Filosofija1
5 (100%) 1 vote

Filosofija1

1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.

Filosofija yra vienintelė disciplina, kuri mėgina tikrovę suvokti visumos

požiūriu. Iki filosofinio aiškinimo atsiradimo, žmonės tikrovę aiškino mitų

pagalba.

Mitologiniam aiškinimui būdinga: mituose veikia įasmenintos jėgos – dievai,

dievaičiai; mituose aiškinama poetinių įvaizdžių arba metaforų pagalba;

mitai nenaudoja griežtų sąvokų; mito forma – paprastas pasakojimas; mitas

visuomet remiasi tradicija.

Pagrindiniai teorinio aiškinimo bruožai: veikia ne asmenys, bet gamtos

jėgos arba stichijos; vietoj įvaizdžių ir metaforų naudojamos griežtos

sąvokos; įprastinis pasakojimas pakeičiamas teorija, t.y. loginiais ryšiais

susietą teiginių visumą; remiasi ne tradicija, bet proto argumentais.

Filosofija, kaip disciplina atsirado senovės Graikijoje, bei formavosi

senovės Indijoje bei Kinijoje. Pagrindiniai filosofijos kilmės šaltiniai:

nuostaba; abejonė; kentėjimas.

Filosofija žmogui padeda tada, kai peržengiamos kasdieninės buitinės

sąmonės ribos, kad jis įvyktų reikalinga specifinė sąmonės būsena, kurioje

pasaulis praranda savaime suprantamybę.

Struktūra. Filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę. Teorinė: ontologija

– būties teorija; gnoseologija – pažinimo teorija; filosofinė

antropologija; kosmologija – gamtos filosofija; filosofinė teologija – apie

Dievą. Praktinė filosofija: etika – mokymas apie moralų elgesį; pojetika –

mokymas apie kūrybą.2. Filosofija ir specialieji mokslai.

Pasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria

specialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nes

jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo

sąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas,

be to istoriškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos.

Neginčytinas faktas – filosofija- tai visų mokslų pirminis šaltinis. Spec.

mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringos

pozicijos: 1)mokslo išaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstines

teorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus ir

filosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofija

spec. mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Fil-a – bendroji visų

mokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus ir

funkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslo

moksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija –

ne tik supermokslas (mokslų teorija), bet ir pati yra mokslas.

Filosofijos ir mokslo skirtumai prasideda pačia kalba, santykio su

žmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofija

išvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęs

daiktas Mokslo pažinimas, jo išdava ir mokslinio pažinimo būdas yra

daiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tik

tyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad

tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui.3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.

Svarstydami, kokie yra pagrindiniai ir vienas į kitą galutinai nesuvedami

mūsų patirties aspektai, prieiname išvadas: idėja [universali patirtis] –

gamta (būtis) [objektyvi patirtis] – aš (siela) [subjektyvi patirtis].

(Platono trikampis). Subjektyvios patirties negalime išreikšti per

objektyvią patirtį. Yra elementų ir objektyviuose ir subjektyvioje

patirtyje, bet galutinai jie ten pasirodo, todėl jie yra universalūs.

Vieningos filosofijos nėra todėl, kad mūsų patirtis nėra pilnai vieninga.4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.

Talis. (625 – 547 m. pr. m. e.) Žmogus, kuris netikėjo mitais, o ieškojo

tikroviškų paaiškinimų. Jis teigė, kad tikrovės pagrindas ir pradas yra

vienas (vanduo). Vanduo taliui nebuvo negyva cheminė medžiaga. Jis buvo

įvardintas, bet nebuvo įasmenintas. Taliui nereikėjo aiškinti, kap iš

negyvos medžiagos atsiranda gyvybė. Taip aiškino kiti materialistai. Talio

mokymui visos daiktų įvairovės, už visų skirtingų kokybių, slypi vienas ir

vienintelis pasaulio pradas – vanduo. Talis priskiriamas prie septynių

graikų išminčių. Jis pirmasis bandė įrodyti trikampių teoremą. Ir pirmasis

išpranašavo saulės užtemimą.

Anaksimandras. (610 – 546 m. pr. m .e.) – originalus mąstytojas. Jis

pirmasis savo mintis išdėstė knygoje “Apie gamtą” (“Apie prigimtį”). Pagal

jį pirmasis pradas – apeironas. Beribis neapibrėžtas pradas. Jis neturi

jokių kokybinių arba kiekybinių neapibrėžtumų. Anaksimandro manymu

begaliniame apeirone egzistuoja ne vienas, o daugelis pasaulių. Jis teigė,

kad žemė yra savojo pasaulio centre ir yra cilindro formos.

Anaksimenas. (585 – 525 m. pr. m. e.) Anaksimandro mokinys. Jis nesutiko su

Anaksimandru, kad pirminė medžiaga neturi jokių kokybių ir teigė, kad tai

yra oras.Pirmasis pasiūlė mechanizmą aiškinantį, kaip iš pirminės medžiagos

susidaro
kiti elementai. Išaiškino keletą meteorologijos reiškinių.

5. Heraklitas

Heraklitas tai natūrfilosofas, jį labiausiai domino gamtinio pasaulio

prigimties klausimai. Jis taip pat ieškojo pirmojo prado. Jo manymu –

ugnis. Jis ugny laikė ne tik gyva (kaip Mileto filosofai), bet ir protinga.

Heraklitui ugnis nėra tiktai gamtinė stichija. Joje reiškiasi vidinis

protingas dėsningumas, kurį Heraklitas įvardino žodžiu “Logos”. Ugnis – tai

kartu ir amžinas degimo procesas, kuriame nieko neišlieka pastovaus ir

niekas tiksliai neatsikartoja. Visuose daiktuose esamų priešybių kova ir

nuolatinė įtampa tarp jų yra pagrindinė šio pasaulio savybė. Heraklitas

skyrė pažinimą protu nuo pažinimo pojūčiais arba juslėmis. Pažinimas protu

daug vertingesnis, nes tik jis vienas atveda prie pasaulio vienovės

suvokimo.6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.

Tai pats paslaptingiausias Graikų filosofas. Jis reformavo Orfėjaus kultą

(graikų misterijas) Ir įkūrė religinę – filosofinė pitagoriečių mokyklą.

Pitagoriečiai suformulavo aiškią vertybių sistemą: pirma turi būti tai kas

gera ir gražu, tai kas naudinga ir tai kas malonu. Pitagoras, lyginant su

kitais natūrfilosofais, pasiūlė tikrovę aiškinti remiantis kitais

principais: ne medžiaga, bet skaisčiais. Pitagoriečiai pirmieji ėmėsi

domėtis pažinimo teorijos klausimais. Pitagoriečiai manė, kad tikras

žinojimas įmanomas tik per matematiką. Pitagoriečiai tyrinėdami matematiką

atrado iracionaliuosius skaičius, tai sudavė skaudų smūgį jų pradinei

programai. Pasirodė, kad visos tikrovės negalima suvesti į į paprastus

skaičius ir jų santykius.7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.

Tai žymiausias Elėjos mokyklos atstovas. Jį domino ne klausimas, kaip

daiktai susidarė ar yra, bet ką reiškia apskritai būti arba, kas yra toji

būtis.

Parmenidas atrado tikrąją būtį, o ne kokį konkretų būties pavidalą.

Daugelis tyrinėtojų mano, kad tik nuo jo prasideda tikroji filosofija, nes

jis pirmasis pademonstravo, protas ne tik suvokia tiesą bet ir gali ją

įrodyti.Jis pirmasis panaudojo nuoseklų išvadų išvedimo ir pasirinktos

tezės būdą, kuris vėliau buvo pavadintas apodiktiniu. Parmenido nuopelnas

yra tas, kad filosofinis mąstymas įgijo naują išmatavimą, kuris jame išliko

iki šių dienų.8. Zenono aporijos.

Tai žymiausias Parmenido mokinys. Jis teigė, kad pripažinę jog egzistuoja,

daugis ir judėjimas, patenkam į neišsprendžiamus prieštaravimus, vadinamus

aporijomis. Zenonas jų nurodė 45, mus pasiekė tik 9. Jis pirmasis panaudojo

tokį loginį argumentacijos būdą: pradžioj įrodoma, jog kuriam nors

teiginiui prieštaraujantis teiginys veda į absurdą, tuomet daroma išvada,

jog teisingas turi būti pirmasis teiginys. Zenonas pagrindė ir Parmenido

tezę, jog tikrajai būčiai negalime taikyti erdvės charakteristikos.9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis.

Daugiausia Graikų mąstytojų buvo įsitikinę, kad regimasis kosmosas taip pat

realus – daugis arba daiktų įvairovė realiai egzistuoja, kaip ir daiktų

kitimas. Jiems kilo tokia problema: kaip suderinti požiūrį į tikrąją būtį

ir įsitikinti, kad kosmosas egzistuoja realiai. Šią problemą išsprendė

vėlyvieji natūrfilosofai.

Empedoklis. Jis teigė, kad tikrovės pagrindą sudaro 4 elementai, kuriuos

jis vadino visų daiktų šaknimis: ugnis, vanduo, žemė, oras. Šie elementai

yra amžini ir nekintantys, o daiktai atsiranda iš jų susimaišymo. Tuštumos

nėra, todė pradai šliejasi vienas prie kito. Be elementų kosmose yra dar

dvi jėgos – meilė (trauka) ir neapykanta (stūma). Kai viešpatauja meilė,

visi elementai tobulai persimaišo, o kai – neapykanta – atsiskiria

maksimaliai. Jis atmetė ugnį kaip vienį.10. Demokrito atomizmas.

Nebūtis egzistuoja ne mažiau už būtį. Nebūtį jis suprato kaip tuštumą,

todėl bandydamas deformuoti Parmenidą daug ką išbandė. Jis atskyrė atomų

savybes ir regimų daiktų kokybes. Atomų savybės nėra pojūčiais suvokiamos,

bet jos iš tiesų egzistuoja. Demokritas skyrė 2 pažinimo rūšis: pažinimas

pojūčiais (jį vadino tamsiuoju) ir pažinimas protu. Jį galima vadinti

pirmuoju filosofu materialistu, nes jis visus reiškinius, taip pat ir sielą

aiškino tik per materialų susigrupavimą, ir judėjimą.11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.

Antropologija – mokslas apie žmogų, kai į pirmą vietą iškyla žmogaus

problema.

Sofistai. Jie daug dėmesio skyrė kalbos tyrinėjimams ir sukūrė kalbos

mokslo pagrindus, nustatė gramatikos taisykles, mokė taisyklingai reikšti

mintis. Jie aptiko žodžio galią. Tyrinėdami kalbą, labai pastūmėjo logikos

mokslą, nors šį makslą dažnai panaudodavo piktam, nežymiai pažeisdavo

logikos dėsnius norėdami įrodyti jiems rūpimus dėsnius. Sofistų mokymo

neigiami vaisiai pasireiškė karo metu, kai Atėnai pralaimėjo Spartai.

Tačiau jie padarė ir garų dalykų: jie
supažindino mases su filosofų

teorijom, paneigdami įprastinius autoritetus, visur reikalavo įrodymų taip

pratino žmones giliau mąstyti.12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.

Jis ryžtingai pasipriešino sofistų reliatyvizavimui tiesos ir dorovės

klausimais. Jis pasipriešino ne tik žodžiais bet ir savo gyvenimo

pavyzdžiu. Sokratas, skirtingai nuo kitų sofistų, kurie žmogų traktavo kaip

kūnišką malonumų ir naudos siekiantį padarą, jis pirmiausia laikė žmogų

dorovine būtybe, o gamta jo visai nedomino. Jo teigimu kištis į pirmuosius

gamtos pradus yra net šventvagiška, nes žmogus jų nesukūrė, todėl nedera

ten kištis, bet pirmiausia reikėtų susivokti savyje, nes tik pats žmogus

yra sau betarpiškai duotas, o tada gal pavyks susivokti aplinkoje. Žinios

yra tik nuomonės, kurios gali dažnai klaidinti. O tikrojo žinojimo požymis

– besąlygiškai akivaizdumas ir jis negali kisti laikui bėgant. Tokiam

žinojimui pagrįsti Sokratas panaudojo savo garsųjį metodą, kurį galima

suskirstyti į ironiją ir indukciją.

Ironija. Sokratas kukliai klausdavo pašnekovo, ar jis negalėtų paaiškinti

kokios nors sąvokos, kuria apibrėžiama visa jo veikla. Pašnekovas

pateikdavo kokį nors apibrėžimą. Sokratas padėkojęs panagrinėdavo

apibrėžimą ir beveik visuomet rasdavo prieštaravimų, tada pašnekovas

pasitaisydavo. Sokratas vėl atrasdavo netikslumų ir t. t.Galiausiai

išeidavo taip, kad pašnekovas prisipažindavo, jog neišmano kurio nors

kertinio savo veiklos principo.

Indukcija – tai loginis metodas, kurio pagalba nuo atskirų požymių kylama

prie apibendrinimo.Šioje dalyje buvo ieškoma pozityvaus atsakymo. Žinoti

Sokrato manymu, tai reiškia dalyką apibrėžti, o tokio apibrėžimo prieinama,

išskyrus eilę konkrečių faktų, kuriose ieškomas dalykas pasireiškia. Kartu

Sokratas teigia, kad suvokęs tiesą žmogus negali elgtis blogai arba

neteisingai, žinojimas ir dora sutampa.13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.

Vienas žymiausių mąstytojų per visus laikus. Viso platono mokymo pagrindas

yra jo būties teorija, kurios pagrindą sudaro idėjų teorija. Platono idėja

– tai savarankiškai egzistuojanti būtis. Platonas teigė, kad egzistuoja

amžina, nekintanti visada ta pati sau būtis, kurią jis ir vadino idėja.

Idėjas jis sieja su daiktų esmėmis, o tokių esmių yra įvairių ir daug.

Idėjos yra tobulos, o – tai tik netobulos jų kopijos. Daiktų pasaulis

egzistuoja tik todėl, kad idėjos vienaip ar kitaip formuoja materiją,

suteikdamos jai santykinai pastoviais formas. Daiktų pasaulio esminė savybė

yra nuolatinis kintamumas t. y. tarp daiktų mes nerasime nieko kas būtų

absoliučiai pastovu. , todėl Platonas tikrovę suskirsto į dvi sritis:

tikrosios būties arba idėjų pasaulį, kuriame viskas amžina ir pastovu;

nuolat kintantis daiktų kosmosas arba tapsmo pasaulis. Platonas skirtingai

nuo Parmenido pripažino, kad egzistuoja skirtingi būties lygiai. Dalinė

arba tarpinė būtis yra galima todėl, kad Platonas pasiūlė kitaip nei

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1947 žodžiai iš 6461 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.