Šios verslininkystės rūšys, būdamos santykiškai savarankiškos, tarpusavyje yra susijusios, viena kitą papildo.
Prieš aptariant kiekvieną verslininkystės rūšį, būtina susipažinti su tipine verslininkystės schema, kurioje atsispindi bendrosios kiekvienos rūšies ypatybės.
Svarbiausias verslininko tikslas – patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikius, už pinigus įsigyti prekių ir gauti paslaugų. Tačiau norint parduoti, reikia prekes pagaminti. Todėl verslininkas į ekonominę veiklą turi įtraukti gamybos veiksnius ir lėšas. Gamybos veiksniai yra gamybos priemonės, žaliavos ir medžiagos, darbo jėga, informacija.
Kitu atveju, jeigu gamybos lėšos ir veiksniai reikalingi vartotojui kaip prekės, verslininkas įsigyja juos iš savininko ir parduoda vartotojui, nekeisdamas jų formos, t.y. atlieka prekybininko-tarpininko funkciją.
Vadinasi, verslininkystės sandarą schematiškai galima pavaizduoti taip:
P ® GV ® PR ® P1
Aišku, kad čia P1>P, nes pelnas, kaip pinigų prieaugis, yra verslo tikslas. Verslo pajamos yra apmokestinamos – dalis pelno atskaitoma į valstybės biudžetą.
2.1. Gamybinė verslininkystė
Gamybinė verslininkystė, palyginti su komercine ar finansine, yra pagrindinė verslininkystės rūšis.
Tai pagrindinė verslo rūšis, apimanti prekių gamybą ir vartojimą bei paslaugų teikimą.
Norėdamas pradėti savo veiklą, verslininkas gamybininkas numato savo gamybinės veiklos rūšį, taip pat verslo planą. Kad galėtų pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, gamybinį fondą, medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (statyba, transportas, apskaita ir pan.), kurioms atlikti jis gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Kaip matome, verslininkystė tiesiogiai susijusi su piniginėmis išlaidomis. Jeigu verslininkas neturi “startinio kapitalo” , tai jis priverstas kreiptis į komercinį banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su palūkanomis grąžinamas realizavus pagamintas prekes ir gavus pinigines įplaukas (pajamas).
Netiesioginiai verslininkystės dalyviai yra valstybinės ir vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcijos. Jos tiesiogiai vykdo fiskalinę politiką : mokesčiai, būtini mokėjimai, atskaitymai, baudos ir kt.
2.1.1. Gamybos organizavimo formos
Gamybos proceso klasikiniai struktūriniai elementai yra šie: tikslinga veikla arba pats darbas, darbo objektas ir kapitalas. Be jų, prie gamybos veiksnių priskiriamas verslumas , informacija, mokslas ir kt. Darbas ir kapitalas sudaro aktyvius gamybos veiksnius. Kai kuriose gamybos šakose prie aktyvių gamybos veiksnių priskiriama žemė, jos turtai. Tai žemės ūkis, kalnakasyba. Pramonėje žemė sudaro bendrą sąlygą vykti gamybos procesui.
Firma gamintoja, kaip ir pirkėjas, turi pasirinkimo galimybės. Firma sprendžia, kokį gamybos veiksnių derinį rinktis, ir kiek ji naudos gamybos veiksnių. Firmos tikslas – pasirinkti geriausią gamybos veiksnių derinį ir gaminamos produkcijos kiekį. Šią gamybos organizavimo funkciją atlieka vadybininkai. Firmos vadyba priskiriama prie labai svarbių gamybos veiksnių. Ji organizuoja gamybos procesą.
Gamybos procesas negali vykti be darbo objektų, kuriuos sudaro žaliavos,
pagalbinės medžiagos it t.t.
Gamybos vadyba sujungia visus gamybos elementus į organišką visumą, kuri leidžia su mažiausiomis sąnaudomis pagaminti maksimalų produktų kiekį.
Svarbiausias vadybos tikslas – jeigu leidžia rinkos sąlygos, pagaminti kuo daugiau produkcijos sunaudojant mažiausiai gamybos išteklių.Pagrindinės gamybos organizavimo formos yra šios:
ь Gamyba pagal užsakymus.
Tai gamyba, orientuota į individualius pirkėjų skonius. Ryškiausiais tokios gamybos organizavimo pavyzdžiais gali būti rūbų siuvimas individualiai kiekvienam užsakovui, projektavimo, konstravimo darbai ir kt. Gamybos procesas prasideda tik gavus užsakymą. Tokia gamyba reikalauja palyginti mažai kapitalo ir aukštos darbo kvalifikacijos. Svarbiausias firmos vadybos uždavinys – surasti užsakovus.
ь Nelanksti masinė gamyba.
Tai mechanizuota ir automatizuota masinė vienarūšės produkcijos gamyba, orientuota į plačią prekių rinką. Pirkėjas negali daryti didelio poveikio tokiai gamybai. Didesnį poveikį pirkėjui daro firma gamintoja. Tai daug kapitalo ir įvairios kvalifikacijos darbo reikalaujanti gamyba. Lengviau sprendžiami gamybos aprūpinimo žaliavomis klausimai, nes firma su žaliavų tiekėjais dažniausiai sudaro ilgalaikes tiekimo sutartis.
ь Lanksti masinė gamyba.
Tokia gamyba susiformavo techninės pažangos pagrindu, sujungiant masinės ir užsakomos gamybos privalumus. Šios gamybos esmę sudaro tai, kad joje naudojamos tos pačios komplektuojamosios detalės, mazgai, tačiau, pirkėjui pageidaujant, prekei gali būti suteikiami papildomi atributai. Pavyzdžiui, serijinės gamybos automobiliui gali būti įrengiamas oro kondicionierius, papildomi indikatoriai, speciali vidaus apdaila ir t.t.
Tai labai imli kapitalui ir kvalifikuotam darbui gamyba. Tokia gamyba reikalauja aukštos kvalifikacijos vadybininkų, nusimanančių apie šiuolaikinės gamybos organizavimą bei rinkodarą.
ь Srovinė gamyba.
Svarbiausias tokios gamybos organizavimo bruožas – nepertraukiamas gamybos išteklių naudojimas. Tokios gamybos organizacijos pavyzdžiu gali būti Kauno dirbtinio pluošto, Jonavos ir Kėdainių trąšų gamyklos, “Mažeikių nafta”. Dirbtinio pluošto gamyklai net ir trumpam laikui sustabdžius technologinį procesą, tektų demontuoti svarbiausius technologinius įrenginius. “Mažeikių nafta”, stabdydama gamybą dėl žaliavos stygiaus, patiria didžiulius nuostolius. Tokiose įmonėse didžiausias efektyvumas pasiekiamas dirbant visą parą ir be išeiginių dienų.
Tai irgi kapitalui imli gamyba, reikalaujanti nepertraukiamo žaliavų tiekimo.
2.2. Komercinė verslininkystė
Komercinei verslininkystei būdingos prekių – pinigų, prekybos – mainų operacijos. Jų pagrindas yra pardavimo ir pirkimo sandoriai, t.y. prekių ir paslaugų perpardavimas. Bendroji komercinės verslininkystės schema beveik analogiška gamybinės verslininkystės schemai, tik pastarojoje aprūpinimas gamybos ištekliais pakeistas materialiniais – prekiniais ištekliais.
Komercinio sandorio programa aprėpia: