ĮVADAS
Mūsų analitiniai sugebėjimai dažnai esti gerai išlavinti dar prieš mums daug ką sužinant apie pasaulį. Jau paaugliai pradeda savarankiškai kelti filosofinius klausimus – kas iš tikrųjų egzistuoja, ar gyvenimas turi prasmę, ar mirtis yra visa ko baigtis? Ne vieną tūkstantmetį rašoma apie teiginius, kaip dora ir nedora, ir kiekvieną kartą apie juos svarsto žmogus.
Filosofija skiriasi ir nuo gamtos mokslų, ir nuo matematikos. Ji remiasi tik mąstymo galia, o ne eksperimentų ar stebėjimų duomenimis, ir neturi formalių įrodymo metodų.
Filosofavimas – tai klausimų kėlimas, abejojimas, idėjų siūlymas.Būdingiausias filosofijos bruožas – mėginimas atskleisti bendriausias sąvokas, kuriomis operuojame, apie jas net nesusimąstydami. Tikrieji filosofai trokšta pažinti tiesą, sugeba įžvelgti kiekvieno dalyko esmę, trokšta paragauti visokių mokslų, mėgsta mokytis ir šiuo atžvilgiu yra nepasotinamas. Filosofija kyla iš savęs [pažinimo.
Istorikas gali klausti, kas įvyko tam tikru laiku praeityje, tačiau filosofas klausia ,,kas yra laikas?“
Matematikas gali nagrinėti skaičių santykius, tačiau filosofas klausia ,,kas yra skaičius?“
Laiko, skaičiaus, kalbos ir doros sąvokų atžvilgiu klausimus kelia filosofija.
Tikslas filosofijos – suprasti pasaulį ir save pačius šiek tiek giliau. Tai nelengvas darbas, ir jam atlikti nėra įrankių. Tai intelektinė, be to pastoviai ginčijama veikla.
SĄMONĖ IR BŪTIS
Žmonės neabejoja grindų po kojomis, medžių už lango, dantų savo burnoje egzistavimu, bet beveik niekada negalvojame apie tas sąmonės būsenas, kurios mums leidžia šiuos dalykus suvokti. Mums atrodo, kad šiuos dalykus suvokiame tiesiogiai, bet iš kur žinome, kad jie iš tiesų egzistuoja? Ar šie daiktai atrodytų mums kitaip, jei jie iš tikrųjų egzistuotų tik mūsų sąmonėje? Niekada nesame matę kiekvienas savo smegenų, tačiau tariame jog jas turime. Kaip galime žinoti, kad išorinis pasaulis tai ne sapnas, o sąmonė yra vienintelė realybė? Mes negalime teigti, kad medis neturi sąmonės, tyrinėdami vien jo sandarą, arba jog kirminas turi sąmonę. Mes nežinome apie sąmonės egzistavimą šiame pasaulyje, ar jos yra daugiau ar mažiau, nei mums atrodo.
Didžiulis žmogaus atradimų džiaugsmas – susipažinti su Indijos mąstymo, sąmonės suvokimo bei savivokos tradicijomis. Indų idėjos vakarietišką žmogų gali stebinti neįprastumu, sukelti vidinį pasipriešinimą, bet gilinantis i indų filosofijos pasaulį nustelbia šios didingos civilizacijos šviesa. Noras pažinti indų kultūrą, filosofiją reikalauja ypatingo atsidavimo, meilės, sistemingo darbo, gebėjimo susitelkti ties konkrečiais aspektais, daug pastangų, atkaklumo.Rytų kultūra užvaldo, tvirtai įauga į gyvenimą ir tampa mūsų savastimi. Sąmonės prigimties problema, savimonės, jos santykio su pasauliu ir vaidmens pažįstant save temos nuo seniausių laikų traukė visų tautų mąstytojų dėmesį. Nuolat buvo ir yra keliamas klausimas apie patį mąstymo procesą. Kiekviena intelektualinė tradicija priklausomai nuo daugelio kultūrinių, psichologinių, istorinių, socialinių ir kitų veiksnių savaip kūrė įvairius sąmonės modelius, apibūdino jos prigimtį. Šiuolaikinėje filosofijoje sąmonės fenomenas tebėra mįslingas, nėra vienareikšmio atsakymo apie jos prigimtį – sąmonė egzistuoja, bet kaip ją apibūdinti?
Tai, kad sąmonė yra daug daugiau nei bandymas suprasti pasaulį remiantis priežastiniais ryšiais, Vakarų filosofijoje ėmė ryškėti XIX a. pab. Sąmonė savo apimtimi yra neribota. Protas – tėra vienas iš daugybės sąmonės struktūrinių elementų. Žmogaus racionalumas (sveikas protas), atsispindintis kasdieninėje praktikoje ir įvairiose mokslinėse sistemose – tai tik veiksmai arba teiginiai, sukurti kaip idealių objektų modeliai. Nei teorinė sistema, nei atskiras žodis neegzistuoja kaip prasmingi dalykai be juos suvokiančio žmogaus, be tų prasmių, kurios gimsta jų idealizavimo arba suvokimo procesuose bei supratimo vienybėje su tam tikru išgyvenimu. Viskas turi būti vieninga. Vakarų kultūros tikėjo absoliučiu pasaulio užvaldymu, žmogus čia buvo viso ko priemonė, Rytuose – atvirkščiai, filosofija, religija ir menas akcentavo žmogaus ir pasaulio vienovę.Vakarų pasaulyje sąmonės gyvybingumo aspektas, jos vienovės su pasauliu nenutrūkstamumas pirmą kartą buvo užfiksuotas Jameso darbuose. Pasak W. Jameso (XIX a.pab.), išgyvenimas ar jaudinimasis prasideda anksčiau, nei susiduriama su konkrečiu dirgikliu, sukeliančiu aiškiai apibrėžiamą patyrimą. Pradinis gimstančio išgyvenimo nujautimas (nuojauta) esti mumyse iki konkretaus sudirginimo. Sąmonėje skleidžiasi ne tik mūsų dabartis ir praeitis, joje glūdi ir mūsų ateitis.
A. Bergsonas suvokė, kad laikas mūsų sąmonėje gali egzistuoti tik mūsų suvokimo ritmo, kaip tam tikros atskaitos sistemos pagrindu.Ką mes racionaliai fiksuojame kaip objektyvius reiškinius, tėra objektyvumo vizija, tradicinio mąstymo reliktas. Pasak C.G. Jungo, pažinimo atskleistas pasaulis yra mūsų pačių sukonstruotas reginys, mūsų ryšio su pasauliu aspektas -,,viskas, ką mes mąstome, jaučiame, suvokiame yra tik psichinis vaizdas ir pats pasaulis egzistuoja tiek, kiek mes sugebame jį ,,vaizduotis“. Dėl savo išgyvenimų aktyvumo mes
tapome ir etninių grupių, ir tautinių bendruomenių ,,konstruktoriais“.
Sąmonės reiškimosi momentai kaip protas arba išmintis, intuicija, ekstrasensiškumas, dvasingumas, pasąmonė, valia, jausmai, emocijos ir kt. – visi sąmonės struktūriniai elementai mokslui dar nežinomi, kaip kad nežinoma pati žmogaus būtis!
Sąmonę galime įsivaizduoti kaip savaime aiškų dalyką arba kaip Dievo duotybę, taip pat galime sutapatinti ją su protu. Iki XX a. vakarietiškajai filosofijai labiau rūpėjo sąmonės kilmės, o ne jos būtiškosios esmės problema. Sąmonė buvo tapatinama su proto kilme. Sąmonė neegzistuoja be proto, kaip, kad mūsų organizmas neegzistuotų be kepenų, žarnyno ar širdies. Sąmonė protą implikuoja į savo sistemą. Kompiuteris gali mums demonstruoti racionalią logiką ir informacijos turėjimą, nors sąmonės čia nėra.
Žmogaus sąmonė neatskiriama nuo prasmės esaties. Prasmė visados yra.
Žmogus gyvena laiką. Žmogaus yra tik tiek, kiek kurdamas save jis kuria laiką. Nėra būties be žmogaus, kaip nėra laiko, kai nieko nėra. Žmogus yra pasaulyje tik toks, kokį mes jį žinome, t.y. sąmoningas žmogus. Sąmonė – tai ir specifinė skvarbi energija. Tai jėga, ir kartu buvimo sąlyga. Analizuojant sąmonę, tuo pačiu reikia nagrinėti būtį arba kažkokią tarsi už sąmonės egzistuojančią ir žmogų veikiančią realybę.