1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.
Filosofija yra vienintelė disciplina, kuri mėgina tikrovę suvokti visumos
požiūriu. Iki filosofinio aiškinimo atsiradimo, žmonės tikrovę aiškino mitų
pagalba.
Mitologiniam aiškinimui būdinga: mituose veikia įasmenintos jėgos – dievai,
dievaičiai; mituose aiškinama poetinių įvaizdžių arba metaforų pagalba;
mitai nenaudoja griežtų sąvokų; mito forma – paprastas pasakojimas; mitas
visuomet remiasi tradicija.
Pagrindiniai teorinio aiškinimo bruožai: veikia ne asmenys, bet gamtos
jėgos arba stichijos; vietoj įvaizdžių ir metaforų naudojamos griežtos
sąvokos; įprastinis pasakojimas pakeičiamas teorija, t.y. loginiais ryšiais
susietą teiginių visumą; remiasi ne tradicija, bet proto argumentais.
Filosofija, kaip disciplina atsirado senovės Graikijoje, bei formavosi
senovės Indijoje bei Kinijoje. Pagrindiniai filosofijos kilmės šaltiniai:
nuostaba; abejonė; kentėjimas.
Filosofija žmogui padeda tada, kai peržengiamos kasdieninės buitinės
sąmonės ribos, kad jis įvyktų reikalinga specifinė sąmonės būsena, kurioje
pasaulis praranda savaime suprantamybę.
Struktūra. Filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę. Teorinė: ontologija
– būties teorija; gnoseologija – pažinimo teorija; filosofinė
antropologija; kosmologija – gamtos filosofija; filosofinė teologija – apie
Dievą. Praktinė filosofija: etika – mokymas apie moralų elgesį; pojetika –
mokymas apie kūrybą.2. Filosofija ir specialieji mokslai.
Pasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria
specialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nes
jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo
sąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas,
be to istoriškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos.
Neginčytinas faktas – filosofija- tai visų mokslų pirminis šaltinis. Spec.
mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringos
pozicijos: 1)mokslo išaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstines
teorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus ir
filosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofija
spec. mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Fil-a – bendroji visų
mokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus ir
funkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslo
moksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija –
ne tik supermokslas (mokslų teorija), bet ir pati yra mokslas.
Filosofijos ir mokslo skirtumai prasideda pačia kalba, santykio su
žmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofija
išvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęs
daiktas Mokslo pažinimas, jo išdava ir mokslinio pažinimo būdas yra
daiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tik
tyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad
tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui.3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.
Svarstydami, kokie yra pagrindiniai ir vienas į kitą galutinai nesuvedami
mūsų patirties aspektai, prieiname išvadas: idėja [universali patirtis] –
gamta (būtis) [objektyvi patirtis] – aš (siela) [subjektyvi patirtis].
(Platono trikampis). Subjektyvios patirties negalime išreikšti per
objektyvią patirtį. Yra elementų ir objektyviuose ir subjektyvioje
patirtyje, bet galutinai jie ten pasirodo, todėl jie yra universalūs.
Vieningos filosofijos nėra todėl, kad mūsų patirtis nėra pilnai vieninga.4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.
Talis. (625 – 547 m. pr. m. e.) Žmogus, kuris netikėjo mitais, o ieškojo
tikroviškų paaiškinimų. Jis teigė, kad tikrovės pagrindas ir pradas yra
vienas (vanduo). Vanduo taliui nebuvo negyva cheminė medžiaga. Jis buvo
įvardintas, bet nebuvo įasmenintas. Taliui nereikėjo aiškinti, kap iš
negyvos medžiagos atsiranda gyvybė. Taip aiškino kiti materialistai. Talio
mokymui visos daiktų įvairovės, už visų skirtingų kokybių, slypi vienas ir
vienintelis pasaulio pradas – vanduo. Talis priskiriamas prie septynių
graikų išminčių. Jis pirmasis bandė įrodyti trikampių teoremą. Ir pirmasis
išpranašavo saulės užtemimą.
Anaksimandras. (610 – 546 m. pr. m .e.) – originalus mąstytojas. Jis
pirmasis savo mintis išdėstė knygoje “Apie gamtą” (“Apie prigimtį”). Pagal
jį pirmasis pradas – apeironas. Beribis neapibrėžtas pradas. Jis neturi
jokių kokybinių arba kiekybinių neapibrėžtumų. Anaksimandro manymu
begaliniame apeirone egzistuoja ne vienas, o daugelis pasaulių. Jis teigė,
kad žemė yra savojo pasaulio centre ir yra cilindro formos.
Anaksimenas. (585 – 525 m. pr. m. e.) Anaksimandro mokinys. Jis nesutiko su
Anaksimandru, kad pirminė medžiaga neturi jokių kokybių ir teigė, kad tai
yra oras.Pirmasis pasiūlė mechanizmą aiškinantį, kaip iš pirminės medžiagos
susidaro
kiti elementai. Išaiškino keletą meteorologijos reiškinių.
5. Heraklitas
Heraklitas tai natūrfilosofas, jį labiausiai domino gamtinio pasaulio
prigimties klausimai. Jis taip pat ieškojo pirmojo prado. Jo manymu –
ugnis. Jis ugny laikė ne tik gyva (kaip Mileto filosofai), bet ir protinga.
Heraklitui ugnis nėra tiktai gamtinė stichija. Joje reiškiasi vidinis
protingas dėsningumas, kurį Heraklitas įvardino žodžiu “Logos”. Ugnis – tai
kartu ir amžinas degimo procesas, kuriame nieko neišlieka pastovaus ir
niekas tiksliai neatsikartoja. Visuose daiktuose esamų priešybių kova ir
nuolatinė įtampa tarp jų yra pagrindinė šio pasaulio savybė. Heraklitas
skyrė pažinimą protu nuo pažinimo pojūčiais arba juslėmis. Pažinimas protu
daug vertingesnis, nes tik jis vienas atveda prie pasaulio vienovės
suvokimo.6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.
Tai pats paslaptingiausias Graikų filosofas. Jis reformavo Orfėjaus kultą
(graikų misterijas) Ir įkūrė religinę – filosofinė pitagoriečių mokyklą.
Pitagoriečiai suformulavo aiškią vertybių sistemą: pirma turi būti tai kas
gera ir gražu, tai kas naudinga ir tai kas malonu. Pitagoras, lyginant su
kitais natūrfilosofais, pasiūlė tikrovę aiškinti remiantis kitais
principais: ne medžiaga, bet skaisčiais. Pitagoriečiai pirmieji ėmėsi
domėtis pažinimo teorijos klausimais. Pitagoriečiai manė, kad tikras
žinojimas įmanomas tik per matematiką. Pitagoriečiai tyrinėdami matematiką
atrado iracionaliuosius skaičius, tai sudavė skaudų smūgį jų pradinei
programai. Pasirodė, kad visos tikrovės negalima suvesti į į paprastus
skaičius ir jų santykius.7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.
Tai žymiausias Elėjos mokyklos atstovas. Jį domino ne klausimas, kaip
daiktai susidarė ar yra, bet ką reiškia apskritai būti arba, kas yra toji
būtis.
Parmenidas atrado tikrąją būtį, o ne kokį konkretų būties pavidalą.
Daugelis tyrinėtojų mano, kad tik nuo jo prasideda tikroji filosofija, nes
jis pirmasis pademonstravo, protas ne tik suvokia tiesą bet ir gali ją
įrodyti.Jis pirmasis panaudojo nuoseklų išvadų išvedimo ir pasirinktos
tezės būdą, kuris vėliau buvo pavadintas apodiktiniu. Parmenido nuopelnas
yra tas, kad filosofinis mąstymas įgijo naują išmatavimą, kuris jame išliko
iki šių dienų.8. Zenono aporijos.
Tai žymiausias Parmenido mokinys. Jis teigė, kad pripažinę jog egzistuoja,
daugis ir judėjimas, patenkam į neišsprendžiamus prieštaravimus, vadinamus
aporijomis. Zenonas jų nurodė 45, mus pasiekė tik 9. Jis pirmasis panaudojo
tokį loginį argumentacijos būdą: pradžioj įrodoma, jog kuriam nors
teiginiui prieštaraujantis teiginys veda į absurdą, tuomet daroma išvada,
jog teisingas turi būti pirmasis teiginys. Zenonas pagrindė ir Parmenido
tezę, jog tikrajai būčiai negalime taikyti erdvės charakteristikos.9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis.
Daugiausia Graikų mąstytojų buvo įsitikinę, kad regimasis kosmosas taip pat
realus – daugis arba daiktų įvairovė realiai egzistuoja, kaip ir daiktų
kitimas. Jiems kilo tokia problema: kaip suderinti požiūrį į tikrąją būtį
ir įsitikinti, kad kosmosas egzistuoja realiai. Šią problemą išsprendė
vėlyvieji natūrfilosofai.
Empedoklis. Jis teigė, kad tikrovės pagrindą sudaro 4 elementai, kuriuos
jis vadino visų daiktų šaknimis: ugnis, vanduo, žemė, oras. Šie elementai
yra amžini ir nekintantys, o daiktai atsiranda iš jų susimaišymo. Tuštumos
nėra, todė pradai šliejasi vienas prie kito. Be elementų kosmose yra dar
dvi jėgos – meilė (trauka) ir neapykanta (stūma). Kai viešpatauja meilė,
visi elementai tobulai persimaišo, o kai – neapykanta – atsiskiria
maksimaliai. Jis atmetė ugnį kaip vienį.10. Demokrito atomizmas.
Nebūtis egzistuoja ne mažiau už būtį. Nebūtį jis suprato kaip tuštumą,
todėl bandydamas deformuoti Parmenidą daug ką išbandė. Jis atskyrė atomų
savybes ir regimų daiktų kokybes. Atomų savybės nėra pojūčiais suvokiamos,
bet jos iš tiesų egzistuoja. Demokritas skyrė 2 pažinimo rūšis: pažinimas
pojūčiais (jį vadino tamsiuoju) ir pažinimas protu. Jį galima vadinti
pirmuoju filosofu materialistu, nes jis visus reiškinius, taip pat ir sielą
aiškino tik per materialų susigrupavimą, ir judėjimą.11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.
Antropologija – mokslas apie žmogų, kai į pirmą vietą iškyla žmogaus
problema.
Sofistai. Jie daug dėmesio skyrė kalbos tyrinėjimams ir sukūrė kalbos
mokslo pagrindus, nustatė gramatikos taisykles, mokė taisyklingai reikšti
mintis. Jie aptiko žodžio galią. Tyrinėdami kalbą, labai pastūmėjo logikos
mokslą, nors šį makslą dažnai panaudodavo piktam, nežymiai pažeisdavo
logikos dėsnius norėdami įrodyti jiems rūpimus dėsnius. Sofistų mokymo
neigiami vaisiai pasireiškė karo metu, kai Atėnai pralaimėjo Spartai.
Tačiau jie padarė ir garų dalykų: jie
supažindino mases su filosofų
teorijom, paneigdami įprastinius autoritetus, visur reikalavo įrodymų taip
pratino žmones giliau mąstyti.12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.
Jis ryžtingai pasipriešino sofistų reliatyvizavimui tiesos ir dorovės
klausimais. Jis pasipriešino ne tik žodžiais bet ir savo gyvenimo
pavyzdžiu. Sokratas, skirtingai nuo kitų sofistų, kurie žmogų traktavo kaip
kūnišką malonumų ir naudos siekiantį padarą, jis pirmiausia laikė žmogų
dorovine būtybe, o gamta jo visai nedomino. Jo teigimu kištis į pirmuosius
gamtos pradus yra net šventvagiška, nes žmogus jų nesukūrė, todėl nedera
ten kištis, bet pirmiausia reikėtų susivokti savyje, nes tik pats žmogus
yra sau betarpiškai duotas, o tada gal pavyks susivokti aplinkoje. Žinios
yra tik nuomonės, kurios gali dažnai klaidinti. O tikrojo žinojimo požymis
– besąlygiškai akivaizdumas ir jis negali kisti laikui bėgant. Tokiam
žinojimui pagrįsti Sokratas panaudojo savo garsųjį metodą, kurį galima
suskirstyti į ironiją ir indukciją.
Ironija. Sokratas kukliai klausdavo pašnekovo, ar jis negalėtų paaiškinti
kokios nors sąvokos, kuria apibrėžiama visa jo veikla. Pašnekovas
pateikdavo kokį nors apibrėžimą. Sokratas padėkojęs panagrinėdavo
apibrėžimą ir beveik visuomet rasdavo prieštaravimų, tada pašnekovas
pasitaisydavo. Sokratas vėl atrasdavo netikslumų ir t. t.Galiausiai
išeidavo taip, kad pašnekovas prisipažindavo, jog neišmano kurio nors
kertinio savo veiklos principo.
Indukcija – tai loginis metodas, kurio pagalba nuo atskirų požymių kylama
prie apibendrinimo.Šioje dalyje buvo ieškoma pozityvaus atsakymo. Žinoti
Sokrato manymu, tai reiškia dalyką apibrėžti, o tokio apibrėžimo prieinama,
išskyrus eilę konkrečių faktų, kuriose ieškomas dalykas pasireiškia. Kartu
Sokratas teigia, kad suvokęs tiesą žmogus negali elgtis blogai arba
neteisingai, žinojimas ir dora sutampa.13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.
Vienas žymiausių mąstytojų per visus laikus. Viso platono mokymo pagrindas
yra jo būties teorija, kurios pagrindą sudaro idėjų teorija. Platono idėja
– tai savarankiškai egzistuojanti būtis. Platonas teigė, kad egzistuoja
amžina, nekintanti visada ta pati sau būtis, kurią jis ir vadino idėja.
Idėjas jis sieja su daiktų esmėmis, o tokių esmių yra įvairių ir daug.
Idėjos yra tobulos, o – tai tik netobulos jų kopijos. Daiktų pasaulis
egzistuoja tik todėl, kad idėjos vienaip ar kitaip formuoja materiją,
suteikdamos jai santykinai pastoviais formas. Daiktų pasaulio esminė savybė
yra nuolatinis kintamumas t. y. tarp daiktų mes nerasime nieko kas būtų
absoliučiai pastovu. , todėl Platonas tikrovę suskirsto į dvi sritis:
tikrosios būties arba idėjų pasaulį, kuriame viskas amžina ir pastovu;
nuolat kintantis daiktų kosmosas arba tapsmo pasaulis. Platonas skirtingai
nuo Parmenido pripažino, kad egzistuoja skirtingi būties lygiai. Dalinė
arba tarpinė būtis yra galima todėl, kad Platonas pasiūlė kitaip nei