TURINYS
ĮVADAS 3 psl.
1. Elektroninės prekybos verslas Lietuvoje 4 psl.
2. Elektroninės prekybos verslo struktūra 5 psl.
3. Elektroninės prekybos dalyviai 6 psl.
4. Situacija Lietuvoje 8 psl.
IŠVADOS 9 psl.
LITERATŪRA 10 psl.
ĮVADAS
Prieš porą metų pradėtas naudoti terminas e-komercija (elektroninė komercija), reiškė prekių ar paslaugų katalogo publikavimą firmos svetainėje Internete, taip suteikiant vartotojui galimybę pateikti užsakymą ir gal būt atlikti apmokėjimą elektroniniu būdu. Šiuo metu prigijo naujas, bendresnis terminas – e-verslas (elektroninis verslas). Taip apibūdinamas įvairių įprastų verslo operacijų perkėlimas į Internetą. E-verslas suteikia tokias galimybes, kaip prekyba ir ryšiai su verslo partneriais – naudodami interneto naršyklę, pirkėjai gali apsipirkti internetinėse parduotuvėse, verslo partneriai – gauti jiems reikalingą informaciją apie naujus produktus, kainas, įsiskolinimus, tiekėjai – nuolat stebėti bei prireikus papildyti prekių likučius sandėliuose, ir t.t. Pati įmonė turi galimybę nuolat atnaujinti pateikiamą informaciją bei stebėti ir valdyti visus minėtus procesus.
Vienas didžiausių elektroninio verslo integravimo į bendrą sistemą privalumų yra tas, kad galima nuolat gerinti ir tobulinti informacijos sistemą. Proceso metu kompanija gali stebėti klientą ir kaupti duomenis apie jį nuo pat užsakymo formos pildymo iki produkto ar paslaugos pristatymo – nesvarbu, ar klientas bendrauja su ja telefonu, ar tiesiog užpildo užsakymo kortelę Internete. Kaupiant ir analizuojant informacijos, galinčios padėti planuojant pardavimą, klientų aptarnavimą ir pan.
E-verslas neretai sutapatinamas su elektronine komercija, nors ir plačiausiai paplitusia ir aiškiausiai apibrėžta, tačiau tik viena iš elektroninio verslo formų. E-verslas, be elektroninei komercijai būdingų procesų (ryšiai su vartotojais, tiekėjais ir išoriniais partneriais, įskaitant pardavimą, rinkodarą, užsakymų priėmimą, pristatymą, vartotojų aptarnavimą, žaliavų pirkimą, tiekimą, atsiskaitymą, mokamą darbą virtualiuosiuose kolektyvuose (parduodama darbo jėga, žinios), pasižymi ir tokiais vidiniais verslo procesais kaip gamyba, atsargų valdymas, intelektinių produktų kūrimas, rizikos valdymas, finansai, žinių valdymas, personalo atranka ir jo valdymas.
Šiame darbe apžvelgsime kas yra virtualios prekybos verslas, jo struktūrą, dalyvius bei pateiksim duomenis apie Lietuvos virtualios prekybos svetainių būklę bei vartotojų požiūrį į nagrinėjamos prekybos rūšį.
1. Elektroninės prekybos verslas Lietuvoje
Elektroninė komercija – tai verslo organizavimo modelis, kurio pagrindinė savybė – racionalus informacijos panaudojimas. Ji gali apimti mažmeninę ir didmeninę prekybą, paslaugų sferą ir netgi gamybą. Norint turėti iš jos naudos, nebūtina verslą perorientuoti į elektroninį, galima paprasčiausiai jį papildyti nauja šaka.
Organizacijas užsiimančias elektroniniu verslu galima suskirstyti į dvi grupes: gyvenančias tik iš elektroninės komercijos ir papildančias savo verslą elektroninės komercijos šaka. Įmonės, turinčios pajamų išskirtinai iš elektroninio verslo, vadinamos virtualiomis, kadangi jos gali neturėti jokio turto (sandėlių, kontorų, transporto ir tt.). Tokia organizacija egzistuoja ir verslu užsiima tik internete. Yra dvi pagrindinės elektroninės komercijos rūšys: verslas-vartotojui (Business-to-Consumer [B2C]) ir verslas-verslui (Business-to-Business [B2B]).
Verstis mažmenine elektronine prekyba Lietuvoje, kol kas yra nuostolinga.
Elektroninei prekybai galioja visos įprastos komercijos taisyklės ir dėsniai. Neužtenka pradėti verslo turint vien kompiuterį. Kiekvienas normalus verslas pradedamas nuo verslo plano. Parašyti elektroninei prekybai skirtą verslo planą Lietuvoje, kuris atitiktų realybę, praktiškai neįmanoma. Jeigu pajamas galima numatyti, tai su nuostoliais – loterija.
Teigiami elektroninės prekybos bruožai (lyginant su paprasta mažmenine prekyba):
• nereikia pirkti ir kaupti prekių,
• galima pasiūlyti didesnį asortimentą,
• mažesnės valdymo išlaidos,
• platesnė verslo geografija,
• dirba 24 val. per parą ir 365 dienas per metus.
Vienas iš labiausiai neigiamų – žymiai didesnė nuostolių tikimybė dėl sukčiavimo negu įprastoje prekyboje. Žinant banko kortelės duomenis, galima drąsiai užsisakyti prekę. Žinoma, galima nurodyti sąlygą, kad prekę turi teisę atsiimti tik tas asmuo, kuriam priklauso kortelė, tačiau kaip rodo praktika, dėl tokių sukčiavimų – nuostolių esama. Apgavystės atveju patiriami dvigubi nuostoliai – reikia sumokėti tiekėjui už prekę ir grąžinti nuskaitytą nuo kortelės sumą savininkui. Taip pat, tuose kraštuose kur elektroninė komercija itin populiari, ruošiamasi priimti įstatymus, dar labiau apsunkinančius virtualių parduotuvių gyvenimą, pvz.: jeigu klientas užsisakė prekę ir ji jam nepatiko, privaloma grąžinti jam pinigus ir iš savo sąskaitos apmokėti visas transporto išlaidas, žinoma, jeigu norima atgauti prekę.
Norint pradėti elektroninį verslą, būtina įregistruoti įmonę. Viena iš tokio verslo savybių – mažos valdymo išlaidos. Nereikės pardavėjų, sandėlininkų, vairuotojų ir pan.
2. Elektroninės prekybos verslo
struktūra
Elektroninės prekybos pagrindai labai panašūs į senosios prekybos: klientas užeina į parduotuvę, išsirenka prekę, susimoka, gauna prekę. Virtualioje parduotuvėje viskas panašu, tik nereikia gaišti daug laiko, prekės kainuoja pigiau, didesnis asortimentas ir išsami informacija apie produktus. Klientas savo naršyklėje surenka parduotuvės adresą, atidaro parduotuvės tinklapį, pasirenka prekių skyrių, peržiūri informaciją apie jį dominančias prekes, išsirenka prekę, įdeda ją į virtualų krepšelį, pasirenka pristatymo būdą, susimoka ir gauna prekę. Žodžiu, reikia reklamos, prekių, parduotuvės, apmokėjimo sistemos ir pristatymo tarnybos.
Prekės