Metafizikos „substancija“ ir Hėgelio „dvasia“
Meta-fizika – tai, kas orientuota anapus fizikos. Aristoteliui fizika – mokslas apie judėjimą, spekuliatyvaus judėjimo – juslinio pasaulio ontologinio turinio esmės – apmąstymas. Heraklitas paskelbė: judėjimas – absoliuti ontologinė realybė; Parmenidas, Sokratas, Aristotelis kovojo su šia nuostata. Kur rasti stabilų pažinimo objektą? Graikų atsakymas: anapus netvaraus juslinio pasaulio egzistuoja tvarus idealių esmių ir esinių pasaulis. Visuminis asinijos pasaulis graikų filosofijoje suskyla į protingą, racionaliai skaidrią transcendentinę „aukštesniąją“ būtį ir „žemesniąją“ juslinę pseudorealybę. Ano pasaulio daiktai – amžini ir pastovūs, substanciniai individai; šio – laikini ir kintantys. Substancinis daiktas mąstomas, bet nepažinus. Metafizinis daiktas dvigubai transcendentiškas: 1) jusliškai nesuvokiamas; 2) anapus pažinimo, nors ir mąstomas. Paradoksas – mąstymai transcendentiškos (nepažinios) mąstymo realybės konstravimas. Metafizikos objektas – anapus-žmogiškoji realybė (Dievas ir gamta) – ontoteologija (M.Heidegeris).
G.Hėgelio filosofija – panlogizmas arba panspiritualizmas. Hėgelio „dvasios“ ontologinė struktūra – daug veidų: sąvoka ar Absoliutinė sąvoka pažinimo procese; idėja ar Absoliuti idėja mene; Pasaulinė dvasia istorijoje, Dievas religijoje; substancija bendruomenėje kaip doroviniame organizme.
Metafizinė „substancija“ transcendentiška, Hėgelio „dvasia“ imanentiška Tam pasauliui; jis reiškiasi per begalinius imanentinės tikrovės pavidalus. „Abu pasauliai yra sutaikyti, o dangus persodintas į žemę“ (G.Hėgelis). kiekvienas šio pasaulio reiškinys, daiktas ar įvykis – „dvasios efnomenas“. Tai dvasios savižina, apmąstymo subjektas – žmogus kaip subjektas – dvasia, apmąstymų objektas – pati dvasia, išsiskleidžianti objektyvios, daiktiškos tikrovės pavidalais. Tik dvasia gali atpažinti dvasią – sako Hėgelis. „Protas yra dvasia, nes tikrumas to, kad jis – visa realybė, yra tiesa; ir protas suvokia save patį kaip savo pasaulį, o pasaulį – kaip patį save“ (G.Hėgelis). „Žmogiškoji realybė“ – visuomenė ir gamta, kur dvasia „išsaugoja lygybę sau pačiai“ (Pankominizmas). Dvasia reiškiasi laike kaip dvasios efnomenų istorija. Nėra ir negali būti antlaikiškos ir antiistorinės dvasios, metafizinės realybės. Visa Hėgelio filosofija – tik istorijos apmąstymas, „istoriją“ suprantant plačiąja ir ontologine prasme – kaip panhoministinės realybės sklaidą laike.