TURINYS
1. ĮVADAS 2
2. ARISTOTELIO GYVENIMAS IR KŪRYBA 2
3. ARISTOTELIO DORYBĖS ETIKA 3
4. IŠVADA 5
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS 6
ĮVADAS
Prieš pradėdami nagrinėti Aristotelio dorybės etiką aptarsime pirminės sąvokas: etika, etosas, moralė, dora.
Etika – tai praktinės filosofijos disciplina, kuri nagrinėja žmogaus praktinį veiklą ir kuriai elgesys – tai pati savaime vertinga veikla.
Etosas dažniausiai gretinamas su dorove, tarp jų išlieka sąsajos. Taigi, atosas suprantamas kaip universali dorovine tvarka .
Dora – tai kas dera, pritinka, kas didina dermę žmogaus viduje ir žmonių santykiuose .
Moralė – papročiai, elgesio normos, gyvenimo taisyklės, kurias viena karta perduoda kitai; bendrus reikalavimus, individo jau randamus gyvenime; jų privalu laikytis, kad būtų įmanoma bendrai gyventi ir sutarti.
ARISTOTELIO GYVENIMAS IR KŪRYBA
Aristotelis vienas iš žymiausiu Senovės Graikų filosofas, jis buvo dualizmo pradininkas, “logikos tėvas”, ne tik Platono mokinys bet ir jo priešininkas. Jis gimė 384 m. pr. Kr. Hagiros mieste (Egejos jūros pakrantėje). Jo tėvas buvo Makedonijos caro gydytojas. Bet sūnus nepaveldėjo tėvo pareigų. Būdamas septyniolikos metu Aristotelis atvažiuoja į Atėnus ir tampa Platono mokiniu. Platono akademijoje jis išbuvo iki mokytojo mirties. Po mokytojo mirties Aristotelis daug keliavo. Aleksandro Makedoniečio tėvo kvietimu jis tampa Aleksandro Makedoniečio mokytoju. Aleksandras Makedonietis jį labai mylėjo ir netgi vadino “antruoju tėvu”. Bet laiku bėgant jų politiniai požiūriai nesutapo ir Aristotelis buvo priverstas grįžti į Atėnus. Ten jis atidaro savo mokyklą. Būtent šiuo laikotarpiu susiformavo Aristotelio sistemų požiūris. Po Aleksandro Makedoniečio mirties Atėnuose prasidėjo antimakedoniškas sukėlimas, ir Aristotelis buvo apkaltintas “bedievystė” ir išvarytas iš Atėnų, nes visą savo gyvenimą reiškė simpatijas A.Makedoniečiui. Filosofas buvo priverstas bėgti į Chalcidą (Evbėjo sala), kur jis ir mirė 322 m. pr. Kr. vasara.
Kalbant apie kūrybą reikėtų paminėti jo brandus veikalus, kurie tradiciškai dalijasi į žemiau išvardintas grupes:
1.Loginiai veikalai: “Kategorijos”, “Pirmoji ir antroji analitika”, “Topika”.
2.Gamtos filosofija: “Fizika”, “Apie dangų”.
3.Psichologija: “Apie sielą”, “Apie sapną”, “Apie kvėpavimą”, “Apie gyvenimą ir mirtį”.
4.Biologiniai veikalai: “Apie gyvulių kilmę”, “Apie gyvūnų dalis”.
5.Pirma filosofija: “Metafizika”.
6.Etika: “Nikomacho etika”.
7.Politika ir ekonomika: “Politika”, “Ekonomika”.
ARISTOTELIO DORYBĖS ETIKA
Aristotelis, išnagrinėjo etiką žmogiškosios (o ne dieviškosios) valios aspektu, ir padarė žmogų atsakingu už savo likimą ir gerovę. Tuo jis atmetė tikybinę – mifologinę koncepciją, pagal kurią žmogaus laimė ir nelaimė priklauso nuo likimo valios.
Jis pašalino t.p. dievobaimingumą iš tiriamo dorybių sąrašo. Filosofai nieko nesako apie Dievų vaidmenį moraliniame žmonių gyvenime, jo etikoje nėra religingumo. Aristotelis nagrinėja etines problemas, tam kad padėtu žmonėms tapti geresniems ir padaryti visuomenę tobula. Priešingai nei Sokratas, Aristotelis (I-a karta etikos istorijoje) sujungia etinę dorybę su noru, valia, paisydamas kad, nors moralė ir priklauso nuo žinių, vis dėlto jinai randasi geroje valioje: juk vienas reikalas žinoti, kas yra gerai, o kitas yra blogai, o kitas – norėti siekti gėrio. Dorybės nėra proto savybė, jos sudaro sielą.