1.Verslumas: kūrybinį aktyvumą, norą būti nepriklausomu, novatoriškumą, pasirengimą rizikuoti, organizuotumą, tikėjimą savo sėkme.Šie verslininko sugebėjimai yra esminiai ir gali būti pavadinti viena sąvoka verslumas.Verslininko verslumo savybes galima skirti į 2 grupes: įgimtas ir įgytas.
Verslininkystė ir verslas kada kalbam apie veiklą atskirose privačiose įmonėse arba turime galvoje konkrečias verslo šakas tikslingiau vartoti sąvoką verslas. Verslininkystė-tai specifinis ūkinės veiklos procesas kuomet asmuo pasikliaudamas savo verslumu,situacijos palankumu, įsitikinimu savo sekme ir prisiimdamas finansinę, moralinę bei socialinę atsakomybę suformuoja naują pelningą ir vartotojams naudą teikiančią verslo idėją,kuria verslo įmonę,tos idėjos projektui įgyvendinti bei užtikrina tolesnį įsteigtos įmonės sėkmingą veikimą.
Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. A. Šapiro apibūdino verslininką kaip, žmogų, pasižymintį iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius. Verslininku gali tapti bet kuris asmuo, nepriklausomai kokia jo lytis, socialinė padėtis ar religija. Bėgant laikui visuomenės požiūris į verslininkus taip pat keitėsi. Tačiau išliko verslininkui būdingi sugebėjimai: kūrybinis aktyvumas, nepriklausomybė, novatoriškumas, pasirengimas rizikuoti, organizuotumas, tikėjimas sėkme.
2.Verslinikui reikalingi žinios ir sugebėjimai
1.Nuodugnus verslinikystės esmės ir turinio suvokimas, gebėjimas atskirti realius faktus nuo gandų ir perdėto verslininkystės vaizdavimo.
2.Realus gyvenimo reiškinių, buitinių situacijų bei socialinės ekonominės būsenos vertinimas.
3.Menas numatyti ir įgyvendinti nestandartinius sprendimus.
4.Profesionali orientaciaja ir racionali ekonominė elgsena,optimalių sprendimų priėmimas, tikimybiškai neapibrėžtomis ūkinikavimo sąlygomis.
5.Naujų gamybinių, komercinių idėjų kėlimas ir aiškus formulavimas.
6.Objektyvus naujų idėjų perspektyvumo vertinimas.
7.Teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai,naujų verslo įmonių steigimo klausimas.
8.Mokėjimas valdyti mažas verslo įmones.
9.Profesionalus nešališkas savo veiklos rezultatų vertinimas.
10.Objektyvi išorinės soc.ekonominės veiklos analizė.
11.Ūkinių veiksmų ir ekonominės elgsenos vertinimas etikos ir moralės požiūriu.
12.Mokėjimas sudaryti sutartis.
13.Gebėjimas užmegzti partneriškus kontaktus,vesti derybas.
14.Išmanymas ir gebėjimas įsigyti viską,kas lemia sėkmingą gamybinę ir komercinę veiklą, užsibrėžtų tikslų įgyvandinimas.
3.Verslo ( verslininkystės ) samprata viduramžiais.
Markas Polas – pirmasis europietis, pasiekęs Kiniją ir ten plėtojęs aktyvią verslo veiklą. Keliautojus reikia laikyti pirmaisiais viduramžių epochos verslininkais.
XII- XIII a. pasipelnymas buvo smerkiamas. Vienas labiausiai paplitęs pelno gavimo metodas, be atviro procentų ėmimo buvo pasikeitimas čekiais, kuriais buvo mokama kitame mieste arba kitoje šalyje, vadinasi, ir kita valiuta.
Miestuose pirkliai ilgainiui tapo svarbia socialine jėga, darančią įtaką ir politiniam gyvenimui. Vis dėlto viduramžiais labai neigiamai buvo žiūrima į žmones, užsiiminėjančius ne gamyba, o prekyba, ypač komercine veikla, susijusia su finansinio kapitalo skolinimu.
Cechai išreiškė viduramžių miestiečių siekimą susiburti į korporaciją. Ankstyvaisiais viduramžiais buvo paplitusi nuomonė, kad intelektuali veikla nereikalauja materialinio atpildo.
Viduramžiais terminas “antrepreneris” buvo taikomas apibūdinti ir stambių gamybos ir statybos projektų vadovą, ir parodų, įv. muzikinių renginių organizatorių. Statybų projektų vadovai tais laikais paprastai niekuo nerizikuodavo- tiktai sprendė visus konkretaus projekto vykdymo klausimus, disponavo ir savo nuožiūra naudojo skirtus išteklius.
4.”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą
Jį galima vadinti verslo ideologijos kūrėju. Jis puikiai suvokė ir atkakliai įgyvendino pagrindinį verslo principą: tikrasis turtas – tai prekės, įmonės, prekyba. Džonas Lo tikėjosi kredito ir popieriaus pinigų gausumu palaikyti nuolatinį ūkinės veiklos klestėjimą. Ta pati idėja (nauja forma) sudaro šiuolaikinės valstybės antikrizinės politikos pagrindą.
“Lo sistemos“ pagrindinis principas – pinigai turi būti ne materialūs, o kreditiniai, kitaip tariant popieriniai, banko kuriami atsižvelgiant į ūkio poreikius. Ši sistema vainikuoja dar du principus. Pirma: bankams jis numatė kredito ekspansijos politiką, tai yra teikti paskolas, daug kartų prašokančias banke saugomą aukso atsargą. Antra: jis reikalavo, kad bankas, kaip viena iš svarbiausių verslininkystės plėtojimo institucijų, vykdytų ekonominę valstybės politiką.
Džonas Lo matė kredito pranašumus, bet nematė ar nenorėjo matyti jo pavojingumo. Tai buvo didžiausias praktinis jo
sistemos trūkumas, galiausiai ją sužlugdęs. Teorinė jo pažiūrų yda buvo ta, kad jis kreditą ir pinigus sutapatino su kapitalu. Antroji Lo idėja buvo kapitalų centralizacijos, asociacijos idėja, su valstybe.
5.Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose
Verslininkystės požiūrių formavimuisi didelės įtakos turėjo XVII a. įvykę pokyčiai Europoje, kur susidarė centralizuotos valstybės su stipria karaliaus valdžia.
XVIII a. pradžioje teoretikas Ričardas Kantiljonas pirmasis parengė verslininkystės koncepciją ir yra laikomas sąvokos “verslininkas” tėvu. R. Kantiljonas suvokė verslininkystę kaip ypatingos kilmės funkciją ir pabrėžė rizikos, kuri visada būdinga verslininkui, reikšmę. Šį teiginį, kaip ir kitas jo idėjas apie verslininkystę, toliau plėtojo fiziokratai. XVIII a. atskiriamos sąvokos “kapitalo savininkas” ir “verslininkas”, kuris įgalina kapitalą funkcionuoti. Priežastis – industrinė revoliucija, atskleidusi verslininkų ir kapitalo savininkų specifinį vaidmenį ekonomikos raidoje. Ekonomistai atribodami verslininką nuo kapitalisto, susidūrė su tam tikrais teoriniais sunkumais. Jų nuomone, kapitalistas yra atsakingas už savo veiklą, susiduria su rizikos veiksniu, o verslininkas su juos nesusiduria. Požiūris į verslininkystę XVII – XVIII šimtmečiais keitėsi. Tam turėjo įtakos vykstantys politiniai, socialiniai, politiniai procesai, žmonijos tobulėjimas. Verslininkystės rutuliojimuisi ypatingos reikšmės turėjo XVIII a. politinė – ekonominė politika. Merkantilizmas (ekonominė politika), fiziokratizmas (klasikinės ekonomikos kryptis), ekonominis liberalizmas – terminai atsiradę XVII – XVIII šimtmečiais. Jų atsiradimas, žinoma, turėjo įtakos besikeičiančiai verslininkystės sampratai.
6.Verslo sampratos raida XIX – XX am.
XX a. vakarų verslininkystės teoretikai ypatingą dėmesį skyrė verslininkų asmeniniams sugebėjimams apibūdinti. Praktiškai visose verslininkystės apibrėžimuose kalbama apie tokią elgseną, kuri apima: iniciatyvos elementą, socialinių – ekonominių mechanizmų organizavimą ir reorganizavimą, siekiant sugebėti naudingai panaudoti turimus išteklius, prisiimti atsakomybę už nesėkmę.
Verslininkystė – tai dinamiškas turto didinimo procesas. Verslo kūrimo procesas pasižymi naujovėmis. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata, orientuota į vykstančius politinius, socialinius ir ekonominius procesus šiuolaikinėje visuomenėje.
7.Ekonominė verslo struktūra įmonėje
Ją sudaro KOMERCIJA ir GAMYBA. išlaidų struktūrą. Jeigu didžiąją dalį sudaro išlaidos darbuotojų apmokėjimui bei naudojamų įrenginių nusidėvėjimui ir maža dalis medžiagų bei žaliavų pirkimui, tai įmonės veikla GAMYBINĖS krypties. O jeigu įm. Išlaidų struktūroje vyrauja išlaidos žaliavoms, o gan mažai tolesniam perdirbimui, ta įmonė KOMERCINĖS krypties.
VERSLAS ek. Prasme- tai ūkinė( ekonominė) veikla apimanti materialinių gėrybių ir paslaugų t.y. prekių gamybą ir jų paskirstymą, t.y. jų pirkimą pardavima (komerciją) taippat gamybinės ir komercinės veiklos ryšius.
KOMERCIJĄ sudaro:1) įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimas atitinkamoje rinkoje.2) pagamintų gaminių ir paslaugų pardavimas tam tikroje rinkoje.
8.Ekonominės verslo sistemos tautos ūkio mastu 2gr.:1)Šakos kur gaminami gaminiai ir teikiamos mokamos paslaugos rinkai; ŽŪ, medžioklė, miškininkystė; Žuvininkystė; Kasyba ir gavyba; Apdirbamoji;Elektros, dujų, vandens tiekimas; Transportas; Statyba; Ryšiai; Nelegalių uždraustų produktų gamyba; Viešbučiai, restoranai; Mokamos sveikatos apsaugos paslaugos; Mokamos švietimo paslaugos; Nelegalios mokamos paslaugos;
2)Šakos, kur vyrauja komercija (prekių pirkimas- pardavimas):
Did.- maž. Prekyba vartojimo reikmenimis
Nekilnojamojo turto nuoma pardavimas
Finansinis tarpininkavimas
Komercinė bankininkystė
Komercinis draudimas
Nelegali komercija
Prekyba vertybinais popieriais
Prekyba loterijos bilietais
Azartinių lošimų paslaugos
9.Verslininkystės reikšmė šalies ekonomikai.
verslo įmonės yra valstybės remiamos, nes jos santykinai mažomis išlaidomis sukuria darbo vietų, padeda spręsti užimtumo problemas nepramoniniuose ar šiaip atokiuose nuo pagrindinių šalies centrų rajonuose, kur stambios įmonės paprastai nelinkusios plėtoti veiklos; svarbios kaip subrangovės; didina gyventojų investicinį aktyvumą, naudodamos santaupas verslui plėsti; jų daugėjant, mažėja kapitalo ir gamybos priemonių susitelkimas įvairiose verslo šakose, todėl sudaroma sveikesnė konkurencija; skatina diegti inovacijas; tenkina psichologinius žmonių atsakomybės, nuosavybės, sprendimo laisvės, individo saviraiškos ir kitus poreikius; mažose šalyse naudoja įvairių vietų negausius vietinius gamtos išteklius.
Verslininkystė lemia ekonomikos ir visuomenės pokyčius. Ekonomikos plėtrą iš esmės lemia naujovės. Inovacija- tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų gausa, aktyvi investicinė ir eksporto veikla, didelis užimtumas bei produktyvios naujos darbo vietos duoda apčiuopiamą naudą nacionalinės ekonomikos plėtrai.
10.Pagrindiniai ekonominiai verslo principai
Verslininkas siekdamas sėkmingo verso turi vadovautis:
pasirinkimo
rinkoje laisvė ir konkurencija
prekių mainų abipusė nauda
pelno siekis
gam.- kom. Veiklos paslaptis
ekonominė verslo rizika
visiška ekonominė verlso atsakomybė už verso rezultatus
neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai neprimtini
prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė
11.Verslo funkcijos ir verslininkystės rūšys.
Išorinės verslo funkcijos:
Gamina prekes
Skatina konkuruoti
Suteikia naujų darbo vietų
Sukuria turtą
Teikia paslaugas
Vidinės verslo funkcijos:
Finansinės apskaitos funkcija
Rinkodaros funkcija
Personalo valdymo funkcija
Tiekimo funkcija
Gamybinė verslininkystė. Apima prekių gamybą ir vartojimą bei paslaugų teikimą.
Komercinė verslininkystė. Pagrindas yra komerciniai sandoriai, t.y. prekių ir paslaugų perpardavimas.
Finansinė verslininkystė. Pirkimo ir pardavimo objektas yra pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai.
12.Verslo veiksniai Klasikinėje ekonomikoje išskiriamos 3 verslo veiksnių grupės: darbo jėga; kapitalas; žemė
Šiuolaikinėse verslo teorijose pateikiama smulkesnė verslo veiksnių klasifikacija:
1)Verslo veiksniai (6M) : Pinigai; Mašinos; Darbo jėga; Laikas; Medžiagos; Verslumas
2) Rinka: Vartotojai; Pramonė; Valstybė; Kitos valstybės
Kiekvienas veiksnys, dalyvaudamas versle, gauna už savo veiklą atlyginimą skirtingais pavidalais:
verslininkų atlygis už jų pastangas bei riziką, kilusią įgyvendinant naujas idėjas, yra pelnas, kuris lieka po to, kai užmokama žemės, darbo jėgos ir kapitalo savininkams;
darbo jėgos atlygis yra uždirbtas atlyginimas;
žemės savininkams mokama renta;
kapitalo savininkams – palūkanos ir dividendai.
13.Verslininkystės raida Lietuvoje
smulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu. Verslo plėtrą lėmė palankios geografinės sąlygos ir Lietuvos valdovų politika.
Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metai verslai pradėjo kurtis net be pradinio kapitalo. Tuomet ūkinė veikla buvo privati, išskyrus nedidelę dalį, priklausančią krašto apsaugai: aviaciją, šaudmenų fabrikus, ginklų taisymą. (šalyje buvo 300 tūkst. Individualių ūkininkų ir dirbo 75 procentai gyventojų ūkyje).
Sukurtos AB „Pieno centras“, AB ‚Maistas“
Okupacijos metais privatus verslas atsidūrė už įstatymo ribų, tačiau senosios privačios verslo tradicijos Lietuvoje išliko: žmonės siuvo, mezgė…..
Pirmosios verslo įmonės atsirado 1991 m. atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:
atskilo nuo valstybinių įmonių
jau buvo veikiančios vietinės įmonės
kūrėsi naujos įmonės
Šios atsiradusios įmonės sudarė prielaidas:
augti šalies ekonomikai
pritraukti verslininkus iš užsienio
lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius
kurtis būsimoms stambioms įmonėms
14.Įmonės samprata
Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme yra pateiktas toks įmonės apibrėžimas: įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatytą tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų, daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Verslo šaka (sritis) – tai ūkinės (ekonominiais) ryšiais tarpusavyje susijusių verslo subjektų ( įmonių ), gaminančių giminingus gaminius arba teikiančias panašias paslaugas visuma.
Vadybos požiūriu įmonė yra organizacija, o tai reiškia, kad ji yra:
Socialinė grupė, nes ji suburia žmones ir organizuoja jų darbą;
Gaminanti gaminius ar teikianti paslaugas ir paskirstanti uždirbtas ( gautas ) pajamas;
Atvira aplinka t.y. bendraujanti su valstybės bei savivaldybės institucijomis, su kitomis įmonėmis, bankais ir panašiai.
Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija.
15.Įmonės tikslų sistema.
Kiekviena įmonė turi tikslus. nukreipta visa įmonės veikla, Visi įmonės tikslai gali būti suskirstyti į dvi grupes t.y. ekonominius ir socialinius.
Įmonės ekonominių tikslų sistemos
Gamybos tikslai Sėkmės tikslai Finansiniai tikslai
Optimali gamybos apimtis ir struktūra. Realizavimo apimties augimas. Mokomasis pajėgumas.
Gam. ir sandėliavimo, gam.pajėgumų atitikimas jų apimčiai. Gamybos išlaidų mažinimas. Likvidumo, rezervo dydis ir struktūra.
Optimali rinkos dalis Pelno didinimas Pelno rezervavimas finansų struktūra.
Realizavimo būdu optimizavimas. Dividendų normos didinimas Investicijų ir finansavimo programų apimtis ir struktūra.
Formuojant tikslų sistemą reikėtų vadovautis šiais principai:
realus;
suderinta neprieštaringa;
suderinta laiko požiūriu
atitikti įmonių organizacinę struktūrą – konkrečius vykdytojus;
įgyvendinimo kontrolė;
16.Steigiamų Lietuvoje įmonių rūšys
Individualios (personalinės).
Tikrosios ūkinės bendrijos.
Komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos.
Akcinės bendrovės.
Uždarosios akcinės bendrovės.
17.Individualioji (personalinė) įmonė
Individualioji ( personalinė) vadinama tokia įmonė kuri priklauso nuosavybės teise vienam fiziniam asmeniui ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise keliems fiziniams asmenims.
Ypatingais atvejais steigėjais gali būti ir juridiniai asmenys
Individualioji įmonė turi vardą , kuriame nurodytas savininkas. Individualioji įmonė pagal LR civilinį kodeksą yra neribotos civilinės atsakomybės, tai yra kad įmonės prievolėms įvykdyti jos turto neužtenka . pagal įmonės
savo turtu atsako jos savininkas arba savininkai. (savo turtu atsako ir įmonę likviduojant ).
18.Ūkinė bendrija
Ūkinė bendrija – tai kelių fizinių ( ir/arba juridiniu) asmenų bendrosios jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė vykdanti komercinę ir ūkinę arba kitokią , įstatymu nedraudžiamą veiklą , sujungus turtą į bendrąją dalinę nuosavybę.
Bendriją sudaro ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių.
Ūkinės bendrijos steigėjai savo susitarimu gali atleisti kai kuriuos bendrijos narius nuo atsakomybės už bendrijos prievoles. Pagal šį požymį ūk. Bendrijos gali būti 2 rūšių:
Tikrosios Ūkinės Bendrijos , kai visi nariai yra atsakingi už bendrus įsipareigojimus .
Komanditinės / pasitikėjimo kai narių turtas yra atskirtas nuo bendrijos turto , tačiau bent vienas narys turi būti tikrasis
19. AB ir UAB pagrindiniai požymiai
AB ir UAB veikia pagal akcinių bendrovių įstatymą, AB ir UAB įstatinis kapitalas yra padalintas į akcijas, AB yra juridinis asmuo. AB yra ribotos turtinės atsakomybės. Ji atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.
UAB akcijos negali būti platinamos ir jomis viešai prekiaujama. Tokios bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų ir joje negali būti daugiau kaip 100 akcininkų. AB akcijos gali būti platinamos ir jomis prekiaujama viešai, jos įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 150000 litų. Akcininkai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, bei valstybė.
AB Pranašumai:
Ribota atsakomybė – už bendrovės veiklą savininkai atsako tik investuotais pinigais;
Gali keistis savininkai parduodant akcijas kitiems;
Neribota veiklos trukmė;
Lengviau gauti investicijų ir paskolų;
AB gali pritraukti lėšų darydama naujas akcijų ar obligacijų emisijas;
Profesionalus valdymas, nes samdomi profesionalūs darbuotojai;
Didesnės finansinės galimybės.
AB Trūkumai:
Sudėtingiau ir brangiau sukurti;
Kontrolinį akcijų paketą turintys akcininkai gali diktuoti savo valią kitiems;
Sudėtingesnė atsakomybė;
Ne tokia lanksti veikla;
Savininkai negali naudotis bendrovės pelnu, kol jis nepaskirstytas;
Skirstant pelną dalyvauja daugiau suinteresuotų šalių;
Didesnės administracinės sąnaudos.
20.21.AB ir UAB steigimo žingsniai
1)AB 1. UAB Firmos vardo registravimas ir steigimo akto sudarymas;
2)AB 2. UAB Kaupiamosios sąskaitos banke atidarymas;
3)AB 3. UAB Bendrųjų įstatų parengimas, jų pasirašymas;
4)AB 4. UAB Leidimo ūkinei veiklai iš savivaldybės gavimas;
5)AB Bendrųjų įstatų registravimas valstybinėje ar savivaldybės institucijoje, kuri tvarko įmonių rejestrą;
5. UAB Akcijų pasirašymo sutarčių sudarymas (UAB akcijų pasirašymo ir bendrovės steigimo sutartis gali būti vienas dokumentas);