MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS
FILOSOFIJOS KATEDRAAna Rakovska
Neakivaizdinių studijų
Viešojo administravimo programa
1 kursas 3 grupė
BŪTIS KAIP EGZISTAVIMO ESMĖ
Referatas
Vilnius 2005 m.
Turinys1. Būties sąvoka ir daiktų pradai.
2. Būties traktavimo periodai
3. Daiktai ir idėjos
4. Būties hierarchija
5. Dievas ir pasaulis
6. IšvadosFilosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas
būna yra egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis – tai pasaulis. Tačiau
pasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis – pirmiausia regėjimu ir
lytėjimu- suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas
dalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį (gr. emperia
– patyrimas) turinį; pasaulyje matote didžiulę juslėmis suvokiamų daiktų ir
reiškinių įvairovę. Filosofinė būties sąvoka abstraktesnė, nes filosofas
daiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės. Jį, kaip filosofą,
patyrime duotų daiktų ir reiškinių įvairovė mažai domina, nors tai ir
nereiškia, kad jis negali kalbėti apie būties formas ar tipus. Bet tos
būties formos, kurias jis gali nagrinėti, – tai ne skirtingos mineralų,
augalų, gyvūnų ar kitokių empirinių objektų rūšys (klasės, būriai , giminės
ir kt.). Tokios „smulkmenos“ jo nedomina – empirinį pasaulį jis gali
traktuoti kaip visumą. Maža to, priešingai negu kasdienis protas, jis gali
suabejoti tuo, ar empirinis pasaulis yra realus, ar jis iš tikrųjų
egzistuoja. Keldamas būties problemą, filosofas klausia, kas egzistuoja ir
kaip egzistuoja, o dar tiksliau – ką reiškia egzistuoti. Tai pagrindinis
metafizikos klausimas. Jį ir jo sudėtines dalis – klausimus, kokie yra
būties pavidalai ir koks jų santykis, reikia aiškiai skirti nuo tik iš
pažiūros panašių į jį fizikos ir kitų empirinių mokslų – chemijos,
biologijos ar sociologijos – klausimų.
Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąją filosofija ir kuri nagrinėja
bendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme.
Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos
filosofijos forma. Heladoje filosofija atsirado ne Aristotelio laikais, o
gerokai ankščiau – VII-VI a. pr. Kr. Tuo metu (Aristotelio vėliau
atribotos) metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo griežtai skiriamos.
Pirmieji graikų filosofai labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties
temą perėmė iš mitologijos, ją pavertė problemą ir, aišku, gvildeno
remdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis.
Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrodo, labiausiai domino
pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių
lyg ir nekėlė – juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiška
atrodė netiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama: Iš ko pasaulis
atsirado? Koks jis buvo iš pradžių? Pastarasis klausimas, jį teoriškai
įprasminus,greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa,
šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme: pradu jie
vadino ir pirminę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.
Jau minėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdinga
tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso.
Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgų
veiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimas
buvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo remtis ir mitologiniu, poetiniu
chaoso įvaizdžiu.
Į klausimą, iš ko viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofas
Talis Miletietis (apie 625-547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu iš
septynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra
gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymą
nesunku suprasti ir pagrįsti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis
rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų – gyvenusių
prieš Sokratą (469-399 m. pr. Kr. ), visų veikalų neišliko. Mus pasiekė tik
jų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai.
Čia iškart reikia priminti, kad senovės graikai skyrė vadinamąsias
keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugnį, orą,
vandenį ir žemę. Taigi Talis, keldamas problemą, iš ko viskas atsirado, jų
suprato kaip klausimą, kuri iš šių keturių stichijų yra pirmoji, kartu ir
svarbiausia. Termino pradas Talis, matyt, dar nevartojo, bet kiti Jonijos –
Graikijos dalie, apimančios Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos pakrantę –
filosofai jį jau žinojo. Ieškodami daiktų prado, jie rėmėsi minėtomis
keturiomis stichijomis: Anaksimenas Miletietis
(apie 585-525 m. pr. Kr.)
juo laikė orą, Heraklitas Efesietis (apie 544-483 m. pr. Kr.) – ugnį. Taigi
juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje.Svarbų žvilgsnį tolesnei filosofijos raidai žengė Anaksimandras
Miletietis ( apie 610-546 m. pr. Kr.). Miletiečių tarp Jonijos filosofų
daug, nes Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet ir
visos Graikijos miestas. Talio mokinys Anaksimandras pirmasis ėmė vartoti
prado arche terminą (gr. arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas).
Ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną iš
žinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, o patirtyje tiesiogiai
neduotą, juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kurią jis vadino apeironu.
Apeironas ( gr. peiras – riba, apeiros – beribis) – tai neapibrėžta beribė
būtis, kurią Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, iš dalies – ir su
laiku.
Anaksimandro minties, kad daiktų pradas gali iš esmės skirtis nuo
patyrime duotų pasaulio elementų, Jonijos filosofai nepalaikė. Tačiau be
šios minties kiti graikų filosofai turbūt nebūtų iškėlę labai svarbaus
metafiziškai klausimo – kas yra būtis.
Jonijos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat
tikras, kaip ir daiktų pradas. Jiems pasaulio tikrumas – savaime
suprantamas dalykas. Pasaulį jie, ypač Heraklitas, traktavo kaip nuolat
kintantį (Heraklitas teigė: „Viskas teka“), bet regimojo pasaulio kitimo
jie nė nematė laikyti jo netikrumo požymiu. Todėl klausdami, kas yra
pasaulio ar daiktų pradas, jie neklausė, kas yra pati būtis.
Šį klausimą, matyt, pirmą kartą iškėlė žymiausias Elėjos mokyklos
atstovas Parmenidas (apie 540-480 m. pr. Kr.) . savo vardą mokyklą gavo nuo
Elėjos – svarbaus vadinamosios Didžiosios Graikijos, t.y. dabartinės pietų
Italijos, miesto. Į minėtą klausimą Parmenidas atsakė taip: būtis yra tai,
kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi.
Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama,
nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant iš visumos vieną ar daugiau
dalių.
Pripažinę, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa, neskaidoma,
elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl