TEISĖS PAŽIEDIMAS IR NUSIKALTIMAS. BAUSMĖS SKYRIMO IR VYKDYMO FILOSOFINIAI ASPEKTAI.
1. Berman. Teisė ir revoliucija.
Šv. Anzelmo išpirkimo doktrina.
Iki Anzelemo nuodėmė buvo suvokiama ne kaip esatis, o kaip santykis tarp žmogaus ir Dievo. Negana to, žmogus iš didžiosios raidės – Adomas, – kaip jau buvo manoma, negali būti atskiras nuo konkrečių vyrų ir moterų. Nei humaniškumas, nei nuodėmė nebuvo traktuojami kaip objektyvi universali realybė, egzistuojanti atskirai nuo jos konkrečių apraiškų.
Priešingai, Anzelmas savo veikaluose stengėsi krikščioniškojo tikėjimo paslaptis paversti logika, kuri būti suprantama it įtikinama religiškai neutraliam intelektui. Buvo siekiama įrodyti, kad pati žmogaus lemtis yra visatos moralinės ir teisinės sąrangos atspindys.
Veikale “Cur Deus Homo” (“Kodėl Dievas tapo žmogumi?”) Anzelmas užsimojo “būtinosiomis priežastimis” ir “ vien tik protu” nepriklausomai nuo apreiškimo įrodyti, kad Dievo Sūnaus paaukojimas buvo vienintelis būdas išpirkti žmonijos nuodėmes.
Dievas sukūrė žmogų amžinajai palaimai. Ši palaima reikalauja, kad žmogus laisvai pajungtų savo valią Dievui. Tačiau žmogus pasirinko ne klusnumą Dievui, o jo neklusnumo nuodėmė paveldima visų ir kiekvieno. Teisingumas reikalauja, kad žmogus būtų nubaustas už savo nuodėmę arba kad atlygintų už paniekintą Dievo garbę. Dėl bausmės, tai tokia bausmė bus nepakankama: žmogus mažu mažiausiai turėtų prarasti palaimą, kuriai buvo sukurtas, tačiau tai dar sykį paverstų niekais Dievo tikslą. Dėl atlygio, tai žmogus Dievui negali pasiūlyti nieko tokio, kas būtų taip vertinga, kad sugrąžintų Dievui garbę. Taigi žmogus negali – nors ir turi – išpirkti savo nuodėmių.
Dievas Tėvas, atstovaujantis visai kūrinijai, kosminei tvarkai, įkūnytas Dieve Sūnuje, atstovaujančiam žmonijai. Šitaip bažnyčia buvo pradėta traktuoti ne tiek kaip šventųjų bendruomenė danguje, bet daugiau kaip nusidėjėlių bendruomenė žemėje,
Krikščionybė, judaizmas ir islamas – religijos, postuluojančios ir radikalų skirtumą tarpo Dievo ir žmogaus, ir radikalų jų panašumą, kartu postuluoja, kad Dievas yra teisėjas ir įstatymų leidėjas ir kad žmogus yra valdomas dieviškos teisės.
Anzelmo doktrinoje labiau pabrėžiamas įsikūnijimas kaip svarbiausioji visatos realybė. Tai išlaisvino milžinišką energiją, nukreiptą į pasaulio išgelbėjimą: tačiau kartu tai lėmė, kad teisingumas buvo atleistas nuo šventumo, politika – nuo ideologijos.
Anzelmo išpirkimo koncepcijos teisiniai padariniai.
Anzelmo teorija padėjo ir naujus Jurisprudencijos pamatus, ji atsakė į klausimą, kodėl reikalingas atlyginimas arba bausmė ir kodėl gailestingas Dievas negali žmogui atleisti nuodėmės vien dėl savo maloningumo. Jei Dievas taip pasielgė. Tai liktų nepašalinta netvarka, kurią visatos sąrangoje sukėlė nuodėmė, p ši neištaisyta netvarka pažeistų teisingumą. Teisinga visatos sąranga, Dievo teisumas reikalauja, kad būtų atitinkamai užmokėta. Malonė yra teisingumo duktė, ji kyla iš teisingumo ir negali būti nukreipta prieš teisingumą. Kaip tik Dievo malonė leidžia žmogui gyventi ir, tiesą sakant, duoda galimybę jam išsigelbėti, nors žmogus savo valia išdavė šventąjį rojaus palikimą. Bet Dievas neveikia savavališkai: jo malonė pajungta jo teisingumui, o teisingumas pajungtas jo teisingam tvarkymui.
Racionali visatos tvarka reikalauja, kad nuodėmė būtų baudžiama visada.
Dievas yra susaistytas savo paties teisingumo. Jei Dievo požiūriu teisinga, kad žmogus mokėtų už savo nuodėmes, tai būtų neteisinga, o todėl neįmanoma, kad Dievas atleistų nuo mokesčio.
Nuodėmė – veiksmas, pažeidžiantis dieviškąją teisę.
Anzelmo teorija turi teisinį pobūdį tą prasme, kad žmogaus kančias ir Dievo atlaidumą aiškina remdamasi vieningus teisingumo ir teisingos tvarkos struktūros samprata. Žmogaus kančia suvokiama kaip užmokestis už žmogaus neklusnumą. Fundamentalesniu požiūriu, tai, kad Dievas atleidžia nuo amžinosios bausmės, nepaisymas to beribio blogio, kurį žmogus jam padarė, laikoma teisingu ir teisėtu dalyku todėl, kad aukojama vienintelė galima auka, atitinkanti šią nuodėmę. Todėl išpirkimas iš esmės aiškinamas teisinio sandorio terminais.
Vakarų baudžiamosios teisės teologinės ištakos.
Atpildą Anzelmas suprato kaip savotišką nusižeminimą, primenantį tarno nusižeminimą prieš poną, kurio garbę jis įžiedė. Kristaus pasiaukojimas buvo traktuojamas kaip atgaila – atgailavimo darbai, kurių padarinys yra aukos susitaikymas su įžeidėju. Kadangi Kristus kaip žmogaus atstovas sutiko aukotis už žmogaus nuodėmę, Dievo garbė buvo atstatyta ir jis galėjo susitaikyti su žmogumi.
Nusikaltimas apskritai buvo suprantamas ne kaip pažeidimas, nukreiptas prieš politinę santvarką kaip tokią, arba nukreiptas prieš visuomenę apskritai, o kaip pažeidimas, nukreiptas prieš auką ir prieš tuos, kurie su ja susitapatina. Kartu pažeidimas buvo nukreiptas prieš Dievą – nuodėmė. Normalus socialinis atsakymas į tokį pažeidimo buvo aukos kerštas. Gentinė, vietinė ir feodalinė teisė labai pabrėždavo atgaila, garbės atstatymą ir susitaikymą – keršto pakaitalus.
Dažniausiai nusikaltimas buvo traktuojamas kaip teisės pažeidimas,
nukreiptas prieš Dievą, bet ne kaip pažeidimas, nukreiptas prieš visa apimantį politinį junginį – bažnyčią ir valstybę.
Atgaila, susitaikymas ir garbės atstatymas – tai tos stadijos, kurias turėjo pereiti nusikaltimo ar nuodėmės išpirkimas. Alternatyva buvo kraujo kerštas, išvarymas iš bendruomenės arba ekskomunika.
Išpirkimą Anzelmas pateikė kaip atgailos ir susitaikymo aktą, kurio Dievas-žmogus siūlėsi būti aukojamas. Dieviškasis teisingumas reikalavo bausmės ne už žmogaus prigimtinę ar natūralią nuodėmę, bet už asmenines nuodėmes (realias nuodėmes), padarytas krikštytų krikščionių. Krikšto sakramentas jiems leisdavo dalyvauti Kristaus išperkamojoje aukoje ir šitaip būdavo išmokamo begalinė jų prigimtinės nuodėmės skola; tačiau likdavo jų atsakomybė už jų vėlesnes nuodėmes, ir buvo tariama, kad šią atsakomybę jie turi prisiimti patys, patirdami bausmę.
Ši nuostata buvo išvedama iš radikalų skirtumų tarp:
1) visuotinės prigimtinės nuodėmės, kurią pašalina krikštas bei realių nuodėmių, vėliau padarytų konkrečių krikščionių
2) atpildo, kuris buvo užmokestis, pakankamai didelis, kad atstatytų aukos garbę, ir bausmės, kuri buvo užmokestis, pakankamai didelis, kad atitiktų pažeidimo dydį.
Anzelmas pabrėžtinai atmetė bausmės alternatyvą kaip atitinkamą sankciją už prigimtinę nuodėmę, nes, kaip jis sakė, jei bausmė atitiktų pažeidimą, ji pareikalautų visiškai sunaikinti žmogų. Dievas, kuris nesukūrė nieko vertingesnio už protingą padarą: kuris galėtų jį džiuginti, nenorėjo visiškos žmogaus pražūties, ir todėl leidos, kad jo garbė būtų atstatyta jo Sūnaus pasiaukojimu. Šitaip Dievas atleido žmonijai jos nuodėmingumą: žmogaus išsilaisvinimas nuo jo įgimto polinkio būti godžiam, išdidžiam, galingam ir kitų paniekos Dievui formų padarinių. Dievas priima žmogų tokį, koks jis yra. Bet pats šis nuodėmių savavališkai nesitrinkti draudžiamų dalykų. Jei vis dėlto jis tai padaro, turi būrti už tai nubaustas, bes nubaustas ne jį sunaikinat, ne neapykanta, o sumokėdamas kainą: atitinkančią pažeidimo dydį.
Naujosios nuodėmės ir bausmės koncepcijos, pagrįstos nuodėmių išpirkimo doktrina, nebebuvo grindžiamos germaniškais susitaikymo kaip keršto alternatyvos, platoniškas įbauginimo ir teisių atstatymo ar bibliniais sutarties su Dievu ir Izraelio vaizdiniais, nors kai kurie visų tų trijų teorijų elementai išliko. Teisingumas reikalauja, kad už kiekvieną nuodėmę (nusikaltimą), būtų mokama laikinomis kančiomis; kad tos kančios, t.y. bausmė, atitiktų nuodėmingą poelgį, kad ji reabilituotų (“atkeršytų”) konkretų pažeistą įstatymą.
Tomas Akvinietis: ir baudžiamieji, ir civiliniai teisės pažeidimai reikalauja užmokėti kompensaciją aukai, tačiau kadangi baudžiamasis nusikaltimas, skirtingai nuo civilinės teisės pažeidimo, yra iššūkis pačiai teisei, turi būti taikoma bausmė, o ne tik žalos atlyginimas, kaip kaina už teisės pažeidimą.
Bendrosios nuobaudos (teisės reabilitavimo) kaip baudžiamosios teisės pagrindo atsiradimas ir specialiosios nuobaudos (aukos garbės reabilitavomo) išnykimas. Išpirkimo doktrina duoklės ir reabilitavimo idėjoms suteiktų kitus matmenis. Viena vertus, pažeidęs teisę buvo traktuojamas ne tik kaip nusidėjėlis, bet ir kaip kriminalinis nusikaltėlis, teisės pažeidėjas, o todėl turėjo ne tik atgailauti, bet ir mokėti už teisės pažeidimą; kita vertus, teisės pažeidėjas, kriminalinis nusikaltėlis, buvo ir nusidėjėlis, kurio kaltė pasireiškė ne tik tuo, kad jis pažeidė teisę, bet ir tuo, kad jis savavališkai pasirinko blogį. Taigi buvo labai pabrėžiamas moralinis jo poelgio turinys, t.y. ta nuodėminga jo sielos būsena, kurios skatinamas ji nusikalto.
Nusikaltimas buvo siejamas su nuodėme, o bausmė – su išpirkimu, kriminaliniams nusikaltėliui ar nusidėjėliui teisė savotišką orumą, jo kaltintojų, teisėjų, ir kitų. Juk ir jie buvo nusidėjėliai.
Nors nusikaltimo siejimas su nuodėme sąlygojo tai, kad nusikaltėlis jautė begalinę atsakomybę prieš Dievą, virš visuomenės narių, įskaitant ir tuos, kurie laikosi teisės, nuodėmingumas šiek tike sušvelnindavo teisuolišką pasipiktinimą kaip baudžiamosios teisės sudedamąją dalį. Visi krikščionys turėjo bendrą nuodėmingą žmogiškąją prigimtį.
Išpirkimo doktrina suteiktų universalų reikšmingumą žmogiškajam teisingumui, teismo paskirtą bausmę už teisės pažeidimą sukdama su žmogaus prigimti ir lemtimi, su jo siekiu būti išgelbėtam, su jo moraline laisve ir jo paskirtimi šioje žemėje kurti visuomenę atspindinčią Dievo valią.
Dievas sudarė naują testamentą – dabar jau jis su visa žmonija, atstovaujama asmens, kuris kartu buvo ir žmogus, ir Dievas. Tačiau pagal šį naująjį testamentą Biblijos teisė neveikia. Todėl krikštyti krikščionys gali gyventi teisuoliškai ir be teisės. Tačiau, nepaisant šios naujai įgytos malonės, jie savavališkai pasirinko blogį. Ir tada prireikė naujos teisės – žmogiškosios teisės, kuri nėra šventa senąja prasme. Nors ir įkvėpta Dešimties Dievo įsakymų ir kitų Biblijos tekstų. Žmogiškoji teisė turi teisti žmones žemėje, šventajam Dievo teisingumui atiduodama jų nemirtingas sielas. Tačiau žmogiškosios teisės paskirtis – ir
paruošti žmonių sielas jų amžinam gyvenimui.
Šitie bažnytiniai ir pasaulietiniai įstatymai, nors jie yra žmogiški, o ne dieviški, vis dėl to atspindi Dievo valią, o todėl pasižymi aukščiausią galioseną. Todėl – kad ši aukščiausiai galiosenai būtų apginta – teisės pažeidimai turi būti baudžiami. Teisė turi laikytis pažado.
Baudžiamoji kanonų teisė.
Ankstesnėje epochoje žodžiai “nusikaltimas” ir “nuodėmė” buvo vartojami kaip sinonimai. Apskritai, ne tik visi nusikaltimai buvo laikomi nuodėmėmis, bet ir visos nuodėmės – nusikaltimais. Nebuvo nustatyta aiškių skirtumų tarp prigimties tų pažeidimų, kurios reikėjo išpirkti bažnytine atgaila, ir tų pažeidimų, kurios reikėjo išpirkti bažnytine atgaila, ir tų pažeidimų, kurios reikėjo išpirkt derybomis su giminaičiai (ar kraujo kerštu), kreipiantis į vietinius ir feodalinius susirinkimus ar panaudojant karališkąją arba imperatoriškąją procedūrą.
“Pasaulietinėje” teisenoje svarbiausias vaidmuo priklausė dvasininkijai, o aukščiausia karaliau ar imperatoriaus valdžia pati buvo suvokiama kaip šventa ir kaip dvasininkų valdžia.
Bažnytinių atgailavimų sistema daugiausiai taikė vietiniai kunigai ir vienuoliai, kurių tikslas buvo ne pati bausmė, o sielų ganymas, moralinio gyvenimo atnaujinimas ir teigimo santykio su Dievu atstatymas. Pasaulietinių sankcijų svarbiausias tikslas irgi buvo ne pati bausmė, o garbės atstatymas, susitaikymas ir taikdarystė.
12 am, prad. buvo nustatytas griežtas procedūrinis skirtumas tarp nuodėmės ir nusikaltimo. Bet koks veiksmas, baustinas karaliau ar kitokių pasaulietinės teisės pažeidimas, o ne kaip nuodėmė, t.y. ne kaip Dievo teisės pažeidimas.
Tačiau teisėje, kuri buvo taikoma eretikams, glūdėjo šiurkštus bažnytinės ir pasaulietinės jurisdikcijų atskirties principo pažeidimas. 12 ir 13 am. erezija, anksčiau traktuota tik kaip dvasinis pažiedimas, baustinas atskyrimu nuo bažnyčios, dabar tapo ir teisiniu nusižengimu, baudžiamu kaip išdavystė.
Savo kompetenciją nuodėmių atžvilgiu bažnyčia perskyrė į dvi dalis:
1) nuodėmės, kurios buvo nagrinėjamos bažnyčios “vidinio forumo” – jos buvo nagrinėjamos kaip atgailos sakramento dalis
2) nuodėmės, kurios buvo nagrinėjamos bažnyčios “išorinio forumo” – tai baudžiamosios nuodėmės, bažnytiniai nusikaltimai – ar paprasčiausiai nusikaltimai. Baudžiamoji nuodėmė buvo kokio nors bažnytinio įstatymo pažeidimas.