LUCIJUS ANĖJUS SENEKA
APIE
SIELOS RAMYBĘ
I. Apie laimingą gyvenimą.
I.1. Tikslo siekimas:
II.1.1. Reikia numatyti sieksimą tikslą.
II.1.2. Reikia nuspręsti ko siekti ir kaip.
II.1.3. Turime tvirtai užsibrėžti nesekti tarsi avių banda paskui kitus ir žengti ten, kur reikia, o ne ten kur kiti eina.I.2. Kai kalbame apie laimingą gyvenimą negalima sakyti kaip balsavimuose:
II.2.1. “Atrodo dauguma šioje pusėje”. Vadinasi šita pusė blogesnė.
II.2.2. Žmonija dar nesitvarko taip, kad dauguma būtų už gėrį.
II.2.3. Liaudies pritarimas – blogio įrodymas.
I.3. Laimingas gyvenimas turi atitikti prigimtį. Tai yra kai:
II.3.1. Žmogus yra sveiko proto ir sugeba tą sveikatą išlaikyti:
II.3.2. Kai jis stiprus ir veržlus.
II.3.3. Kai stebėtinai ištvermingas, viskam pasiruošęs, savo kūnu ir tuo kas su juo susiję.
II.3.4. Kai stropiai tvarko visas gėrybes visai jomis nesižavėdamas.
II.3.5 Moka naudotis likimo dovanomis, netapdamas jų vergu.
1 intarpas.
‘‘ Laimingas tas žmogus, kuriam neegzistuoja joks gėris ir blogis, išskyrus dvasios gerį ir blogį, kuris yra garbingas, tenkinanasi tobulomis savybėmis, kurio likimo išdaigos nei išaukština nei palaužia kuris nežino už paties sau duotą gėrį, kuriam tikrasis malonumas yra malonumų niekinimas’’
Būtų labai sunku netgi įsivaizduoti tokį žmogų, kurį A.Seneka vadina laimingu, juk kiekvienam laimė yra skirtingas dalykas. Kažkam laimę suteikia pavasaris, kažkam automobilių gausmas, kažkam gal netgi skausmas… Kad ir pavyzdžiui kitokio tikėjimo žmogus (kurio religijoje nėra tokio dalyko kaip dvasia), taip išeitų, kad tokie žmonės net ir negali būti laimingi?! Sunkiausiai suprantama frazė: ‘‘tikrasis malonumas yra malonumų niekinimas…’’ mano supratimu pats teiginys sau prieštarauja. Kaip gali būti didžiausias malonumas niekinti malonumus iš kurių gaunamos teigiamos emocijos, jausmai, nuotaikos? Juk ir pačių malonumų yra įvairiausių : dvasinių, fizinių, emocinių… Malonumai būtini gyvenime, tačiau nereikia tapti nuo jų priklausomu. Turėkime gyvenime malonumų, bet tegu jie būna saikingi ir patys būkime jų šeimininkais.
I.4. Du priešingi dalykai : dorybė ir malonumas.
II.4.1. Dorybė – tai didystė, aukštuma, karalienė, pergalė, stiprybė.
II.4.2. Malonumas – purvas, vergovė, silpnybė, nepastovumas.
I.5. Aukščiausias gėris yra :
II.5.1. Nepalaužiama sielos tvirtybė.
II.5.2. Įžvalgumas.
II.5.3. Iškilnumas.
II.5.4. Sveikata.
II.5.5. Laisvė.
II.5.6. Darna.
II.5.7. Grožis.
I.6. Išmintingas vyras turėdamas daugiau lėšų turi daugiau galimybių tobulinti savo dvasią.
II.6.1. Skurdžiui būdinga viena dorybės rūšis : nepasiduoti klaidoms ir priespaudai.
II.6.2 Turtuoliui plačiai atsiveria vartai į susivaldymą, geradarystę, uolumą, mokėjimą tvarkytis, didžiadvasiškumą.
II.6.3 Išminčius niekada neniekins didelių turtų – likimo dovanos.
II.6.4. Išmintingam vyrui turtai tarnauja, kvailį – valdo.
2 intarpas.
Apie turto svarbą gyvenime.
Įdomi ir teisinga ketvirta tezė, tik norint, kad jis būtų teisingas ir mūsų laikais žodį „vyras“ reikia pakeisti žodžiu „žmogus“. Juk šiais laikais ir moterys būna turtingos . Turint daugiau lėšų lengviau plėsti savo akiratį, kelti intelektą. Tik nesutikčiau, kad didžiadvasiškumas, uolumas, geradarystė neprieinami dalykai vargingiau gyvenantiems žmonėms, juk ne tik turtingi turi gerą širdį… Paskutinė mintis turi savyje tiesos, bet tai kas pasakyta taip pat taikoma ne visais atvėjais, visur, netgi taisyklėse yra išimčių.
II. Apie poilsį.
II.1. Net jei nesiektume kitų sveikų tikslų, naudinga bus pasitraukti dėl paties poilsio.
III.1.1. Po vieną esame geresni.
III.1.2. Tik atsisakius veiklos galime pasirinkti pavyzdį, pagal kurį tvarkytume gyvenimą.
III.1.3. Kai neįsiterpia joks asmuo, galintis iškreipti dar netvirtą sprendimą, tuomet įgyjama tai, kas vieną kartą patiko.
II.2. Mums net netenka pabūti susigyvenus su blogiu.
III.2.1. Patinka tai viena, tai kita.
III.2.2 Mūsų sprendimai ne tik iškreipti, bet ir lengvabūdiški.
III.2.3. Metę viena, griebiamės kito, paliekame, ko troškome, siekiame to, ką palikome.
II.2. Išvada.
Mūsų gyvenimuose vyksta nuolatinė troškimų ir graužaties kaita, dalinai priklausome nuo svetimų sprendimų. Geriausia mums atrodo tai, ko daugelis trokšta ir giria. Mūsų sprendimus neretai iškraipo noras įsitiekti kitiems. Žmogus iš prigimties nepastovus, jam noris ieškoti, atrasti, o kai atrasti dalykai neišpildo lūkesčių vėl prasideda ieškojimas, vienas ir teigiamų dalykų šiame gyvenimo rate tai, kad lieka patirtis, net nelabai svarbu gera, ar bloga.II.3. Yra trys gyvenimo rūšys;
III.3.1. Pirmoji skiria laiką malonumams.
III.3.2. Antroji – mąstymui.
III.3.3. Trečioji – veiklai.
3 intarpas. Trys gyvenimo rūšys?
Gyvenimas nėra rūšiuojamas. Jis yra vienas ir manau neįmanomas be visų šitų elementų. Ir jei bent vienos iš šių
gyvenimo dalių nebūtų, tai nebūtų pilnavertis gyvenimas, greičiau egzistavimas. Tačiau tiek veiklai, malonumams, mąstymui turi būti skirtos panašios laiko dalys. Niekada nepritarčiau siekimui imtis veiklos, jei bus atmestas noras tobulinti save kaip asmenybę, pamirštas poreikis mąstyti ne tik apie veiklą, bet ir apie malonumus. Mums būtinas tiek mąstymas, tiek veikla, jie neegzistuoja vienas be kito. Prigimtis nori, kad darytume ir viena, ir kita: būtume veiklūs ir skirtume laiko mąstumui. Bet ir malonumų nereikia pamiršti…
III. Apie sielos ramybę.
III.1. Mums lengviau prieš prabangą nukreipti sielą, o ne akis.
IV.1.1. Siela gilinsis į save, rūpinsis savimi, neužsiims tuo kas jai svetima, kas gali buti smerkiama.
IV.1.2. Nors gyvename visiškai patenkinti, bet mūsų akys negaišta mėgaudamosis prabanga, nes širdis tuoj pat užsiliepsnoja pavydu, nesvarbu, kad ir nesąmoningu.
IV.1.3. Didingos mintys palengvina sielą, ji tampa išrankesnė žodžiams ir aukštesnė.
IV.1.4. Kai kurios mūsų ydos atviros, aiškios, tartum padėtos ant delno. Kai kurios neryškios, slaptingos, kitos nenuolatinės, periodiškai sugrįžtančios.
4 intarpas. Apie prabangą gyvenime.
Prabanga neįmanoma be turtų. Žmonės tokie sutvėrimai, kad jiems niekada negana ir reto širdyje neįsiplieskia pavydas tam, kuris turi daugiau, kuriam sekasi geriau. Daugeliu atvėjų netgi nesigiliname kaip tie turtai ir prabanga įgyta, tiesiog trokštam to paties. Dėl šių norų ir troškimų dažnai net patys nepastebime, kaip pradedame gailėti savęs, netgi puolame prie tokių minčių, kad jei mums nepavyko iškilti iki tokių aukštumų, tegu visi sugriūva ir sužlunga. Taip pamirštame apsidairyti ir įvertinti savo gyvenimus, kurie dažnai būna pakankamai geri. Prabanga ne visus paverčia išpuikėliais, tiesiog pritardama trečiai tezei manau,kad atsiranda išrankumas žodžiams, aplinkai, žmonėms.
III.2. Iš prigimties žmogaus siela yra mitri ir linkusi judėti.
IV.2.1. Nuolatos pertvarkydami savo gyvenimo būklę, galų gale pasiliekame ten, kur mus atranda tinginti imtis naujovių senatvė.