Joniečių gamtos filosofija kilo iš Joninės. Pradininku laikomas Talis. Jis suformulavo archė – pirminį pasaulio pradą. Archė Talis laikė vandenį, viso ko pradą. Toks samprotavimas reiškė filnio mąstymo atsiradimą. Skirtumai tarp daiktų iš esmės yra tariami, nes juos visus sieja vienas pradas-archė. Naujasis mąstymo būdas netrukus bus pavadintas teorija (įsižiūrėjimas). Taigi filja tai mąstantis įsižiūrėjimas arba įsižiūrintis mąstymas. Atsiranda daiktų suvokimas ne jusliškai, o vad. grynuoju metafiziniu mąstymu. Dėl filnio mąstymo nesuinteresuotumo graikai teoriją laikė ne tik pažinimu, bet ir tobulėjimu, artėjimu prie Dievo. Žinomas dar Talio mokinys Anaksimandras. Jis archė laikė apeironą arba neapibrėžtumą t.y kiekybiškai ir kokybiškai neapibrėžta medžiaga.
Būties ir tapsmo santykio problema. Herakleito ir Parmenido filija. Herakleitas ir Parmenidas buvo dvi priešingybės. Her buvo tapsmo teorijos pradininku ir teigė kad pasaulis yra pastovaus kintamumo stichija (negali įkristi į tą pačią upę). Pagal jo teoriją pasaulis atsiranda iš ugnies chaoso ir praėjęs savo ciklą vėl sudega, tam, kad viską pradėtų iš naujo. Parm atvirkščiai. Jis būties teor pradininkas. Į klausimą, ką reiškia būti, jis atsako, kad būti gali tik tai, kas negali atsirasti ir negali niekur dingti. Būtis yra tai, kas yra, o nebūties nėra. 3 būties požymiai: 1. Būtis yra vientisa ir nedaloma, nes jei ji susidėtų iš atskirų dalių, tarp jų būtų tarpai t.y nebūtis, o jos juk nėra.2.Būtis yra amžina ir nekintama. Jei ji būtų neamžina, privalėtų iš kažkur atsirasti t.y iš nebūties, o jos juk nėra.3. Būtį galima apmąstyti ir pažinti, o nebūties ne, juk negalima pažinti tai, ko nėra.
P ir H ginčas baigėsi P naudai ir nulėmė vėlesnę fil raidą.
Būties ir tapsmo sintezės paieškos. Vėlesniais laikais Parmenido ir Herakleito ginčą siekiama suvienyti t.y pripažįstant būtiškąjį pasaulio pastovumą, pripažinti ir jame egzistuojantį kintamumą. Šis tikslas suvienijo Empedoklį, Anaksagorą ir Demokritą
SOKRATAS – svarbiausia vakarų fil figūra, nulėmusi jos raidą. Jis, pirmasis mąstytojas buvo nubaustas mirtimi. Sokrato siekis buvo įveikti sofistus pasinaudojant jų pačių pamokomis: filinis pažinimas jau nebegalėjo būti išorinio pasaulio tyrinėjimas, nes pažinti pasaulį galima tik pažinus save t.y savo sielą. Visa filija nukreipiama į žmogų patį. Pažinimas įmanomas, nes duotas sieloje dar prieš gimstant. Pažin nesąmoningas ir sunkiai suprantamas ir filijos tikslas – apvalyti žinojimą nuo iliuzijų ir iškelt jį į sąmonės paviršių. Taigi S išranda sielą. S pakeičia dorybės supratimą. Iki jo dorybė, kaip ir gėris buvo labai plačios sąvokos. Dorybe buvo ir koks nors sugebėjimas. S suteikė dorybės sampratai grynai moralinę prasmę. Būti doram nuo šiol reiškė turėti sielą. Dorybės teorijoje S teigia, kad dorybės niekas negali atimti, taigi žmogus gali turėti savo moralinį centrą, kuris ir yra jo siela. Dorybė yra galutinis gyvenimo tikslas, nes tik doras žmogus gali būti laimingu. Dorybė yra žinojimas, ji nedaloma.
Sokrato pažinimo teorija
S sukūrė savąjį pažinimo metodą, kuris rėmėsi teze žinau, kad nieko nežinau. Šis metodas susideda iš dviejų tipo procedūrų: elenktikos ir majeutikos. Elenktika yra neigiamas etapas, kurio metu protas apsivalo nuo klaidingo žinojimo: S šnekėdamasis su kažkuo sutikdavo, kad jam, kaip neišmanančiam būtų paaiškintas koks nors klausimas. Išklausęs pašnekovo S užduodavo paprastus klausimus tol, kol pašnekovas paneigdavo pats save. Antruoju, teigiamu etapu (majeutika) S kažkokią sudėtingą problemą išskaidydavo į paprastus klausimus ir tai padėdavo pašnekovui prieiti teisingą išvadą. S manymu tai rodo, kad teisingas žinojimas yra žmogaus sieloje ir jį tereikia iškelti į sąmonės paviršių.
PLATONAS
Sokrato mokinys ir jo idėjų tesėjas. Įsteigė savo filinę mokyklą – akademiją. Išliko beveik visi (36) jo veikalai. Jo veikla skirstoma į 3 etapus: ankstyvasis, kai P dar filosofavo sokratiška dvasia, viduriniuoju laikotarpiu suformulavo pagrindines savo doktrinas rašė meniškai ir vėlyvasis laikotarpis, kai P jau rašė savo vardu ir nebe taip meniškai.
Platono idėjų teorija
Apmąstydamas klausimą , kokią tikrovę atspindi Sokrato pažinimo metodu įgyjamas pažinimas P priėjo išvadą, kad pažinimas atspindi tik protu suvokiamą tikrovę. Jo manymu yra 2 tikrovės: viena patiriama pojūčiais, bet jos negalima mąstyti, kita tikrovė yra už pojūčių ribos ir mes ją galime suprasti tik grynuoju mąstymu. Šią tikrovę P pavadino idėjų pasauliu. Daiktai šiame pasaulyje yra tik idėjų pasaulio atspindžiai, šis pasaulis yra kažkas tarp nebūties ir būties, jis yra tarsi-pasaulis. Idėjų pasaulis sudarytas iš pakopų, kurių žemiausia yra daiktų idėjos, o aukščiausia – tobula gėrio idėja arba vienis. Vienis yra visos tikrovės šaltinis.
Platono pažinimo teorijoje pažinimo objektas yra idėjų pasaulis, pažįstamas tik grynuoju mąstymu. Juslinis patyrimas nelaikomas nei tikru, nei vertingu. Taip P. Pradeda racionalizmo filijoje tradiciją. Racionalizmo teorija teigia, kad vienintelis pažinimo šaltinis yra žmogaus protas, o pojūčiai geriausiu atveju tik paskatina pradėti pažinti. Siekdamas paaiškinti
iš kur protas gauna pažinimą, P sukūrė vad atsiminimo arba anamnezės teoriją. Pasak jos žmonių sielos kažkada gyveno idėjų pasaulyje, o vėliau pateko į kūnus ir taip užmiršo idėjas. Susidurdamos su daiktų atvaizdais šiame pasaulyje sielos gali miglotai prisiminti apie pamirštą idėjų pasaulį. Tad mūsų pažinimas yra sieloje slypinčio įgimto žinojimo prisiminimas. Taigi P yra apriorizmo doktrinos pradininkas, ji teigia, kad pažinimas yra žmogui iš anksto duotas. P skiria 2 protinio pažinimo rūšis – diskursinį ir intuityvų paž. Disk. p gaunamas nuosekliai samprotaujant, remiantis išankstinėmis prielaidomis. Int. p kai tiesiogiai, intelektualiai įžvelgiama daikto esmė.