TURINYS
1.Įvadas………………………………………………………………………………………..3
2. B.Spinozos gyvenimas………………………………………………………………..4
3. B.Spinozos panteizmas:pasaulio panlogiškumas ir žmogaus laisvė…. 5
4. Išvados……………………………………………………………………………………..11
5. Informacijos šaltiniai…………………………………………………………………..12
1.ĮVADAS
Kas yra filosofija ir ko ji verta-ginčitjamas dalykas.Žodis yra graikiškos kilmės ir dažniausiai verčiamas,kaip ‘‘išminties meilė‘‘….
Remdamiesi juslumo ir dvasinio racionalumo skirtumu,galime nušviesti dvi vienas kitai priešingas filosofines pozicijas:empirizmas-suabsoliutinta juslumo,racionalizmas-racionalumo aspekta.Empiristinių ir racionalistinių pozicijų būta visose filosofijos istorijos epochose.Tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki Kanto,t.y.XVII-XVIII amžiuje.
Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai-R.Descartes (1596-1650),B.Spinoza (1632-1677),
G.W.Leibniz (1646-1716) ir Ch.Wolff (1679-1754)
Racionalizmas posūkį į objektą suprantą kaip posūkį į protą ir kartu kaip juslumo nuverinimą.
Be to buvo aišku ,kad protas savo igimtas idėjas bei tiesas yra gavęs iš Dievo.
Šiame referate labiau bus gilinamasi į B.Spinozos panteizmą:pasaulio panlogiškumą ir žmogaus laisvę…
2.B.SPINOZOS GYVENIMAS
BARUCHAS d’ESPINOSA – BENEDIKTAS SPINOZA gimė 1632 metais Amsterdame žydų imigranto, prasigyvenusio pirklio šeimoje. Motina anksti mirė, tad jo išmokslinimu ir ateitimi rūpinosi tėvas, žydų bendruomenės narys. Nusprendęs, kad sūnus turįs būti dvasininku, jis įtaisė jį į septynklasę religinę žydų mokyklą „Gyvenimo medis“. Čia B. Spinoza uoliai studijavo Senajį testamentą, Talmudą bei žydų teologų raštus. Mokytojai džiaugėsi gabiu mokiniu, tikėdamiesi išsiugdyti išmaningą rabiną, tačiau dėl savo laisvų pažiūrų buvo pašalintas iš bendruomenės ir nuo tada gyveno vienišą ir santūrų išminčiaus gyvenimą, paskutiniais metais – Hagoje, kur ir mirė 1677m. Vienas grįžtant iš mokyklos pamatytas epizodas (būrys vaikų vijosi gatve paliegusį žilą žmogų ir mėtė į jį akmenis) pakeitė B. Spinozos pasirinkimą ir idėjinę orientaciją. Vėliau iš tėvo giminaičio mediko, Dž. Bruno ir G. Galilėjaus gerbėjo Danieliaus Prado jis sužinojo, jog tas nelaimingasis buvo Urielis Dakosta (1585 – 1640), tragiško likimo filosofas laisvamanis, du kartus atskirtas nuo sinagogos, nuolat persekiojamas žydų dvasininkų. B. Spinoza pajuto jam gilią simpatiją, pritarė jo pažiūroms, jo gyvenimas tapo jam pavyzdžiu. Kad galėtų rimtai studijuoti Bibliją ir filosofiją, B. Spinoza savarankiškai mokėsi lotynų kalbos, kuri nebuvo dėstoma jo lankomoje mokykloje. Lotynų kalbos studijos atvėrė B. Spinozai vartus į mokslo pasaulį. Iš pagarbos lotynų kalbai jis pasivadino Benediktu (tai žydiško vardo „Baruchas“ vertimas į lotynų kalbą). B. Spinoza žavėjosi R. Dekarto filosofija, tačiau atmetė jo dualizmą. Kad galėtų susipažinti su Dž. Bruno filosofija, jis išmoko italų kalbą. Filosofijos, taip pat gamtos mokslų studijos stiprino B. Spinozos laisvamaniškus įsitikinimus.
B. Spinoza savo filosofijos veikalus rašė lotynų kalba. Jam gyvam esant buvo išspausdinti tik du jo veikalai. Tai Leideno universiteto teologijos fakulteto studentui Joanui Kazerijui, su kuriuo gyveno viename name Reinsburge, skaitytų paskaitų pagrindu parengtas dviejų dalių traktatas “ Renė Dekarto filosofijos pradai, įrodyti geometrijos metodu“ ( „Renati Des Cartes Principiorum philosophiae more geometrico demonstrata“, 1663 m.) kartu su dviejų dalių“ Priedu, skirtu metafiziniams samprotavimams“ („Appendix, continens cogitata metaphysica“) ir „Teologijos ir politikos traktatas“ (Tractatus theologicus – politicus“, 1670 m.), kuris buvo išleistas anonimiškai~ tačiau autorystė greitai išaiškėjo. 1674 m. Olandijos valdžia pastarąjį traktatą uždraudė platinti. Po B. Spinozos mirties jo draugai 1677 m. Amsterdame išleido jo „Pomirtinius raštus“ („Opera posthuma“), kuriuos sudarė pagrindinis B. Spinozos filosofijos veikalas „Etika, įrodyta geometrijos būdu“ („Ethica ordine geometrico demonstrata“, parašytas 1675 m.),nebaigtas „Traktatas apie proto tobulinimą ir apie kelią, kuris geriausiai veda prie teisingo daiktų pažinimo“ („Tractatus de intelectus emendatione, et de via, qua optime in veram rerum cognitionem dirigitur“, rašytas apie 1661 m.), taip pat nebaigtas paskutinis B. Spinozos darbas „Politikos traktatas“ („Tractatus politicus“, rašytas 1677 m.), dalis laiškų bei senovės žydų kalbos gramatikos apybraiža. Po kelių mėnesių šis pomirtinis B. Spinozos raštų leidimas Olandijos valdžios buvo uždraustas, ir iki XIX a. pradžios jo filosofijos raštai nebuvo leidžiami. 1862 m. buvo paskelbtas pinnasis B. Spinozos filosofijos darbas „Trumpas traktatas apie dievą, žmogų ir jo laisvę“ („Korte yerhandeling van God, de mensch en deszelfs welstand“). Jis buvo parašytas 1658 – 1660 m. lotynų k., tačiau
išliko tik jo vertimas į olandų k. B. Spinoza dar yra parašęs nedidelį gamtamokslinį „Traktatą apie vaivorykštę“, skirtą optikos tyrinėjimams.
3.B.SPINOZOS PANTEIZMAS:PASAULIO PANLOGIŠKUMAS IR ŽMOGAUS LAISVĖ
B. Spinoza – klasikinis panteizmo atstovas. Buvo vienas svarbiausių Europos racionalizmo tradicijos filosofų.
Panteizmas. Pasaulis yra viena didžiulė visuma, tarsi milžiniškas organinis kūnas, jis yra gyvas, protingas ir tikslingas, todėl ir vientisas, valdomas to paties dėsnio, tarsi gyva protinga būtybė; tai buvo organistinė gamtos samprata, priešinga atomizmui, ją suprantančiam kaip mechaninių dalelių visumą. Be to, pasaulis yra beribis, amžinas ir begalinis, tik vienas, ir anapus jo nieko negali būti. Šios savybės rodo dieviškają pasaulio prigimtį. Tiksliau sakant, dieviška yra pneuma, kuri yra gyvybės ir pasaulio vieningumo šaltinis. Bet kadangi ji persmelkia kiekvieną daiktą, tai ir daiktai yra dieviški. Galima sakyti, kad stoikai pripažino tik gamtinį pasaulį, bet jame įžvelgė antgamtinę prigimtį. Jie pripažino tik medžiagą, bet jai priskyrė sielos, proto, net Dievo savybes. Dėl to jų materializmas nebuvo grynas. Transcendentinį Platono dievą – demiurgą jie ijungė į pasaulį. Stoikų nuomone, Dievas yra, bet ne anapus pasaulio, o jame; jis esąs jam tapatus – tai stoikų panteizmas. Pasaulį laikant dievišku jau nesunku apginti jo tobulumo idėją.
B. Spinoza nėra pirmiausia matematikas ir fizikas kaip Descarte’as;nors pastarojo raštai padaro jam didelę įtaką. B. Spinozą domino žmogus, bet jis nori tyrinėti žmogų, jo jutimą, ir norėjimą taip, kaip matematikas – savo figūras: analizuoti be prietarų ir aistrų, tyrinėti dėsnius, iš kurių žmogaus savybės būtinai kyla, kaip iš trikampio esmės – jo savYbės. „Matematinis metodas“ tampa formaliu, „Etika“, kaip Euklido geometrija, savo teoremas kildina iš definicijų ir aksiomų, taigi laikosi griežto konstruktyvaus racionalumo tyrinėjimo.
B. Spinozos pažinimo teorija taip pat priklauso nuo aspektų teorijos ir veda link racionalistinių išvadų. Kūnui esant veikiamam išorinės aplinkos, ši įtaka atsispindi juslinėje pagavoje. Tokia patirti nė pažintis (experientia vaga), pasak B. Spinozos, esanti žemiausia, nes ji neatveria tikros priežasčių grandinės ir todėl yra ‘sujaukta’ . Daugiau vertės B. Spinoza skiria dvasiniam pažinimui, kurį skirsto į du laipsnius. Protinė pažintis (ratio) suranda santykius ir dėsnius, intuityvi pažintis (scientia intuitiva) suteikia betarpę jungčių įžvalgą. Bet pastarąją pažintį žmonės turi tik retai; pilna prasme ji priklauso vienam Dievui. B. Spinoza ne tik sakė, kad viskas, kas egzistuoja, yra gamta. Jo teigimu, Dievas tolygus gamtai. Dievą B. Spinoza matė visur ir viską matė Dieve. Jis nelaikė Dievo tuo, kuris sukūrė pasaulį ir stebi savo kūriniją iš šalies. Ne, Dievas ir yra pasaulis. Kartais jis tai išreiškia kitais žodžiais. Pabrėžia, kad pasaulis yra Dieve.
B. Spinozos vartojamas žodis „etika“ galėtų būti išverstas kaip „gyvenimo menas“ arba „moralė“. Savo etika jis norėjo parodyti, kaip žmogaus gyvenimas valdomas gamtos dėsnių. Todėl turime išsivaduoti iš savo jausmų ir pojūčių. Jo manymu, tik taip surasime ramybę ir tapsime laimingi. B. Spinozos etika yra radikaliai skirtinga nuo ankstyvesnių sistemų. Atmesdamas tikslo priežastis ir valios laisvę, B. Spinoza neranda vietos tradicinei atsakomybės sąvokai. Kadangi žmogus, būdamas visiškai apspręstas, bet kuriuo atveju gali pasielgti tik taip, kaip jis iš tikrujų pasielgia, nėra prasmės jo kaltinti dėl ‘blogo’ veiksmo ir girti dėl ‘gero’. Todėl B. Spinoza yra aštrus moralistinės ar moralizuojančios etikos priešas. Tačiau etika B. Spinozai rūpi ta prasme, kad ji stengiasi žmogaus laimingą būseną. B. Spinoza išveda, kad link tokios būsenos einama tada, kai išorinės priežastys žmogų kaip galima mažiau veikia.
Pradžioje yra Dievo ir substancijos sąvoka. Remiantis „substancijos“, kaip nepriklausomai egzistuojančios ir iš savo egzistencijos suvoktinos sąvokos („Substancija yra tai, kas yra savaime ir per save patį apibrėžiama“), daroma išvada, kad gali būti tik viena substancija (jei būtų daugiau, jos ribotų viena kitą, taigi nebūtų nepriklausomos), kad ji turi būti amžina ir begalinė, taigi identiška Dievui kiekvienu atžvilgiu „besąlygiškai“, „begaliniai esybei“, kurios buvimas įrodomas remiantis ontologiniu argumentu. Kadangi tradiciškai Dievas aptariamas kaip begalinė substancija, B. Spinozos išvada, kad viskas egzistuoja Dievuje, nes jei kas nors liktų už dievo ribų, Jis nebebūtų begalinis. Todėl substancija, Dievas ir gamta yra vienas ir tas pats dalykas. Toliau substancija turi begalybę atributų, arba esminių žymių, kurių yra žinomi tik du: medžiaga ir dvasia. Šie aspektai, kaip kad moneta iš vieno taško atrodo apskrita, iš kito – pailga. Aspektų teorijos pagalba B. Spinoza tariasi panaikinęs Descarto problemą, kaip dvi radikaliai skirtingos substancijos, medžiaga ir dvasia, gali viena kitą veikti. Atributai toliau skaidosi į modus, t.y. konkrečius daiktus. Visus juos riša griežtas priežastingumas, kuris visais atvejais yra tik mechaninis. B. Spinoza atmeta tiek tikslo priežastį, tiek valios laisvę: kadangi dvasia yra medžiaginio kūno aspektas (‘kūno idėja’). jai
pats priežastingumas, kaip ir kūnui. B. Spinoza teigė, kad visi fiziniai reiškiniai. kurie egzistuoja arba vyksta aplinkui, yra Dievo arba gamtos išraiška. Taip ir visos turimos mintys yra Dievo arba gamtos mintys. Nes viskas yra viena. Yra tik vienas Dievas, viena gamta arba viena substancija. B. Spinoza manė, kad Dievas, arba gamtos dėsniai, yra viso, kas vyksta, vidinė priežastis. Jis nėra išorinė priežastis, nes Dievas pasireiškia tik per gamtos dėsnius. Dievas – ne lėlių teatro aktorius, timpčiojantis siū1elius ir viską valdantis. „Marionečių šokdintojas“ lėles valdo išoriškai ir yra lėlių judesio „išorinė priežastis“. Dievas pasaulį valdo kitaip. Jis valdo pasaulį per gamtos dėsnius. Taigi Dievas, arba gamta, yra viso, kas vyksta, „vidinė priežastis“. Tai reiškia, kad viskas gamtoje vyksta iš būtinybės. B. Spinozos požiūris į gamtos gyvenimą buvo deterministinis. B. Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybė, kuri nuo pradžios iki galo yra „savęs priežastis“ ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir „neatsitiktinei“ esybei. Žmogus gali siekti laisvės, kad galėtų gyventi be išorinės prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks „laisvos valios“. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui – kuris yra tįsumo atributo modusas. Taip pat negalime „pasirinkti“ to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne.