Raskolnikovo “Teorija” ir elgesys
F.Dostojevskio romane “Nusikaltimas ir bausmė”
Dostojevskio romanas “Nusikaltimas ir bausmė” gimė susidariusios 19 amžiaus 60-tais metais Rusijoje situacijos dėka. Rašytojas atkuria tiesa atspindinti žemutines klasės miesto gyvenimo atvaizdą, ištisa ubagystes ir žmonių skausmo jūra. Ir šitam ištisam atstumtų žmonių pasauliui besipriešina stovykla grobuonių, gyvybes valdovų, šaltų beširdžių žmogeliukų, smerkiančių Žmogų.
Šitame vargšų pasaulyje bemėto išeities besiieškantis Rodionas Raskolnikovas. Jis visiškas ubagas, blogai apsirengęs, piktas ant viso pasaulio, bet jo dvasinė būklė buvo tokia, kad jis net nesigėdino savo tokios išvaizdos. “Kiek neapykantos jau prisikaupė jauno žmogaus sieloje”, kad “jis mažiau visko gėdijosi savo apiplyšusiu drabužiu”.(“Столько злобного презрения уже накопилось в душе молодого человека”, что “он менее всего совестился своих лохмотьев”.)
Skausmingai juntant savo žeminančia padėtį, Rodionas kankinosi suprasdamas bejėgiškumą negalint palengvinti savo, savo motinos ir sesers likimus. Tokioj sielos būsenoj Raskolnikovui gimsta protestas prieš įstatymus, moralines normas, kurie propaguojami vargšams. Jis rašo straipsni, kuriame gvildena žmonių dalijimo į dvi dalis teorija: vieni valdovai – tai stiprios asmenybes, Napoleonai, kitu likimas – amžina vergystė. Herojus svarsto „apie „leidimą“ kraujui pagal sąžinė“. (“о разрешении крови по совести”.)
Ir štai Raskolnikovas padaro nusikaltimą – užmuša sene skolinančia pinigus už procentus, kuriai ir pats beje buvo skoloj. Jis pareiškia išsipažįstant Soniai: “Aš pats norėjau greičiau sužinoti, utelė aš, kaip ir visi, ar žmogus?.. Ropužė drebanti, ar turiu teisė…“ (“Я сам хотел поскорее узнать, вошь ли я, как все, или человек?.. Тварь я дрожащая или право имею…”) Pokalbis apie sene Raskolnikova atveda prie minties apie tai, ar galima paaukot vieno žmogaus gyvybė vardan daugumos išsigelbeimo, ar galima nusikaltimą užglaistyti gerais darbais?