Teisės ir moralės normų santykis
5 (100%) 1 vote

Teisės ir moralės normų santykis

ĮVADAS

Kiekviena istoriškai susiformavusi visuomenė reikalauja įgyvendinti socialinių normų reguliavimą. Visuomeninių santyki reguliavimams įgyvendinamas realizuojant socialines normas, kurios skirstomos į: visuomeninių organizacijų, teisės, moralės, papročių normas ir pan. Kaip socialinių normų grupė, moralės normos yra tam tikros elgesio taisyklės, apibrėžiančios žmonių tarpusavio elgesio santykius. Jei žmogaus elgesys neliečia kitų žmonių, jo elgesys socialiniu požiūriu neturi jokios reikšmės.

Jau nuo I.Kanto laikų egzistuoja įsitikinimas, kad moralės sfera apima tik vidinį žmogaus pasaulį. Todėl įvertinti moralę galima tik iš kito žmogaus „varpinės“. Remiantis tokiu požiūriu, kiekvienas atskirai paimtas žmogus, nebendraujantis su kitais žmonėmis, gali vadovautis savo nusistatytomis moralės normomis.

Egzistuoja ir kompromisinė šio požiūrio pozicija, kuria remiantis moralės normos turi dvigubą prigimtį: vienos moralės normos turi omenyje patį individą, kitos – individo ir visuomenės santykį.

Egzistuoja nuomonė, kad moralė tai ne žmogaus reikalavimai pačiam sau, o visuomenės reikalavimai žmogui. Ne pats žmogus apsisprendžia, koks turi būti jo santykis su kitu žmogumi, ne atskirai paimtas individas vertina savo poelgius t.y. priskiria savo poelgiui gerų ar blogų santykių kategorijas, o visuomenė duoda tokį įvertinimą. Būtent visuomenė gali pripažinti elgesį moraliu ar amoraliu. Bet kuri socialinė norma yra bendro charakterio, todėl adresuojama ne konkrečiam visuomenės individui, bet visai visuomenei, ar jos daliai.

Moralės normos reguliuoja ne vidinį žmogaus pasaulį, o žmonių tarpusavio santykius. Tačiau negalima išleisti iš akių ir individualios moralės reikalavimų. Galutinėje išdavoje, jų įgyvendinimas priklauso nuo žmogaus moralinės brandos, jo socialinės orientacijos ir čia pagrindinį vaidmenį vaidina tokios individualizuotos moralės normų kategorijos. Vidiniai žmogaus įsitikinimai apie tai kas bus moralu, o kas ne, didele dalimi apsprendžia ir jo socialinį reikšmingumą.

Žmonių tarpusavio santykius reguliuoja ne tik moralės, bet ir teisės normos. Būdama subjektinių teisinių ir pareigų vienovė, teisės norma nustato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvės mastą. Teisės norma – teisėto elgesio pagrindas, nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos tų teisių įgyvendinimo teisinės sąlygos.

Šiame darbe aptarsiu moralės ir teisės normų santykį: kuriais požymiais teisės ir moralės normos sutampa, kokia teisės ir moralės normų sąveika, kokiais požymiais jos viena nuo kitos skiriasi.

Rašant šį darbą, rėmiausi įvairių autorių nuomone. Naudojausi P.Leono, S. Vansevičiaus, A. Vaišvilos, H. Kelsen ir kitų autorių parengtais teisės teorijos vadovėliais.

Teisės normos samprata

Teisės norma yra pirminis ir bene svarbiausias teisės sistemos elementas. Jis reguliuoja svarbius valstybei visuomeninius santykius. Teisės norma tai “valstybės nustatyta ir sankcionuota bendrai privaloma formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio dalyviams subjektines teises ir nustatanti jiems teisines pareigas“[2, p.146].

Žodis norma lotynų kalboje reiškia: nustatytas kiekis, dydis, matas, taisyklingumas, pavyzdys, taisyklė [5, p.256]. Kiekvienoje visuomenėje susiformuoja ypatingai sudėtinga normų sistema. Ji priklauso nuo valstybės ekonominės padėties, vyraujančios religijos, kultūros, tradicijų. Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, politines, ekonomines, visuomeninių organizacijų ir kitas normas. Nėra tokių situacijų visuomenėje, kur veiktų tik viena normų grupė, visos jos reguliuoja kartu. Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma. Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.

Pirmas teisės normos požymis – formalus teisės normos apibrėžtumas. Tai reiškia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Skiriamas vidinis ir išorinis teisės normos formalus apibrėžtumas.

Terminas vidinis teisės normos apibrėžtumas reiškia, kad norma turi būti suformuluota tiksliai ir nedviprasmiškai. Tai reiškia, kad „jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė (visuomeninio santykio dalyvių teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pakeitimo ar išnykimo pagrindai), kad pilietis, organizacija, kuriems ši taisyklė adresuojama, aiškiai suvoktų, kokio elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja, kokį elgesį jis legalizuoja arba draudžia“ [4, p.197].

Teisės normos išorinis apibrėžtumas reiškia, kad „teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose t.y. valstybės išleistuose teisės aktuose“ [4, p. 197].

Antras teisės normos požymis – visuotinis privalomumas. Kad teisės normos darytų
poveikį žmonėms, jų tarpusavio santykiams, teisės normos turi būti privalomos visiems visuomenėje. Tai reiškia, kad norma yra privaloma visiems, kurie patenka į jos reguliavimo sritį. Šis teisės normos turinio privalomumas išskiria teisės normą iš kitų socialinių normų. Visuotinis privalomumas reiškia, jog teisės normos privalo laikytis visuomeninių santykių dalyviai neatsižvelgiant į jų subjektyvų požiūrį į šias normas, teigiamą ar neigiamą jų vertinimą ir panašiai. Pvz., jei teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius prekybos srityje, ji bus privaloma visiems, kurie tampa šių santykių dalyviais. Privalomumas garantuoja, kad teisės norma bus gyvybinga ir funkcionuos. Visuotinio teisės normos privalomumo turinys gali būti įvairus: paklūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo, dėl laukiamos naudos, dėl galimos valstybės prievartos.

Normos struktūrą galima pavaizduoti tokiu būdu : piliečiui privalu laikytis valstybės įstatymų, kitaip valstybė taikys teisės normų pažeidėjui prievartos priemones. Konkretinant šiuos reikalavimus tam tikromis normomis, galima nustatyti: kas ir kokiomis sąlygomis turi laikytis normos, būtent ką reikia daryti siekiant jas įgyvendinti, kokiomis priemonėmis valstybė saugo ją nuo pažeidimų [2, p. 137].

Dažniausias visuotinio teisės privalomumo garantas – abipusė nauda. Tačiau jei asmuo nevykdo teisės normų nustatytų pareigų, sunku tikėtis, kad kitas asmuo laikysis jų šio asmens atžvilgiu. Pareigų nevykdymas reiškia atsisakymą sutarties ir kartu atsisakymą tos naudos, kurios tikimasi sutarties sudarymu. Tik pripažinus „teisių ir pareigų vienovę, galima tvirtinti, kad pagrindinis visuotinio teisės imperatyvų privalomumo garantas – abipusė nauda. Tokai yra autentiška teisės normų privalomumo prigimtis“ [4, p. 198].

Trečias teisės normos požymis- teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės.

Specifinis teisės normos bruožas – valstybės apsauga. Pareigos nevykdymas ar draudimo pažeidimas sukelia valstybės prievartos priemonių taikymą [2, p.137]. Be valstybės prievartos teisės normos virstų paprastomis elgesio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais.

Pagal normos nesilaikymo pasekmes, teisės normos specifika atsiskleidžia tame, jog teisės normos pažeidėjas būtinai patiria valstybės prievartą. Teisės normų reikalavimų įvykdymas yra saugomas ir užtikrinamas valstybės prievarta. Valstybės prievartos priemonės yra vienos iš visuomeninio poveikio priemonių, kurios būdingos visoms socialinėms normoms.

Valstybės prievartos garantas reiškia, kad įstatymų leidėjas už imperatyvinių normų nesilaikymą, nustato adresatui nepageidaujamas poveikio priemones, kurias pritaikyti turi specialios valstybės institucijos.

Teisės normos yra nustatomos arba sankcionuojamos kompetentingos valstybės institucijos. Normoje išreiškiama valstybės valia, kaip turi būti reguliuojami vienos ar kitos rūšies visuomeniniai santykiai. Valstybės valia adresuota visuomeninių santykių dalyviams ir šie privalo derinti savo elgesį su normoje nustatyta pareiga ar draudimu.[2, p. 136].

Valstybės prievartos intensyvumas įgyvendinant teisę priklauso ne tik nuo piliečių teisinės kultūros, bet ir nuo pačių teisės normų turinio. Mažiausiai valstybės prievartos reikalauja toks normų vykdymo užtikrinimas, kai teisės normomis įkūnytas priešingų interesų kompromisas. Tačiau jei teisės norma bus įtvirtintas tik kurios nors vienos socialinės grupės interesas, tai vienpusiška nauda pagrįstos normos vykdymas reikalaus intensyvios ir nuolatinės valstybės prievartos.

Ketvirtas teisės normos požymis – sistemingumas. Teisės normų struktūra pagrįsta normų tarpusavio ryšiais ir sistema. Sistemiškumas – esminė teisės. Išskiriami du teisės normos sistemingumo aspektai:

1. Vidinis sistemingumas. Teisės norma veikia kaip tam tikrų vidinių jos elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos) organizacija.

Normos struktūroje skiriama: hipotezė (nustatomi asmenys, kuriems adresuota norma, ir aplinkybės, kuriomis ji įgyvendinama), dispozicija (pati elgesio taisyklė, nustatanti teisinio santykio šalių teises ir pareigas), sankcija (valstybės prievartos priemonės už dispozicijos pažeidimą). Teisės normos struktūra yra neatsiejamas elgesio taisyklės ryšys su jos taikymo sąlygomis ir ribomis bei apsaugos būdais [2, p. 137].

Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlygoja.

Hipotezė – nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma, t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma.

Dispozicija – tai pagrindinis teisės normos elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje numatomos šio santykio dalyvių subjektinės teisės ir pareigos.

Sankcija – trečiasis teisės normos elementas, kuris nurodo, kokio poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, kurie nevykdo teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų. Teisės normų sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies gali būti:

 Baudžiamosios (taiko tik
(taiko įgaliotos valstybės institucijos ir teismai);

 Drausminės (skiria darbdavys);

 Turtinės (skiria teismai ir kitos įgaliotos valstybės institucijos).

Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos teisės normos teksto elementas. Reguliacinių teisės normū tekstai neturi sankcijų. Sankcijos tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios konkretina teisinę valstybės prievartą ir nustato jos apimtį ir rūšį.

2. Išorinis sistemingumas. Teisės norma veikia glaudžiai su kitomis teisės normomis. Modernioje teisėje konkrečią situaciją reguliuoja ne viena, o daugybė teisės normų. Visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu, jos viena kitą papildo, garantuoja viena kitos funkcionavimą.

Penktas teisės normos požymis – institucinis. Norma tampa teisine norma, kai ją užrašo valstybė arba kažkaip kitaip išreiškia savo poziciją. Teisės norma – visada rašytinė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1690 žodžiai iš 5574 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.