Sielos samprata

SIELOS SAMPRATA

ARISTOTELIO FILOSOFINĖSE PAŽIŪROSE

Pripažindami žinojimą gražiu bei vertingu dalyku, vis dėlto vienai jo sričiai galime teikti pirmenybę prieš kitą ar dėl nagrinėjimo gilumo, ar dėl

to, kad jos objektas yra daug reikšmingesnis. Dėl šių abiejų priežasčių bū-

tų teisinga sielos tyrinėjimui skirti vieną iš pirmesnių vietų. Be to, atrodo,

kad sielos pažinimas labai padeda tiesą surasti ir ypač gamtą pažinti. Juk siela, rodos, yra visko, kas gyva, pradas.

Žmonių sielos yra dvasinės ir nemirtingos substancijos. Dievas visada pagal poreikį sielas sukuria iš nieko. Todėl klaidingi yra teiginiai tiek tų, kurie teigia, kad sielos iš vienų kūnų pereina į kitus, ar tie kurie mano, kad

visų žmonių sielos buvo kartu sukurtos Adome, pirmajame mūsų tėve. Siela

labai glaudžiai susijusi su kūnu tol kol žmogus gyvas. Tačiau kai kurių fi-

lofosų teiginiai dėl to, kaip tas susiėjimas vyksta, nėra tokie, kad įžvalgus filosofas galėtų juos pripažinti.

Mūsų siela yra tokia laisva dėl atskirų dalykų , todėl kad nėra verčiama

veikti nei jokio vidinio poreikio, nei išorinės prievartos.tai lengvai supras

kiekvienas, jei tik stengsis gerai pažinti valios ir laisvės prigimtį.visi filoso-

fai , sekusieji Pitagoru ir Epikūru, vienodai įsivaizdavo žmonių bei gyvūnų

ir sielas, ir kūnus. O scholastikos filosofai gyvūnų materiale siela suprato tokią, kuri gali atsiminti ir pažinti tik tai, kas susiję su jų kūniškumu.

Aristotelis – antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija bu-

vo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga.

Savo filosofijoje Aristotelis vyravo tarp materializmo ir idealizmo. Ma-

terialistinės tendencijos sudaro tą gyvą, vertingą didžiojo senovės filosofo

pusę, kurią ypač vertino marksizmo klasikai. Tuo tarpu idealistinės ten-

dencijos gyliai prieštarauja teigiamam Aristotelio idėjų turiniui. Kaip tik šias Aristotelio pasaulėžiūros puses plačiai panaudojo viduramžių scho-

lastai, užmušę tą gyvą turinį, kuris trykšta iš kiekvieno senovės mastytojo

veikalo. Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo – sistematiko –

bruožai, jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasireiškia jo pamastymuose apie sielą.

Visų pirma Aristotelis nustatinėjo, kuriai giminei siela priklauso ir kas ji yra, būtent – ar ji individualus daiktas ir substancija, kokybe ar kiekybe,

ar dar kuri nors kita iš mūsų nustatytų kategorijų; be to ar ji tėra potencija

ar gal greičiausiai yra tam tikra aktualybė, nes tai nemažas skirtumas. Taip pat aiškinosi, ar siela yra dali, ar nedali; ar visos sielos vienarūšės ar ne; o jei nevienarūšės tai ar jos skiriasi gimine ar rūšimi, nes visi tirinė-

tojai, kurie iki šiol yra kėlę ir nagrinėję sielos problemą, matyt, domėjosi

tik žmogaus siela. Kad neliktų nuošaly dar kitas klausimas – ar sielos są- voka yra viena, kaip, pavyzdžiui, gyvio sąvoka , ar kiekvieną sielos rūšį

atitinka ir skirtinga sąvoka, kaip antai arklio, šuns, žmogaus, Dievo. Pas-

taruoju atveju bendra gyvio sąvoka būtų bereikšmė arba bent antrinė. Tas

pats klausimas kyla ir dėl kiek vieno kito bendro predikato, kurį mes tai-

kome objektui. Jei paaiškės, kad nėra daugelio sielų ir, kad galima kalbėti tik apie skirtingas sielos dalis, tai reikia nustatyti, ar mes turime iš pradžių

tyrinėti visą sielą, ar jos dalis. Taip pat nelengva išaiškinti, kurios iš tų da-

lių savo prigimtimi skiriasi vienos nuo kitų, be to , ar pirmiau reikia nagri-

nėti pačias sielos dalis, ar jų veiksmus – mastymą ar protą, jutimą ar juslę

ir t.t. O jeigu pirmenybė būtų teikiama veiksmams, tai vėl galėtų kilti abe-

jonė, ar nereikėtų objektus nagrinėti pirma negu veiksmus, pvz., tai , kas juntama, pirma negu jutimą, o tai, kas mastoma, pirma negu mastymą.

Matyt, ne tik esmę žinoti yra mums naudinga, norint susekti priežastis

viso to , kas ištinka substancijas,kaip ,pavyzdžiui, matematikoje žinojimas, kas yra tiesu ir kas kreiva arba kas yra linija ir kas plokštuma, leidžia nus-

tatyti kiek stačiųjų kampų prilygsta trikampio vidinių kampų sumai. Atvir-

kščiai, atsitiktinių ypatybių žinojimas taip pat daug prisideda prie daikto esmės pažinimo. Ištikrųjų, kai mes, pasitelkę vaizduotę, įstengiame įžiūrėti

daikto atsitiktines ypatybes – visas ar jų daugumą, – tai tiksliau galime nu-

sakyti ir objekto esmę, nes kiekvieno įrodymo pradas yra daikto sąvokos apibrėžimas, ir todėl aišku, kad visus apibrėžimus, kurie neleidžia pažinti

objekto atsitiktinių ypatybių arba bent spėti, kokios jos gali būti, reikia lai-

kyti dialektiškais ir tuščiais.

Sunkumus sudaro ir sielos būsenos: ar jos visos priklauso ir sielos turė-

tojui (kūnui) , ar esama ir tokių, kurios yra pačios sielos ypatybės. Tatai išsiaiškinti būtina, bet nelengva. Atrodo , kad daugeliu atvejų siela nieko nepatiria ir nieko neveikia nepriklausomai nuo kūno, pavyzdžiui, pykdama, drąsindamasi, geisdama ir apskritai jusdama. Atrodo, kad mastymas yra savybinė sielos būsena. O jeigu mąstymas yra
tam tikras vaizdavimosi bū-

das ir negali atsirasti vaizduotėje nedalyvaujant, tai ir mastymo negali būti be kūno. Priešingai, jeigu yra kokių nors savybinių sielos veiksmų arba pasyvių būsenų, ji gali atsiskirti nuo kūno. O jei siela neturi jokių

savybinių ypatybių, tai ji neatskiriama nuo jo ir šiuo atžvilgiu gali būti liginama su tiese, kuri , būdama tiese, gali turėti visokių savybių, pavyz-

džiui, ji gali liesti viename taške varinį rutulį ; bet to negali būti, kai tiesė

imama abstrakčiai, nes ji neatskiriama (nuo materijos), jei visuomet yra

susijusi su tam tikru kūnu. Atrodo, kad ir visas sielos emocines būsenas ly-

di tam tikri kūno reiškiniai, pavyzdžiui, pyktį, ramumą, baimę, gailestį, dra

sumą taip pat džiaugsmą, meilę ir neapykantą. Šioms emocijoms kilus, ir kūnas ką nors patiria. Tai galima matyti iš to, jog kartais, stipriems ir ryš-

kiems dirgikliams veikiant, siela nesuirzta ir nepabūgsta, o kartais, prie-

šingai, dėl menkų ir nesvarbių priežasčių susijaudina; tatai atsitinka kai kūnas yra labai sukrėstas ir apimtas tokios būsenos, kurias sukelia pyktis.

Tai dar labiau išryškėja, kai baimė apima žmogaus sielą, nors nėra nieko, ko reikėtų bijotis. Jei taip yra, tai aišku, kad sielos emocijos yra sumate-

rialintos sąvokos. Todėl, apibrėžiant tokias emocijas pavyzdžiui , pyktį, nu-

rodoma, kad ji yra kaip tik to kūno arba tos jo dalies, ar to sugebėjimo ju-

desys, kyląs kaip tik dėl tos priežasties ir siekiąs kaip tik to tikslo. Ir štai

kodėl sielos nagrinėjimas – ar visos, ar tos dalies, apie kurią tik kalbėjome

yra fizikų reikalas. Mat gamtininkas ir dialektikas kiekvieną iš tų emocijų

apibrėžtų skirtingai; pavyzdžiui, kas yra pyktis ? vienas pasakytų, kad tai yra siekimas atkeršyti už įžeidimą arba kas nors panašaus, o antras – kad tai užviręs kraujas širdyje arba įsikarščiavimas. Pirmas iškelia aikštėn materiją, o antras – formą bei sąvoką. O sąvoka yra daikto forma, kuri,

kad liktų reali, turi įsikūnyti materijoje. Pavyzdžiui, namo sąvoka taip apibrėžiama: tai priedanga nuo žalingų vėjų, lietaus ir karščio poveikių.

Bet vienas nurodys tiktai akmenis , plytas ir rąstus, o kitas pasakys kad tai

forma įkūnyta toje materijoje siekiant minėto tikslo. Katras iš jų fizikas? Ar tas , kuris atsižvelgia tik į materiją nepaisydamas formos, ar tas, kuris

atkreipia dėmesį į formą? Ar greičiau gal tas , kuris kreipia dėmesį į abu-

du pradus? Bet ką pasakyti apie du pirmuosius apibrėžimo būdus? Gal nė-

ra tokio mokslininko, kuris nagrinėtų daiktų neatskiriamas būsenas neim-

damas jų atskirai? Bet fiziko uždavinys tirti visus tuos veiksmus ir pasyvias