Krikščioniškoji Aurelijaus Augustino filosofija. Dievo ir pasaulio pažinimo ir savižinos, gėrio ir blogio, proto ir valios, valstybės ir bažnyčios santykių augustiniškoji interpretacija
Referato tikslas – aptarti viduramžių laikotarpį, to meto žmogaus ir Dievo dvasinį ryšį, susipažinti su viduramžių krikščioniškąja filosofija. Apžvelgti Aurelijaus Augustino krikščioniškąją filosofiją. Tam, kad suprastume šiuos dalykus, būtina išsiaiškinti, istorinius filosofijos ir religijos santykius, jų skirtumus ir panašumus.
Planas
1. Filosofijos ir religijos santykiai.
2. Viduramžių samprata.
3. Aurelijaus Augustino krikščioniškoji filosofija.
3.1. Dievo ir pasaulio pažinimas.
3.2. Valstybės ir bažnyčios santykių interpretacija.
4. Išvados.
1. Filosofijos ir religijos santykiai.
Religijos ir filosofijos santykiai liko dviprasmiški, galutinai nepaaiškėjo ir mūsų dienomis. Šis dviprasmiškumas išsisklaidė į du kraštutinumus. Vienas kraštutinumas – tai filosofija, visiškai atsiskyrusi nuo religijos, paneigusi ne tik religinio, bet ir filosofinio Dievo egzistavimą. Kitas kraštutinumas – religijos filosofija kaip pastanga įsimąstyti į apsireiškusį, visų pirma krikščioniškąjį, Dievą. Abu kraštutinumus sieja tai, kad ir vienu, ir kitu atveju filosofija apsiriboja įsimąstymu į tai, kas telpa į žmogaus pasaulio ir jo kultūrinių simbolių erdvę.
Analizuodami filosofijos ir religijos santykius, remsimės vokiečių filosofo Friedricho Nietzscho mintimi apie krikščioniškąją religiją. Filosofas ją pavadino platonizmu liaudžiai. Išplėtę šią mintį galime išsakyti, kad religija yra filosofija kasdienybei. Visų pirma religija paaiškina pasaulį kasdienybės žmogui, tą pasaulį padaro paprastą, suprantamą, tvarkingą, jaukų ir aiškų. Tačiau religija ne tik aiškina pasaulį, bet ir nurodo žmogui, kaip jis turi elgtis, kokie turi būti jo santykiai su kitais žmonėmis. Religija formuluoja moralės taisykles ir jas pagrindžia.
Savo prigimtimi religija yra bendruomenės reiškinys ir kolektyvinės sąmonės produktas. Nėra ir negali būti individualios religijos. Taip paaiškėja pirmas svarbus religijos bruožas, skiriantis nuo ją nuo filosofijos. Didžiausias religijos pranašumas yra tai, kad ji aiškina pasaulį dogmatiškai, t.y., tą aiškinimą grindžia nekeliančiu abejonių autoritetu ir taip nuo žmogaus pečių nuima sunkią, dažnai nepakeliamą naštą pačiam susivokti baugiame buvimo neaiškume. Žmogaus pasaulio kasdienybė pačia savo esme yra autoritarinė ir kolektyvinė, o religija yra pati tobuliausia ir pati giliausia tos esmės išraiška.
Filosofijos prigimtis šiek tiek kitokia. Filosofinė būsena yra individuali, o filosofinis atvirumas pasauliui yra laisvo, individualaus, jokių dogmų ir autoritetų nevaržomo mąstymo sritis. Pirmutinis filosofinio mąstymo žingsnis – kolektyvinio pasaulio vaizdo įveika. Užtat filosofija neteikia nei tikrumo, nei ramybės, o jei teikia, tai tik akimirkai. Filosofinėje būsenoje žmogus esti visiškai vienas, akis į akį su slaptingąja esinijos gelme. Religija uždaro horizontus, o filosofija juos atveria. Religija nuima nuo žmogaus pečių laisvės naštą ir šitaip paneigia asmens išskirtinumą, o filosofija be asmens laisvės bei išskirtinumo yra niekas. Religija būna tik kolektyvinė, tuo tarpu nėra kolektyvinės filosofijos.
Religija, kaip kolektyvinės sąmonės padarinys, neišvengiamai supasaulėja, sukuria stiprias socialines struktūras (bažnytinę organizaciją)ir dažnai virsta dekoratyviniu dariniu. Religinės dekoracijos, užuot atvėrusios transcendenciją, nuo jos atitveria.
Filosofijos supasaulėjimo grėsmė žymiai mažesnė, nes ji, kaip individualaus mąstymo išsklaida, priešinasi bet kokiai organizacijai ir kolektyvinėms gyvenimo normoms. Todėl jai lengviau išsaugoti ištikimybę savo pamatiniam tikslui – atsiverti transcendencijai.
Religijoje pats Dievas kaip transcendentinė būtis dažnai virsta tik priemone įgyvendinti žemiškiems bažnyčios tikslams. Todėl religijoje teorija labai nesunkiai atsiskiria nuo praktikos, tiesa – nuo naudos. Jos tiesa danguje, o nauda –žemėje.
Filosofijoje toks teorijos ir praktikos atsiskyrimas žymiai sunkesnis, nes vienintelė filosofinės „praktikos“ forma yra teorija. Teorijos ir praktikos sąvokų skyrimas filosofijoje neturi prasmės. Filosofui lengviau išsaugoti ištikimybę tiesai, nesusijusiai su jokia nauda ar žala kitiems žmonėms.
Tačiau, nors ir graužiamas kartėlio, filosofas turi pripažinti, kad jo bevardės transcendencijos įtaka pasauliui nė iš tolo negali prilygti apsireiškusio Dievo veiksenai, išjudinančiai daugybės žmonių kuriamąsias galias ir įprasminančiai gyvenimą bei istoriją.
Tampa aišku, ne tik kuo filosofija skiriasi nuo religijos, tačiau ir kas lemia ne tik jų panašumą, bet ir savotišką tapatumą. Religija ir filosofija išauga iš tų pačių šaknų, vadinasi, religijos ir filosofijos giminystės reikia ieškoti ne pasaulio paviršiuje, bet jo gelmėje.
2. Viduramžių samprata.
Viduramžiai – visiškai skirtingas nei Antika laikotarpis Europos istorijoje. Šiuo metu buvo aukštinamas žmogaus dvasinis pradas, pabrėžiamas žmogaus gebėjimas susivaldyti, nusižeminti, paklusti idėjai
– Dievui. Nuvertintas tapo žmogaus kūnas, materialusis pasaulis. Mokymas buvo keičiamas auklėjimu, pažinimas – tikėjimu. Bažnyčia siekė vienyti Europą: viena religija, (katalikybė), viena kalba (lotynų) bažnyčioje, mokykloje, visuomeniniame gyvenime.
Viduramžiai akivaizdžiai įrodė žmogaus vienpusio vertinimo, akcentuojant tik sielos reikšmę žmogui, trūkumus. Nenustygstantis, veržlus žmogaus protas negalėjo tenkintis vien tikėjimu. Jis siekė pažinti aplinką, pasaulį, žmogų, save, idėją.
To meto žmogus gyveno dėl dievo. Dievas jį lydėjo visur ir visada, visa, taip pat ir žmogiškumas buvo persmelkta sakralumu. Tikrovė buvo pajungta idėjai. Čia ir galima įžvelgti viduramžių ir to meto žmogaus tragediją: jis nepažino (ir nenorėjo pažinti) tikrovės ir pats savęs kaip vientiso fenomeno. Viduramžiais buvo labai išaukštinama žmogaus dvasia, jo vidinis pasaulis, valia, fantastiškas aukojimasis dėl idėjos, pamirštant, kad žmogus –tai kūno, proto ir dvasios vienovė. Tai buvo savita žmogaus veiklos, kūrybos epocha, kurioje ypač išryškėjo architektūra, muzika, dailė, literatūra. Žmogus sukūrė nemirštamus šių sričių šedevrus.
Taigi viduramžiai nebuvo vien tamsi gyvenimo naktis. Šis savitas, nepakartojamas laikotarpis buvo reikšmingas žmonijai.
Viduramžių filosofija – tai krikščioniškoji filosofija, kur žmogui, savo laikmečio amžininkui, skyrė visiškai kitą vaidmenį, kitaip suprato ir aiškino patį žmogų, jo paskirtį. A. Maceina rašė: „Viduramžiai gyveno daugiau intuicija negu racionaliu- diskursyviniu pažinimu, kad jie buvo giliau priėję prie būties gelmių negu racionalinis antikinės kultūros pažinimas“. Šią A. Maceinos mintį toliau pagilino J. Maritainas: „Viduramžiai yra sąmoningos epochos priešingybė. Savotiška baimė arba metafizinė gėda, taip pat persvara pastangų stebėti daiktus ir svarstyti būtį bei pažinti pasaulį sulaikė viduramžių žmogų nuo pažvelgimo į patį save“. Viduramžių žmogus gyveno dvasiniame pasaulyje, o ne žemiškajame, vadovavosi ne realiu protu, bet intuicija, ne sąmone, o pasąmone. Jo gyvenimo tikslas ir paskirtis – ne gyvenimas žemėje, o amžinybė, gyvenimas po mirties.
Taigi viduramžiais iškeliamas ne žmogaus kūnas, netgi ne protas, o jo dvasingumas bei nuolankumas. Tik žmogaus dvasia priartina jį prie galutinio idealo – Dievo, amžinybės.
Krikščionybė iš esmės atnešė naują pasaulio sampratą: Dievas savo valia sukūrė pasaulį iš nieko, atsirado neperžengiama praraja tarp Kūrėjo ir jo sukurto pasaulio, t. y., tarp Dievo ir jo sukurtos gamtos bei žmogaus.
3. Krikščioniškoji Aurelijaus Augustino filosofija.
Iš visų ankstyvųjų bažnyčios, krikščioniškosios teologijos teoretikų buvo žymiausias Šv. Augustinas.
Augustinas („Šventasis“) Aurelijus (354- 430) – Hipopo vyskupas, krikščionių teologas ir filosofas mistikas, artimas neoplatonizmui, įtakingas patristikos atstovas. Mokėsi tagastėje, Kartaginoje, Romoje ir Milane. Gilinosi į Cicerono, Platono bei neoplatonikų filosofiją. Suartėjo su manichėjų religiniu sąjūdžiu. Vėliau romoje ir Milane dėstė retoriką. Paveiktas milano vyskupo Ambraziejaus pamokslų 387 m. apsikrikštijo ir grįžęs į Afriką ėmė skelbti krikščionybės idėjas, kovojo prieš įvairias erezijas. Iki pat mirties buvo Hipono vyskupas.
Iš Augustino raštų, sukurtų iki jo apsikrikštijimo, paminėtini dialogai „Prieš akademikus“, traktatai „Apie laimingą gyvenimą“, „Apie tvarką“, „Monologai“ ir kt. Apsikrikštijęs parašė traktatus „Apie sielos nemirtingumą“, „Apie teisingą religiją“ ir kt.
3.1. Dievo ir pasaulio pažinimas.
Visa jo pasaulėžiūra yra aiškaus fideistinio pobūdžio, atitinkanti principą: „Be tikėjimo nėra žinojimo, nėra tiesos“. Augustino pažiūros – vienas iš viduramžių „mokyklinės filosofijos“ šaltinių. Reikšmingiausią darbą Augustinas parašė vyskupaudamas. Tai 22 knygų traktatas „Apie Dievo valstybę“, autobiografinio pobūdžio 13 knygų darbas „Išpažinimai“. Veikale „Apie dieviškąją valstybę“ Augustinas išplėtojo krikščioniškąją koncepciją apie pasaulio istoriją, kuri suprantama fatalistiškai, kaip dieviškosios lemties rezultatas. „Žemiškajai valstybei“, „nuodėmingai“ pasaulietiškajai valstybei ji priešpastato „dievo valstybę“, pasaulinį bažnyčios viešpatavimą. Šis mokymas suvaidino didelį vaidmenį popiežiams kovojant su pasaulietiniais feodalais.
„Dabar dar labiau turime įtempti protą, negu spręsdami ankstesnius klausimus ir aiškindami ankstesnius veikalus, rašė Augustinas savo veikale „Apie Dievo valstybę“. Juk apie vadinamąją natūralinę teologiją reikės kalbėtis ne su bet kokiais žmonėmis, o su filosofais. Ji – tai ne pramanyta, pilietinė arba teatrališka, miestietiška teologija, iš kurių viena viešai kalba apie dievų nusikaltimus, o kita taip šmeižikiškai garsina dievų troškimus, kad jie atrodo labiau panašūs į piktąsias dvasias, o ne į dievus. Pats filosofo vardas, išvertus į jį į lotynų kalbą, reiškia „Išminties meilę“. O jeigu išmintis – pats dievas, kuris visa yra padaręs kaip įrodė jo autoritetas ir jo tiesa, tai tikras filosofas myli dievą. Bet kadangi ne visiems, kurie didžiuojasi tuo vardu, būdinga tai,
ko kilęs šis vardas, todėl iš visų, kurių nuomonę žinome iš jų knygų, reikia pasirinkti tuos „su kuriais verta šį klausimą svarstyti“. Šiame veikale Augustinas mėgina paneigti ne visus tuščius filosofų samprotavimus, bet tiktai tuos, kurie susiję su teologija. Be to, samprotavimus ne visų, o tik tų, kurie nors ir sutinka, kad egzistuoja dievas, kuris rūpinasi žmonių reikalais, bet nepasitenkina vienintelio pastovaus dievo garbinimu ir, norėdami net po mirties turėti laimingą gyvenimą, mano, jog dėl to reikia garbinti daug dievų, iš tikrųjų sukurtų to vienintelio dievo. Šie jau pralenkia net ir apaštalą Paulių ir priartėja prie tiesos. Apaštalas Paulius sugebėjo visą natūralinę teologiją pritaikyti šiam pasauliui bei jo sielai, o šitie filosofai pripažįsta, kad dievas yra virš bet kokios sielos prigimties ir kad jis sukūrė ne tik šį matomą pasaulį, dažniausiai vadinamą dangaus ir žemės vardu, bet ir apskritai bet kokią egzistuojančią sielą. Protingą ir išmintingą sielą – kaip tik tokia ir yra žmogaus siela – jis padarė laimingą, apšviesdamas ją savo pastovia ir nekūniška šviesa.