ŠVIETIMAS Švietimui būdinga tai kad individas remiasi savo protu ir mąsto savarankiškai. Atsiribojimas nuo tradicijos ir autoriteto, pagarba laisvei, požiūris kad visus klausimus gali išspręst remiantis protu. Ypatingas švietėjų nuopelnas – religinių bendrijų tarpusavio tolerancija. Būdingas reiškinys deizmas. D sukūrė tobulą pas bet daugiau į jį nesikiša. Racionalizmas – tikrovės sandarą galima išvest iš grynųjų mąstyo principų. Loginio pas tvarka įgalina jį pažint deduktyviai. Tikrovė sudaryta iš 2ų, 1os arba daugelio substancijų ir Do tobulai sutvarkyta. Empyrizmas – pažinimo pagr laiko pažinimą. Tikra yra tik dktai ir fenomenai. Teisingai naudojant protą juos galima susistemint ir gaut indukcines išvadas. Šios srities veiksmingumą sąlygoja atsiradęs gamtamokslis, individo sureikšmintas teisės ir vastybės fil. Iš religojos meginama pašalint prietarus ją išbandant protu ir pakeičiant racionalesniu pamaldumu. Niutono mechanika universalus kiekybinis gamtos aiškinimas, pagrįstas griežtu priežastingumu ir nesiremia jokiomis hipotezemis. Visuomenes gyv būdinga formuojasi buržuazija, liberalizmas. Sukurtos teisių deklaracijos. Reikšmingi laimėjimai fil srityje yra naujai suformuluotos prigimties bei žm teisės.
DEKARTAS abejojimas tradicija susiejamas su proto išaukštinimu ir tuo būdu švietimas įgyja konkretų pavidalą. Jis suvokia kad stinga vientiso proncipo, kuris galėtų vienyt fil ir mokslą. Jam imponuoja matke kaip tikslus moxlas. Jis pastebi kad kelias į dangų atviras ir neišsimokslinusiems. Žinodamas kad apreikštosios tiesos viršija mūsų intelektą, jis niekada nebūtų drįsęs šitų tiesų aplenkt. Fil net ir nepretenduoja tikėjimo svarstyt.jis pabandė iškelt kl kad tixlieji moxlai nesikerta su teologija. Jam buvo svarbu padoryt objektyvų proto pobudį ir taisykles, kuriom remtis objektyvumui pasiekti. Jis pripažįsta preities šimtmečio fil svarbą, bet niegia ankstesnį mąstymo būdą, naot jo tas mąstymas stabdo atradimą. Tradicinė logika gali tik padėt išdestyt tiesą, bet ne ją atarst. Anot jo stinga metodo, kuris įvestų tvarką bet ir būtų veiksmingas atradimų pamatas. Jis pastebi kad matkei abstraktumas eina su visais moxlais.
SPINOZA matematinė tvarka nėra vien išorinė forma. Jio rodo kad ir fil ir matematikoj visi teiginiai dedukuojami iš aukščiausių prncipų. Jis nori parodyt kad ši pateikimo forma pretenduoj į kitą aukštenę aukštesnę negu ypratsa teisos normą. Ji nekelia žmogiško kl apie tikslą. Pradėti nuo D o ne nuo žm reikia todėl kad jei D įvaizdis bus klaidingas tai negalės būt teisinga ir žm samprata. D – substancija, ji konstituojama atributais. Substancijos būsena Spinoza vadina modusais. Baigtiniais vadina tokius dalykus kurie yra ribojami kitų tokios pat prigimties dalykų. D yra absoliuti begalinė B, kurioje nėra jokių neiginių taigi ji sudaryta iš begalo daug atributų. Iš to Spinoza daro išvadą kad D butinai egzistuoja, kad jis vienintelė substancija ir nedalus. Žm metafizikos pagr yra Spinozos tezė kad tįsumas ir sąmonė – tos vienintelės substancijos, kurią mes galime suvoktiatributai. Iš to išpaukia kad idėjų tavrka ir sąsaja yra tokios pat, kaip dkt;ų tvarka ir sąsaja. Pasak jo dktų ir idėjų tikrovės sąlyga yra tai kad jie glūdi D atributuose. Kūnai yra – tįsumo atributo, o idėjos – sąmonės atributo modusai Dieve. Anot Spinozos pažinimo teorijos žm dvasios idėjos adekvačios ir teisingos būnq tada, kai jos susijungusiso su D. Kiekviena teisinga idėja yra De, nes idėjos yra Do mąatančio atributo modusai. Teisingos idėjos yra aiškio sir ryškios. Jose glūdi jų tiesos tikrumas, nes tiesa yra pačios mastelis ir nėra jokio kito jos kriterijaus, tik ji pati. 3 pažinimo būdai juslinis – kyla iš afektų, gali sukurt miglotas ir neadekvačias rūšine sąvokas. Gali būt klaidos šaltinis. Racionalus – dedukuoja vartodamas bendrąsias sąvokas. Intuityvus – pažįsta absoliuto požiuriu. Etikos požiūriu tikrąji afektų prigimtį reikai pažinti tam , kad būtų aišku kaip įmanoma gyventi stabilų ir tobulą gyvenimą. Gerais arba blogais vadina tuos dalykus kurie skatina arba varžo žm tikrovę. Tikroji laisvė yra neišvengiamos būtinybės suvkimas. Juo adekvačiau protas pažįsta juo labiau jis išsivaduoja ie afektų, trukdančių jam pasiek tobulybę. Aukščiausia veikla yra teisngas pažinimas, o aukščiausias teiginio pažino forma – D pažinimas.
LAIBNIZ pasiūle skaičiavimo idėją ir tapo logistikos pradininku. Elementarios bendros idėjos turi būt išreiškiamos universaliais simboliais, o šie pagal tam tikras taisykles turi būt jungiami į prasmingus žodžius. Metafizikos porblemas sprendė įvesdamas monados sąvoką. Substancija negali būt tįsi, nes ji negali būt dali, jos svarbiausias bruožas – veikimas, jėga. Tokie jėgos taškai – monados. Monados – tikrieji dktų elementai. Šių elementų substancijų požymiai: jos neturi pavidalo, nes tai implikuotu dalumą. Kaip substancijos jos negli nei natūraliai atsirasti, nei būt sunaikintos. Jos individualios. Jos būdinga vidinė kaita, tobulėjimo troškimas. Visų monadų sąveiką Leibniz aiškina iš anksto nustatyta harmonija. Monados telkia sį snkaupas. Tokios sankaupos pvz gali būt organizmas. Suvokimo pakopos: paprastoji, „plikoji monada“ turi visą
informaciją apie visų kitų monadų būvį, tačiau tos info neįsisąmonina. Apercepcija – suvokimas yra sąmoningas. Pažinimo teorijoje leibniz atmeta grynąją empiriją kaip šaltinį. Vien kaupiant patyrimo duomenis gaunami tik apytikriai rezultatai, tačiau rezultatai, kuriuos gauname pažindami protu, bus aiškūs ir teisingi. L atsieja proto tiesas, kuriso yra būtinos, o jų priešingybė neįmanoma, ir faktų tiesas kurios esti atsitiktinės ir kurių priešingybė įmanoma. Blogio rūšys: metafizinis blogis – kyla oš kūrinijo ssukurtumo, visa kūrinija netobula antraip ji būtų dieviška kaip ir jos Kūrėjas. Fizinis blogis – pateisinamas savo funkcija. Gali būt naudingas arba kaip bausmė patarnauti tobulėjimui. Moralinis blogis – nuodemė. Žm laisvės padarinys ir krikščioniškojo išganymo pagrindas. D nenorėjo blogio, tik leido jam egzistuot.