KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ SITEMŲ VADYBOS KATEDRA
REFERATAS
ERAZMAS ROTERDAMIETIS
Atliko : IF 5/8 gr. Studentas
Rimvydas Paškevičius
KAUNAS
1
TURINYS
2. .Įžanga
2. . Trumpa gyvenimo istorija
7. Erazmo pedagoginiai darbai
7. Apie būtinumą jau nuo gimimo pradėti mokinti berniukus dorovės ir mokslo
10. Mokymo metodas
12. Šeimyniniai pašnekesiai
13. Kiti kūriniai
13. Erazmas kaip reformatorius
14. Pabaiga
ERAZMAS ROTARDAMIETIS
Įžanga
Erazmas Rotardamietis yra žymiausias vokiečių humanizmo atstovas, išplėtęs visuomeninį ir politinį Europos humanizmo sąjūdį. Šių metų Liepos mėn.12 d. sueina 471 metų ,kai Bazelyje mirė Erazmas Roterdamietis, 70 savo amžiaus metus bebaigdamas. Jo veikla paliko pėdsakus ir pedagogikos moksle, jam rūpėję ir etikiniai, moraliniai, bei religiniai dalykai, o visų pirma krikščioniškas humanizmas.
Trumpa gyvenimo apžvalga
Erazmo atėjimą į pasaulį lydėjo tokie įvykiai , kokių paprastai randame romanuose. Štai kaip jis pats aprašo savo kilmę:
Kažkoks jaunas vyriškis iš Guodos, vardu Geert’as ,suviliojęs jauną mergaitę Margaretą Rogers’aitę, gydytojo dukterį iš Sevenbergen’o, žadėdamas ją vesti. Kai savo pažadą Geertas norėjęs įvykdyti, jam griežtai pasipriešinę tėvai. Po labai audringo pasikalbėjimo su gimdytojais, Gertas kitą dieną palikęs savo namus. Jis nuvykęs į Romą, ir ten pragyveno kopijuodamas rankraščius.
Netrukus jis gavęs žinią, kas jo sužadėtinė mirusi,tuo patikėkęs ir iš sielvarto išejęs į kunigus. Bet iš tikrųjų jo sužadėtinė nebuvo mirusi, bet tapo motina, susilaukdama sūnaus. Jis jai gimęs 1446.m. saplio 28 dieną. Buvęs pakrikštytas tėvo vardu :Geert, t.y. Geerto Gertas. Vėliau, pagal humanistų įpročius jis savo ir savo tėvo varda sulotynino bei sugraikino ir dėl to save vadino Desiderius Erazmus, t.y.”geidžiamasis”,”laukiamasis”,”mylimasis”.
Erazmas augo su motina. Fiziniu atžvilgiu jis buvo silpnas, bet dvasiniu – labai guvus berniukas. Sulaukus 9 metų, motina jį atidave į kapitulos mokyklą ad S. Lebuinum Deventer’y, korioje jis prasimokė šešerius metus. Šioje mokykloje mokytojavęs garsus pedagogas humanistas Aleksanras Hegius (1443-1498) ,pažadino jauno Erazmo susidomėjimą humanizmu ir nukreipė šia linkme jo dvasines jėgas. Jau čia pasireiškė jo proto galimybės, nepaprasta atmintis bei sugebėjimas greitai atsiminti.
Trylikos metų būdamas Erazmas neteko motinos, netrukus mirė ir tėvas.Taigi būdamas visiškas našlaitis jis pateko į gobšių globėjų rankas. Jie pasiuntė Erazmą dviems metams į jeronimijonų vienuolių mokyklą. Pats Erazmas šiuos metus laikė praleistus be jokios naudos. Kurį laiką prasibastęs be tikslo, 1486 m. globėjų buvo priverstas stoti į augustinijonų vienuolyną Hertogenbosch’e. Neturėdamas nė mažiausio pašaukimo vienuoliškam gyvenimui, 1488 m.buvo priverstas duoti vienuoliškus įžadus ir apsivilkti vienuolio abitu. Vėliau Erazmas šį aktą vadindavo didžiausia savo gyvenimo nelaime. Neigiamas šio įvykio padarinys buvo tas, kad jis iš čia išsinešė neapykantą vienuoliams, kuri kartais virsdavo fanatismu. Tad visų jo charakterių silpnumo šaknų reikai ieškoti jo, be džiagsmo praėjusioje, vaikystėj ir tuose metuose, kuriuos praleido priverstinai įvarytas į vienuolyną.
Tačiau ne vien tik neigiama vienuolyno įtaka veikė Erazmą. Čia jam buvo duota laisvė mokytis. Tad jis ir atsidėjo daugiausia senovės klasikų studijavimui, kuriais jis aistringai žavėjosi. Religijos dalykuose jo mokytojais buvo šv. Jeromimas ir italų humanistas Lorencas Valla (1406-1457), naujosios istorinės kritikos pirmasis atstovas.
1491 m. laimingas atsitiktinumas išlaisvino Erazmą iš vienuolyno gyvenimo. Vienuolyno vyskupas Henri Berghes pastebėjo Erazmo lingvistinį talentą ir pasirinko jį savo sekretoriumi ir palydovu kelionei po Italiją. Todėl tais metais gavęs dispensą Erazmas vienuolyną paliko. Bet vyskupo sekretorius turėjo būti kunigas, tad 1492 m. balandžio 25 d.vyskupas išventė Erazmą į kunigus.
Kelione į Italiją nepavyko, bet Erazmas pasiliko vyskupo tarnyboje ir 1495 m. vyskupas pasiuntė jį į Paryžių studijų pagilinimui. Vyskupo rekomenduojamas jis gavo darbą prie Montaigu kolegijos, kuri tuo metu buvo vyriausia skolastikinės filosofijos įstaiga. Gyvenimas čia Ersmui nepatiko,jam buvo prieštaringas skolastikinis dėstymo metodas ir jau po dviejų metų jis ėmė nekęst visos skolastikinės filosofijos apskritai.
Po šių mokymosi metų Erazmas pradėjo savo tikrai “čigonišką” gyvenimą. Pabuvojęs įvairiausiose vietovėse, savo kelionėmis jis nebuvo patenkintas. 1496 m. jį randame Kolonijoje (Cologne), 1497 m. vėl Paryžiuje, pabuvojo ir Orleane,kur rinko medžiagą savo patarlių rinkiniui.Sužvejojęs pinigų, 1498 ar 1499 m. nuvyko į Angliją, kurioje išbuvo apie pusantrų metų. Oksforde jis susipažino su ano meto garsiais humanistais- dvasininkais ir pasauliečiais :Colet’u, Tomu Moru, Fisher’iu, Latimer’u ir kitais. Šv. Pauliaus bažnyčios dekanas Colet’as pamokęs Erazmą kaip suderinti senąjį tikėjimą su humanizmu atsisakant skolastikinio metodo ir pačiam visiškai atsidedant studijuoti Šv.
Raštą.
Tad grįžęs į Paryžių Erazmas karštai ėmėsi studijuoti graikų kalbą. Šiuo laiku išėjo pirmieji jo raštai.1500 m. Paryžiuje išėjo pirmasis leidinys Adagiorum collectanea (trumpai vadinamas Adagia). 1503 m. pradžioje išleidžia “Krikkščoniško kareivio vadovą” (Enchiridion militis christiani).
1505 m. Erazmas vėl sugrįžo į Angliją. Pabuvęs Anglijoje apie pusantrų metų, draugų remiamas, jis pagaliau 1506 m. galėjo įvykdyti seną savo troškimą – leistis į kelionę po Italiją.
Keliavo per Toriną, Boloniją, Veneciją, Paduvą ir Sijeną į Romą ir tolyn į pietų Italiją. Bolonijoje, Paduvoje ir Venecijoje – Aukštutinės Italijos akademiniuose centruose – visos to meto mokslo įžymybės Erazmą priimdavo su entuziastinga pagarba.
Tuo tarpu Anglijos valdovo postą užėmė Henrikas VIII , su kuriuoErazmas buvo susitikęs ir susidraugavęs jau 1499 m. Dėl to palikęs Italiją jis 1509 m. vėl išvyko į Angliją. Ar kelionės metu, ar atvykęs į Angliją ir gyvendamas Tomo Moraus namuose Londone, jis parašė jo labiausiai visų žinomą ir daugybę kartų vis naujai išleistą veikalą “Kvailybės pagyrimas” (Moriae encomnium, arba Laus stultitiae ).
Kai į draugystę su Enriku VIII sudėtos viltys nuėjo niekais, jis Angliją paliko ir atvyko į Brabantą. Čia jis buvo priimtas į arkiduko Karolio, vėliau buvusio imperatoriumi Karoliu V, rūmų patarėjo pareigas.Šiam savo globėjui Erazmas dedikavo veikalą apie krikščioniško valdovo auklėjimą (Institutio principis christiani). Erazmas dauguma laiko praleisdavo įvairiose kelionėse, dažnai vykdavo į Bazelį, kur susipažino su daugeliu vokiečių humanistų, toliau vertė Šv. Raštą ir leido veikalus.
1521 m. prasidėjus neramumams, kylant protestantiškos revoliucijos bangai, Erazmas nusprendžia apsistoti Bazelyje. Čia jis išgyvena tiek laiko, kiek nebuvo išgyvenęs vienoj vietoj nuo pat jaunystės, būtent 8 metus (1521-1529).
Šį laikotarpį jis dažnai sirguliuodavo , bet nepaisant visų bėdų, buvo aktyvus ir veilus; išleisdinėjo arba vertė klasikus ir bažnytinius kūrinius, taip pat pats parašė keletą raštų: 1523 m. išleido šv. Hilarijaus raštus, 1526 – šv. Irenejaus, 1527 – šv. Ambroziejaus, 1528 – šv. Augustino, 1529 – šv. Epifanijaus, 1530 – šv. Chrysostono raštus. Jo veikalai parašyti šiuo laikotarpiu butų tokie: Išpažinties vadovėlis ( Modus confitendi ), Maldos vadovėlis ( Modus orandi Deum ), Krikščioniška našlė ( Vidua cristiana ), ir jaunimui mokyti bei “krikščioniškam” auklėjimui skirti ”Šeimyniški pašnekesiai” ( Familiaria colloquia ), kurie po “Kvailybės pagyrimo”, buvo labiausiai paplitęs Erazmo veikalas.
Tuo metu religinės revoliucijos liepsna, kuriai įpūsti ir Erazmas savo pirmaisiais raštais buvo prisidėjęs – sąmoningai ar ne , tai jau kitas klausimas – pasiekė ir Erazmo gyvenamąją vietą – Bazelį. Kaip ir visur, taip ir čia reforma buvo įgyvendinta smurtu bei prievarta, naikinant paveikslus, meno kūrinius ir t.t.
Todėl 1529 m. balandžio mėnesį, apsirūpinęs reikiamais apsaugos laiškais, Erazmas perėjo Šveicarijos sieną ir atvyko į netolimą Freiburgą, ieškodamas čia saugios ir ramios katalikiškos aplinkos.