Kauno Petrašiūnų vid.m-klaDarbą atliko:
Jonas Jonaitis
Kaunas 2005
Budizmas – 300 milijonų Pietryčių Azijos gyventojų religija. Ji pagrįsta
princo Sidhartos Gautamos, Budos, mokymu; jis gyveno šiaurės rytų Indijoje
563-483 m. per. Kr. Buda didžiai sielvartavo dėl žmogaus kančių. Ilgai
mąstęs padarė išvadą, jog kančia kylanti iš geismų ir pernelyg stipraus
žmogaus prieraišumo. Kad išsivaduotume nuo skausmo, privalome atsižadėti
visų geidulių ir pasiekti ramybės būseną, vadinamą nirvana, žengdami
aštuoneriopu keliu,, kuriuo veda supratimas, teisingas nusiteikimas,
kalbėjimas, poelgiai, veikla, pastangos, suvokimas ir meditacija. Budistai
tiki, jog po mirties visi atgimstame naujame kūne. Gyvenimo tėkmė priklauso
nuo karmos – tai yra nuo mūsų elgesio tiek šiame, tiek ankstesniame
gyvenime.
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr.
viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir
Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama,
pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios
kilnios tiesos“:
1) yra kančia;
2) yra kančios priežastis;
3) yra kančios įveikimas;
4) yra kelias kančiai įveikti.
Budizmas rekomenduoja eiti „kilniuoju aštuongubiu keliu“, kurį sudaro:
1) teisingas žinojimas (keturių „kilniųjų tiesų“ žinojimas);
2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kas susiję su jusliniais
malonumais, neapykanta ir pykčiu);
3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);
4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo…);
5) teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms
gyvoms būtybėms);
6) teisingos pastangos (tokia valios kontrolė, kuri priešinasi viskam,
kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą);
7) teisinga dėmesio koncentarcija (aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas,
veikla ir jutimas);
8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia
jokie pašaliniai veiksniai).
Budos įkurtas ortodoksinis budizmas, kuris šiandien reiškiasi
hinajanos („mažoji važiuoklė“) arba theravados („senolių kelias“)
pavidalu, buvo veikiau ne religija, o Budos kelias, leidžiantis žmogui
dar šiame gyvenime visiems laikams sutaukyti reinkarnacijų grandinę. Tai
asmeninis kelias, paremtas atsižadėjimu, nesusisaistymu su pasauliu. Juo
žmogus eina vienas; dievai ir kosmosas veikiau yra trukdžiai, o ne
pagalbininkai šiame kely. Patys dievai jame įstrigę, ir Buda aukštenis už
juos, nes jis pasiekė nirvaną, galutinį išsivadavimą iš kančios. Rado
palaimintos nebūties būklę. Budos mokymas postulavo individualų
išsilavinimo kelią, tai ne religinė doktrina. Vis dėl to, hinduizmo
apsupty gyvavęs budizmas neišlaikė gana niūraus ir blaivaus Budos
požiūrio ir perėjo į mahajanos stadiją. Buda ir budos tapo dievais, jiems
imta aukoti, siekiant pasiekti ne nirvaną, o dangiškos nirvanos būklę
(patekti į rojų). Dar labiau nuo Budos mokymo nutolo tos Tolimųjų Rytų
budizmo atmainos, kurios perėmė daug vietos religinių reikalavimų.
Mūsų amžius neabejoja (ne taip kaip praėjęs), kad „istorinis“
Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno. Jo gyvenimas
apipintas gausiomis legendomis; tradicija išsaugojo mums ne detalią
biografiją, bet veikiau portreto idealo, kokiu būti turėtų stengtis
kiekvienas budistas. Bet kai kuriuos jo gyvenimo faktus visgi pavyko
nustatyti pakankamai aiškiai.
Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda (praregėjusysis,
nušvitusysis), gimė apie 560–483 m. pr. Kr., Liumbini kaime, netoli
dabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Jo tėvas Šudodama buvo tenykštės
kunigaikštystės radža. Pagal legendą, remiantis reinkarnacijos idėja,
priešpaskutinis buda žvilgtelėjęs žemyn iš „Tušido dangaus“, pasirinko
Šudodamos šeimą naujojo budos gimimui. Tėvai berniukui parinko Sidhartos
vardą, kuris reiškė „tasai, kurs pasiekė tikslą“. Vėliau, pagal kilmingų
indų šeimų paprotį, jis pasirinko antrą vardą – Gautama, taip pagerbdamas
garsų induizmo mokytoją, kurio mokiniu ir pasekėju yra laikomas budos
vardas, kuriuo jis vėliau žinomas, iš tiesų yra garbės titulas. Pirmieji
jo gyvenimo aprašymai atsirado ne anksčiau kaip praėjus dviem šimtam metų
nuo jo mirties. Jaunąjį princą augino jo motinos sesuo Mahaparadžati
prabangoje. Jis išmoko humanitarinių bei tiksliųjų dalykų, daug dėmesio
skyrė fiziniam pasiruošimui. Kaip vėliau pats Gautama prisipažino (pagal
budistų raštus): „dieną, naktį virš manęs laikydavo baltą skėtį nuo
saulės. Žiemą leisdavau vienuose rūmuose, o vasarą – kituose. Jis vedė
mergaitę vardu Gopa. Vienintelį savo sūnų pavadino Rahula, kas reiškia
„grandinės“, mat jis nors ir gyveno prabangoje, jautėsi kaip sukaustytas.
Sulaukęs 29 metų, vidinio poreikio skatinamas, Gautama iškeitė išorinę
rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais Indijoj benamio