Teisės ir moralės normų santykis
5 (100%) 1 vote

Teisės ir moralės normų santykis

ĮVADAS

Kiekviena istoriškai susiformavusi visuomenė reikalauja įgyvendinti socialinių normų reguliavimą. Visuomeninių santyki reguliavimams įgyvendinamas realizuojant socialines normas, kurios skirstomos į: visuomeninių organizacijų, teisės, moralės, papročių normas ir pan. Kaip socialinių normų grupė, moralės normos yra tam tikros elgesio taisyklės, apibrėžiančios žmonių tarpusavio elgesio santykius. Jei žmogaus elgesys neliečia kitų žmonių, jo elgesys socialiniu požiūriu neturi jokios reikšmės.

Jau nuo I.Kanto laikų egzistuoja įsitikinimas, kad moralės sfera apima tik vidinį žmogaus pasaulį. Todėl įvertinti moralę galima tik iš kito žmogaus „varpinės“. Remiantis tokiu požiūriu, kiekvienas atskirai paimtas žmogus, nebendraujantis su kitais žmonėmis, gali vadovautis savo nusistatytomis moralės normomis.

Egzistuoja ir kompromisinė šio požiūrio pozicija, kuria remiantis moralės normos turi dvigubą prigimtį: vienos moralės normos turi omenyje patį individą, kitos – individo ir visuomenės santykį.

Egzistuoja nuomonė, kad moralė tai ne žmogaus reikalavimai pačiam sau, o visuomenės reikalavimai žmogui. Ne pats žmogus apsisprendžia, koks turi būti jo santykis su kitu žmogumi, ne atskirai paimtas individas vertina savo poelgius t.y. priskiria savo poelgiui gerų ar blogų santykių kategorijas, o visuomenė duoda tokį įvertinimą. Būtent visuomenė gali pripažinti elgesį moraliu ar amoraliu. Bet kuri socialinė norma yra bendro charakterio, todėl adresuojama ne konkrečiam visuomenės individui, bet visai visuomenei, ar jos daliai.

Moralės normos reguliuoja ne vidinį žmogaus pasaulį, o žmonių tarpusavio santykius. Tačiau negalima išleisti iš akių ir individualios moralės reikalavimų. Galutinėje išdavoje, jų įgyvendinimas priklauso nuo žmogaus moralinės brandos, jo socialinės orientacijos ir čia pagrindinį vaidmenį vaidina tokios individualizuotos moralės normų kategorijos. Vidiniai žmogaus įsitikinimai apie tai kas bus moralu, o kas ne, didele dalimi apsprendžia ir jo socialinį reikšmingumą.

Žmonių tarpusavio santykius reguliuoja ne tik moralės, bet ir teisės normos. Būdama subjektinių teisinių ir pareigų vienovė, teisės norma nustato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvės mastą. Teisės norma – teisėto elgesio pagrindas, nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos tų teisių įgyvendinimo teisinės sąlygos.

Šiame darbe aptarsiu moralės ir teisės normų santykį: kuriais požymiais teisės ir moralės normos sutampa, kokia teisės ir moralės normų sąveika, kokiais požymiais jos viena nuo kitos skiriasi.

Rašant šį darbą, rėmiausi įvairių autorių nuomone. Naudojausi P.Leono, S. Vansevičiaus, A. Vaišvilos, H. Kelsen ir kitų autorių parengtais teisės teorijos vadovėliais.

Teisės normos samprata

Teisės norma yra pirminis ir bene svarbiausias teisės sistemos elementas. Jis reguliuoja svarbius valstybei visuomeninius santykius. Teisės norma tai “valstybės nustatyta ir sankcionuota bendrai privaloma formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio dalyviams subjektines teises ir nustatanti jiems teisines pareigas“[2, p.146].

Žodis norma lotynų kalboje reiškia: nustatytas kiekis, dydis, matas, taisyklingumas, pavyzdys, taisyklė [5, p.256]. Kiekvienoje visuomenėje susiformuoja ypatingai sudėtinga normų sistema. Ji priklauso nuo valstybės ekonominės padėties, vyraujančios religijos, kultūros, tradicijų. Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, politines, ekonomines, visuomeninių organizacijų ir kitas normas. Nėra tokių situacijų visuomenėje, kur veiktų tik viena normų grupė, visos jos reguliuoja kartu. Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma. Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.

Pirmas teisės normos požymis – formalus teisės normos apibrėžtumas. Tai reiškia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Skiriamas vidinis ir išorinis teisės normos formalus apibrėžtumas.

Terminas vidinis teisės normos apibrėžtumas reiškia, kad norma turi būti suformuluota tiksliai ir nedviprasmiškai. Tai reiškia, kad „jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė (visuomeninio santykio dalyvių teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pakeitimo ar išnykimo pagrindai), kad pilietis, organizacija, kuriems ši taisyklė adresuojama, aiškiai suvoktų, kokio elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja, kokį elgesį jis legalizuoja arba draudžia“ [4, p.197].

Teisės normos išorinis apibrėžtumas reiškia, kad „teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose t.y. valstybės išleistuose teisės aktuose“ [4, p. 197].

Antras teisės normos požymis – visuotinis privalomumas. Kad teisės normos darytų
poveikį žmonėms, jų tarpusavio santykiams, teisės normos turi būti privalomos visiems visuomenėje. Tai reiškia, kad norma yra privaloma visiems, kurie patenka į jos reguliavimo sritį. Šis teisės normos turinio privalomumas išskiria teisės normą iš kitų socialinių normų. Visuotinis privalomumas reiškia, jog teisės normos privalo laikytis visuomeninių santykių dalyviai neatsižvelgiant į jų subjektyvų požiūrį į šias normas, teigiamą ar neigiamą jų vertinimą ir panašiai. Pvz., jei teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius prekybos srityje, ji bus privaloma visiems, kurie tampa šių santykių dalyviais. Privalomumas garantuoja, kad teisės norma bus gyvybinga ir funkcionuos. Visuotinio teisės normos privalomumo turinys gali būti įvairus: paklūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo, dėl laukiamos naudos, dėl galimos valstybės prievartos.

Normos struktūrą galima pavaizduoti tokiu būdu : piliečiui privalu laikytis valstybės įstatymų, kitaip valstybė taikys teisės normų pažeidėjui prievartos priemones. Konkretinant šiuos reikalavimus tam tikromis normomis, galima nustatyti: kas ir kokiomis sąlygomis turi laikytis normos, būtent ką reikia daryti siekiant jas įgyvendinti, kokiomis priemonėmis valstybė saugo ją nuo pažeidimų [2, p. 137].

Dažniausias visuotinio teisės privalomumo garantas – abipusė nauda. Tačiau jei asmuo nevykdo teisės normų nustatytų pareigų, sunku tikėtis, kad kitas asmuo laikysis jų šio asmens atžvilgiu. Pareigų nevykdymas reiškia atsisakymą sutarties ir kartu atsisakymą tos naudos, kurios tikimasi sutarties sudarymu. Tik pripažinus „teisių ir pareigų vienovę, galima tvirtinti, kad pagrindinis visuotinio teisės imperatyvų privalomumo garantas – abipusė nauda. Tokai yra autentiška teisės normų privalomumo prigimtis“ [4, p. 198].

Trečias teisės normos požymis- teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės.

Specifinis teisės normos bruožas – valstybės apsauga. Pareigos nevykdymas ar draudimo pažeidimas sukelia valstybės prievartos priemonių taikymą [2, p.137]. Be valstybės prievartos teisės normos virstų paprastomis elgesio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais.

Pagal normos nesilaikymo pasekmes, teisės normos specifika atsiskleidžia tame, jog teisės normos pažeidėjas būtinai patiria valstybės prievartą. Teisės normų reikalavimų įvykdymas yra saugomas ir užtikrinamas valstybės prievarta. Valstybės prievartos priemonės yra vienos iš visuomeninio poveikio priemonių, kurios būdingos visoms socialinėms normoms.

Valstybės prievartos garantas reiškia, kad įstatymų leidėjas už imperatyvinių normų nesilaikymą, nustato adresatui nepageidaujamas poveikio priemones, kurias pritaikyti turi specialios valstybės institucijos.

Teisės normos yra nustatomos arba sankcionuojamos kompetentingos valstybės institucijos. Normoje išreiškiama valstybės valia, kaip turi būti reguliuojami vienos ar kitos rūšies visuomeniniai santykiai. Valstybės valia adresuota visuomeninių santykių dalyviams ir šie privalo derinti savo elgesį su normoje nustatyta pareiga ar draudimu.[2, p. 136].

Valstybės prievartos intensyvumas įgyvendinant teisę priklauso ne tik nuo piliečių teisinės kultūros, bet ir nuo pačių teisės normų turinio. Mažiausiai valstybės prievartos reikalauja toks normų vykdymo užtikrinimas, kai teisės normomis įkūnytas priešingų interesų kompromisas. Tačiau jei teisės norma bus įtvirtintas tik kurios nors vienos socialinės grupės interesas, tai vienpusiška nauda pagrįstos normos vykdymas reikalaus intensyvios ir nuolatinės valstybės prievartos.

Ketvirtas teisės normos požymis – sistemingumas. Teisės normų struktūra pagrįsta normų tarpusavio ryšiais ir sistema. Sistemiškumas – esminė teisės. Išskiriami du teisės normos sistemingumo aspektai:

1. Vidinis sistemingumas. Teisės norma veikia kaip tam tikrų vidinių jos elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos) organizacija.

Normos struktūroje skiriama: hipotezė (nustatomi asmenys, kuriems adresuota norma, ir aplinkybės, kuriomis ji įgyvendinama), dispozicija (pati elgesio taisyklė, nustatanti teisinio santykio šalių teises ir pareigas), sankcija (valstybės prievartos priemonės už dispozicijos pažeidimą). Teisės normos struktūra yra neatsiejamas elgesio taisyklės ryšys su jos taikymo sąlygomis ir ribomis bei apsaugos būdais [2, p. 137].

Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlygoja.

Hipotezė – nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma, t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma.

Dispozicija – tai pagrindinis teisės normos elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje numatomos šio santykio dalyvių subjektinės teisės ir pareigos.

Sankcija – trečiasis teisės normos elementas, kuris nurodo, kokio poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, kurie nevykdo teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų. Teisės normų sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies gali būti:

 Baudžiamosios (taiko tik
(taiko įgaliotos valstybės institucijos ir teismai);

 Drausminės (skiria darbdavys);

 Turtinės (skiria teismai ir kitos įgaliotos valstybės institucijos).

Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos teisės normos teksto elementas. Reguliacinių teisės normū tekstai neturi sankcijų. Sankcijos tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios konkretina teisinę valstybės prievartą ir nustato jos apimtį ir rūšį.

2. Išorinis sistemingumas. Teisės norma veikia glaudžiai su kitomis teisės normomis. Modernioje teisėje konkrečią situaciją reguliuoja ne viena, o daugybė teisės normų. Visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu, jos viena kitą papildo, garantuoja viena kitos funkcionavimą.

Penktas teisės normos požymis – institucinis. Norma tampa teisine norma, kai ją užrašo valstybė arba kažkaip kitaip išreiškia savo poziciją. Teisės norma – visada rašytinė.

Šeštas teisės požymis – bendrumas. Teisės normomis laikomos bendro pobūdžio ir abstrakčios elgesio taisyklės, kurias galima daug kartų taikyti ir kurios neturi personalaus adresato.

Septintas teisės bruožas – teisės norma orientuota į ateitį. Teisės norma įvykdymu nesibaigia, ji skirta ateičiai tuo atžvilgiu, kad apskaičiuota ne tik esamam atvejui (santykiui), bet santykių rūšiai, daugeliui bendrąja forma apibrėžtų atvejų ir santykių (sutarčių, santuokos sudarymui, turto pardavimui) ir įgyvendinama kiekvieną kartą, kai tik atsiranda joje numatytų situacijų ir aplinkybių. [2, p. 136]. Šiuo atveju pasireiškia teisės normos orientavimo į ateitį taisyklė.

H.Kelsen pažymi, kad „ Paprastai normos nurodo tik būsimąjį elgesį, tačiau kartais jose daromos nuorodos ir į praeitį. Pavyzdžiui, teisės norma, kuri tam tikrą elgesį susieja su sankcija, gali nustatyti, kad individą privalu bausti net už tą elgesį, kuris buvo anksčiau, prieš išleidžiant teisės normą. Tokia teisės norma yra – retroaktyvi. [3, p. 51].

Teisės normų klasifikavimas

Teisės teorijoje teisės normos klasifikuojamos įvairiais pagrindais.

Pagal teisinio reguliavimo objektą teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas. Šiuo požiūriu šakinės teisės normos toliau skirstomos į materialiąsias ir proceso, viešosios ir privačios teisės.

Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias.

Pagal juridinę galią teisės normos yra įstatyminės, turinčios didžiausią juridinę galią, ir poįstatyminės-mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant.

Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines. Jos atspindi atitinkamus teisinio reguliavimo metodo požymius. Imperatyvios teisės normos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia kaip nors kitaip jo suprasti. Pvz.: Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Dispozityvios teisės normos nustato elgesio variantą, kuris neperžengdamas įstatymo numatytų ribų suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra, t.y. leidžia jiems susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas. Ir tik jeigu šalys šito nepadaro, nustatomas tam tikras privalomas elgesys. Skatinamosios teisės normos-tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus. Rekomendacinės teisės normos nustato valstybės ir visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus suteikdamas šias rekomendacijas adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes į rezervus.

Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias. Bendroji teisės norma formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą. Plėtojant jos turinį gali būti kuriamos specialios normos. Pastarosios priimamos remiantis bendrąja norma, jai neprieštaraujant ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taip pat visų kodeksų specialiosios dalies normos. Individuali teisės norma formuluoja vienkartinį paliepimą. Pvz.: tokia yra įstatyminė teisės norma, nustatanti Civilinio kodekso įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo galiojimo laiką. Bet kuri teisės norma numato tam tikrą elgesio formą.

Daugumą teisės normų sudaro reguliacinės teisės normos, kurios nustato ne vienodo pobūdžio visuomeninių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas. Todėl reguliacinės teisės normos yra: įpareigojančios, draudžiančios ir įgaliojančios. Įpareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius teigiamus veiksmus (pareiga laikytis įstatymų, pareiga mokėti valstybės mokesčius). Draudžiančios teisės normos nustato pasyvią pareigą, t.y. pareigą susilaikyti, nevykdyti draudžiamų veiksmų. Tai normos, numatančios baudžiamąją, administracinę arba drausminę atsakomybę už teisės
Įgaliojančios teisės normos suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus, sukeliančius teisines pasekmes. Pvz., tai teisė į poilsį, teisė streikuoti, teisė kreiptis į teismą, teisė sudarant santuoką pasirinkti pavardę. Teisės normų rūšys pagal teisės teoriją taip pat gali būti skirstomos pagal: nustatymo formą, tikslinę paskirtį, teisės šakas, normų priėmimo subjektus, veikimo laiką, asmenų grupę, normos vietą arba sferą ir pan.

Teisės normų klasifikacijos padeda atskleisti įvairiapuses teisės normų galimybes reguliuoti žmonių elgesį. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės normoje numatytos elgesio taisyklės nevykdymą priemonės. Kitaip teisės norma tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių reguliuotojo funkcijos.

Moralė

Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad – „moralė tai žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai“ [495, 5]. Žodis moralė yra kilęs iš lotyniško moralis, reiškiančio papročius ar manieras. Moralė nagrinėja žmogaus elgesį, žmonių tarpusavio santykius. Kaip mes turėtume elgtis ir kaip neturėtume elgtis? Kas yra gėris ir kas yra blogis? Moralė yra principų ar elgesio taisyklių, kuriomis mes vadovaujamės ir kurios priklauso visuomenės konvencijų sričiai, visuma. Moralės sričiai priklauso įsitikinimai bei nuomonės apie gerą ir blogą elgesį. Šie įsitikinimai yra išreiškiami vartojant tokias sąvokas kaip gera, bloga, pagirtina, teisinga, ydinga, peiktina, smerktina ir pan. Viena vertus, moralės dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį ir turi tam tikrą pagrindimą ir kitose su pasaulėžiūros formavimu susijusiose visuomenės gyvenimo srityse – religijoje, teisėje, ekonomikoje, politikoje. Antra vertus, moralė yra socialinis reiškinys, o moralės filosofija nagrinėja moralės prigimtį bei funkcijas. Moralės taisyklės nėra sau pakankamos ir reikalauja pagrindimo, kuris tik ir suteikia joms reikšmingumą. Ir būtent šis pagrindimas ir yra filosofinės etikos uždavinys. Kodėl mes turėtume elgtis vienaip arba kitaip? Kaip turėtume gyventi? Ko turėtume norėti? Dėl ko verta stengtis? Ir pan.

Moralė – tai privalomo, siekiamo, geidžiamo, deramo elgesio formos, tai idealūs, išaukštinti elgesio pavyzdžiai. Ji kalba apie tai, ko turi siekti žmonės, kokie jie turi būti individuliai (koks aš turiu esu ir kokiu privalau būti: ar kaip asmenybė, ar kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjas – mama, ar specialistas, vadovas ir panašiai). Moralės netenkina tai, ką žmonės daro, kaip jie elgiasi. Ji verčia juos tobulėti, siekti privalomybės.

S.Vancevičius pažymi, kad „moralė – neatskiriama dvasinio žmonių gyvenimo dalis. Jos vaidmuo kaip reguliavimo funkcijos ir dvasinio veiksmo yra neatskiriami dalykai. Moralės normos kuriasi įtvirtinant moralines pažiūras ir joms evoliucionuojant ir tas pažiūras išreiškia. Būdamos neatskiriamos nuo žmonių elgesio, jos veikia jį, kiek žmonės jas suvokia. Jomis vertinami žmonių poelgiai ir veikiama visuomenės nuomonė“ [2, p. 105].

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2823 žodžiai iš 5574 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.