Turinys
Įžanga.
Etika ir įstatymas
Dėstymas
Valdžios vaidmuo kovojant su korupcija
Etikos kodeksas užsienio valstybėse
Lietuvos seimo narių etikos kodeksas
Literatūros sąrašas
Įžanga
Etika ir įstatymas
Jau daug amžių įvairūs autoriai nagrinėja vieną pagrindinių teisės ir etikos klausimų – kas tarp jų bendra. Moišė Zilbergas savo knygoje “Galaha, Agada ir etika” [1] rašo:
“Kuo skiriasi įsakmus įstatymo paliepimas nuo etikos nurodymo? Įstatymas skirtas piliečiui, kai etika – žmogui. Jei pirmuosius kuria valdžia, tai etika – žmogaus vidinio pasaulio produktas. Įstatymas nustato tvarką, o etika sprendžia žmogaus konfliktus su savo sąžine. Įstatymas gina apvogtą žmogų, etikos paskirtis – padėti vagiui atsikratyti nusikalstamo polinkio. Jei vienas liepa atlyginti materialinę žalą, kitas atiduoti moralinę skolą. Trumpiau tariant, įstatymas – socialinių santykių produktas, atliekantis visuomenei naudingas funkcijas ir į žmogų žiūrintis per kolektyvo prizmę. Etika gi – grynai asmeninis pojūtis, asmeninės pareigos jausmas, netgi bendras problemas ji nagrinėja iš savojo “AŠ” taško.
Bet nežiūrint į šiuos skirtumus, abu – ir įstatymas, ir etika visai nėra vienas nuo kito atsieti atskiri reiškiniai. Priešingai, tai lyg liepsnojančios anglys . Etika sukuria idėjinį pagrindą, į kurį skverbiasi įstatymo medžio šaknys, tuo pat metu įstatymas lyg “apvelka” abstrakčią etiką rūbu ir įduoda jai formą. Ši forma vienoda visiems – turčiams ir vargšams, teisuoliams ir nuodėmingiems, o įstatymo leidėjo akyse yra tas rūbas, kuriuo privalo vilkėti kiekvienas, ir kurio kiekvienam iš mūsų reikia”.
Teoriškai etikos ir įstatymo reikalavimai vienodi visiems. Bet ką daryti su įstatymo leidėjais? Paskutinių metų įvykiai rodo, kad valdžios vyrams itin gerai tinka liaudies patarlės “Savi marškiniai arčiau kūno” ir ”kiekvieno nagai į save lenkti”. Ten, kur įstatymų leidėjas turėtų dirbti visuomenės labui, klesti … korupcija.
Valdžios vaidmuo kovojant su korupcija
Korupcija, (neteisėtas tarnybinės padėties panaudojimas siekiant sau asmeninės naudos) – sutinkama praktiškai visose šalyse. Nobelio premijos laureatas O. A. Sančes (O.A.Sanches) teisingai pastebėjo: “Korupcija visuomet klesti totalitarizmo, autoritarizmo ir diktatūros šešėlyje, kitaip sakant valdant tokiems režimams, kuriuose valdžia priklauso saujelei niekam neatskaitingų žmonių. Sekant šiuo apibrėžimu – absoliutizmą ir diktatūrą varžo žymiai mažiau barjerų, nei tai daro demokratija”. [2, 7 psl.] Tačiau korupcija tikrai egzistuoja ir demokratinėse šalyse. Kaip sakė žymus Harvardo universiteto teisės fakulteto profesorius F.B. Heimanas (F. Hymann), viena iš šių barjerų kiekio priežasčių yra “…žodžio ir spaudos laisvė, politinė praktika, būdinga demokratinėms šalims, leidžia maksimaliai atskleisti korupcijos apraiškas politinėje kovoje. Karinė diktatūra ar totalitarinis – komunistinis režimas to paprasčiausiai nepakęs.” [2, 24 psl.] Bet, kaip sakė tas pats O.A. Sančes, ”…Lengviausia atskleisti korupciją ir su ja kovoti esant demokratijai, kai viešpatauja pliuralizmas, pakantumas ir žodžio laisvė, kur gerbiama ir saugoma asmens laisvė, kitaip tariant – demokratinėje valstybėje” [2, 8 psl.]. Demokratinių institucijų ir demokratinės visuomenės kūrimasis – labai ilgas, sudėtingas ir sunkus procesas, o korumpuotas režimas (ar jo palikimas) gali stipriai sulėtinti, jei ne visai sustabdyti demokratijos raidą šalyje.
Korupciją sąlyginai būtų galima suskirstyti į dvi dalis: – “Didžioji korupcija”, kuri klesti “viršūnėse”, ir “kasdienė korupcija”, kuri paplitusi tarp eilinių valdininkų. Tiek viena, tiek kita korupcijos apraiška yra pavojinga demokratijai, bet būtent “didžioji korupcija” gali sukurti pačias didžiausias problemas demokratijos vystymosi kelyje, nes būtent “didžioji korupcija” sukuria cinizmo ir nepagarbos žmogui atmosferą, nebaudžiamumo atsiradimą, o iš esmės – ir pagimdo “kasdienę korupciją”. Jei abi korupcijos rūšys ranka rankon veikia pakankamai ilgą laiką, jos gali sukelti ekonominį, socialinį ir politinį valstybės paralyžių. Dėl šios priežasties didesnį dėmesį reikia skirti kovai su “didžiąja korupcija”. Tačiau, kaip nurodo organizacijos “Transparency international” prezidentas Džordžas Mudis-Stiuartas (Moody-Stuart, George), “…tai anaiptol nereiškia žalios gatvės “kasdienei korupcijai” kuri gali labai stipriai apsunkinti kasdienį gyvenimą, ypač – socialiai neapsaugotai visuomenės daliai. Bet “didžioji korupcija” gali sužlugdyti visą šalį, nes ten kur ji karaliauja – “mažosios korupcijos” pažaboti neįmanoma”. [3]