1.1. Etikos objektas
Prieš pradedant kalbėti apie specialiąją socialinio darbo etiką mes turime susipažinti su bendrąja – klasikine etika, jos objektu bei tikslais.
Etika – mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Tai sąvoka kilusi iš žodžio ethos, kuris reiškia paprotį, įprotį. Pirmasis etiką kaip moralės teoriją įvardino Aristotelis.
Etika moko trijų dalykų:
1. Ką reiškia būti žmogumi?
2. Kas yra gyvenimas? Ar žmogaus gyvenimas turi prasmę? Kas yra prasminga?
3. Koks yra vieno individo santykis su kitais, gamta?
Ką reiškia būti žmogumi?
Etika į žmogų žiūri kaip į unikalų individą, turintį savo tikslus ir poreikius. Žmogaus vertingumą sudaro ne biologinė, bet socialinė, dvasinė jo vertė. Žmogų išaukština ne tai, kiek jį išvystė gamta, o tai, kiek jis savo socialinio vystimosi pakopose pakilo virš gamtos. Dorovinio žmogaus vertingumo gamta nesukūrė. Jį kuria ir vysto pats žmogus, aktyviai dalyvaudamas visame istorijos kūrimo procese. Šiuo požiūriu žmogus negimsta žmogumi. Tam tikra prasme jis pats save tokį kuria. Šis procesas iš dalies jau paties žmogaus, kaip socialinės būtybės, dispozicijoje. Kurdamas ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes ir tuo būdu sudarydamas naują savo egzistencijos turinį, žmogus ir iškyla virš jį supančio materialaus pasaulio bei savo paties biologinės prigimties.
Tačiau išreikšti ir realizuoti savo tikrai žmogišką esmę žmogus gali tik būdamas dorovine asmenybe, įtvirtindamas savo dorovinį vertingumą. Dorovinis žmogaus vertingumas labiausiai jį išaukština, sukuria jo tikrąjį žmogiškąjį orumą, pagrįstą pačiomis aukščiausiomis vertybėmis – gėriu, teisingumu, pareiga, atsakomybe, sąžine bei kitomis. Socialinį žmogaus vertingumą visų pirma nusako tai, koks jo paties santykis su vertybėmis šiame vertybių pasaulyje. Kokias vertybes renkasi žmogus, kam jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Aukščiausiai vertybių kategorijai visoje vertybių hierarchijoje priklauso dorovinės vertybės. Tai ypatinga vertybių rūšis. Dorovinių vertybių specifika ta, kad jos sudaro bendrosios vertybinės orientacijos branduolį, nustato jo santykį su visu vertybių pasauliu, reguliuoja jo veiklą bei elgesį. Todėl dorovinės vertybės glaudžiai susijusios su praktine veikla, su žmonių savitarpio santykiais. Per jas išryškėja žmogaus veiklos socialinis kryptingumas. Taigi žmogaus socialinį vertingumą labiausiai ir nusako jo dorovinė vertybinė orientacija.
Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Kiekvienas turi savitą ryšį su kultūra, religija, mokslu. Žmogų veikia aplinka – artimesnė (šeima), tolimesnė (politinė, ekonominė, darbinė) ir, žinoma, aplinka taip pat veikia žmogų. Yra abipusis ryšys tarp žmogaus ir aplinkos. Aplinka kuria žmogų, o žmogus aplinką. Tačiau mes visi turime ir kažką bendro: mes visi esame skirtingi. Todėl etika ir negali pritaikyti visiems vienos taisyklės.
Kaip jau minėjome, etiką kaip praktinę, filosofinę discipliną pirmasis išskyrė Aristotelis (Nikomacho etika):
Teorinė Pažinimas (filosofija, matematika, fizika).
Praktinė Elgesys, praktika (etika, politika).
Kūrybinė Darymas (menai, amatai, taikomieji mokslai).
1 pav. Žmogaus veiklos kryptys
Taigi, etika, tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas, ne ji pati, o jos rezultatas. Darymas ir elgesys čia vienas kito neneigia. Pavyzdžiui, ekologinė problematika rodo, kad negalima daryti visko, ką įmanoma padaryti, bet tik tai, už ką galima atsakyti. Vadinasi žmogaus elgesys pasižymi tam tikru vertybiškumu. Todėl mes kalbame apie moralų arba amoralų, apie dorą arba nedorą elgesį.
1.2. Moralė. Moralės sąvokos ir funkcijos
Moralė – tai konkrečios žmogaus veiklos ar poelgio doroviškumo matas.
Kur pasireiškia moralė:
formaliai atliekant veiksmus;
jausmų plotmėje;
tikslų siekime;
per įpročius ir papročius;
žmogaus gyvenimo būde;
socialinėse institucijose.
Moralinis vertinimas pirmiausia paliečia poelgius ir tik paskui asmenis bei socialinius darinius: mes vertiname savo pačių (ar kitų) poelgius kaip gerus arba blogus, juos giriame arba peikiame, jiems pritariame, arba juos smerkiame. Asmenis taip pat vertiname moraliniu požiūriu: juos vadiname gerais arba blogais, moraliais arba amoraliais, sąžiningais arba nesąžiningais. Galiausiai mūsų moralinis vertinimas aprėpia ir socialinius darinius, kaip antai santykius socialinėje sferoje, institucijas, struktūras, susitvarkymo formas bei įstatymus, kuriuos sakome esant teisingus arba neteisingus, humaniškus arba nehumaniškus (6). Moraliniu požiūriu asmenis vertiname dėl jų poelgių, o socialinius darinius dėl to, kad jie yra poelgių rezultatai ir kad juos galima sukurti poelgiais.