Turinys
Turinys………………………………………………… 2
Įvadas………………………………………………. …3
Pirmieji “filosofavimai”………………………………4
Pirmosios graikų filosofinės mokyklos ……….….4
Natūrfilosofijos atstovai……………………………….6
Italikų mokyklos atstovai………………………….7
Išvados……………………………………………….9
Naudota literatūra ……………………………………10
Įvadas
Kas yra toji filosofija? Iš kur ir kodėl ji atsirado? Kas buvo pirmieji filosofijos pradininkai?
Žmonės dažnai susiduria su šiuo žodžiu, tačiau ne kiekvienas žino, kad humanitarinių mokslų pakopoje įsiterpusi filosofija užima pirmąją vietą Europoje pagal populiarumą pasirenkant šia specialybę.
Manoma, kad filosofija – visiškai naujas mąstymo būdas atsiradęs senovės Graikijoje apie 600 metų prieš Kristų. Todėl ir buvo pavadinta antikine filosofija. Antikinės filosofijos teorijos vystėsi senovės gr. vergovinėje visuomenėje nuo VII a. pr. m. e. pabaigos ir senovės romėnų vergovinėje visuomenėje nuo II a. pr. m. e. iki pat m. e. VI a. pradžios.
FILOSOFIJA (gr. phileo — myliu ir Sophia — išmintis) – tai mokslas apie visuotinius būties (t.y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo ir pažinimo proceso dėsningumus.
Filosofija yra vadinama išminties meilė, išminties paieška. Laike gyvena ir gyvūnai ir žmonės, tačiau buvimą laike gali suvokti tik žmogus, kurti istoriją gali taip pat tik žmogus. Todėl ši išminties paieška yra prieinama tik aukščiausią proto lygį pasiekusiai Žemės planetos būtybei – žmogui.
Antikinė filosofija – vieningas ir savitas, bet neizoliuotas reiškinys žmonijos filosofinės minties raidoje. Ji formavosi, remdamasi iš Rytų į graikijos miestus atėjusiomis astronomijos, matematikos, fizikos ir kt. žinių užuomazgomis, apdorojant senovės mitologiją mene ir poezijoje, taip pat filosofinei minčiai išsivaduojant iš mitologinių vaizdinių apie pasaulį ir žmogų. Jau V a. pr. m. e. atsirado filosofinės ir kosmologinės sistemos, kuriose mitas yra ne tiek pagrindinė pažiūra, kiek vaizdinga priemonė minčiai reikšti.
Filosofija atsiradusi vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijo visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Filosofija kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Dėl šio poreikio mąstymo ir būties santykio klausimas Filosofijoje iškyla į pirmą vietą, nes vienoks ar kitoks jo sprendimas sudaro visos filosofijos mokslo pagrindą, pažinimo metodo ir logikos pagrindą.
1. Pirmieji “filosofavimai”
Mitinis pasaulio aiškinimas – tai žmogiškosios patirties perkėlimas į paprastą sudvasintą pasakojimą, kuriuo bandoma paaiškinti tuo metu nesuprantamus dalykus. Mitui būdinga:
1).Paprastojo mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai .
2). Mite naudojami poetiniai įvaizdžiai.
3). Mitas – paprastas pasakojimas.
4). Mitas remiasi tradicija.
Kurį laiką toks pasaulio aiškinimas tenkino žmones tačiau vykstant socializacijos procesui, didėjant tautų prekybiniams ir civilizaciniams mainams, mitinio pasaulio aiškinimo paradigma ima griūti. Kita vertus mitinis pasaulio aiškinimas vienas bandymų kiek įmanoma „racionaliau“ paaiškinti pasaulio kilmę jo dabartinę sandarą, žmogaus vietą tame pasaulyje. Tai būtų galima pavadinti pirmaisiais „filosofavimais“, kurie pagrįsti gana nedideliu empirinių žinių kiekiu, tačiau tai jau bandymas viską paaiškinti.
Kalbėdami apie vakarų filosofinių tradicijų vystymąsi turime pradėti analizuoti antikos ikifilosofiją (mito pasaulį). Ji periodizuojama į tris periodus: homerinį, heziodinį ir orfikų. Homerinis periodas (XII-VIII a. pr. m. e.) mums mažiausiai žinomas . Apie viską sprendžiama iš poemų – „Odisėja“ ir „Iliada“. Jose sunku atsekti vieningą mitologinę sistemą, tačiau akivaizdu, kad religiniai įvaizdžiai jau vaidina labai svarbų vaidmenį šiame antikinės civilizacijos etape.
Heziodinio periodo pavadinimas susijęs ( kai ir homerinio su Homeru) su poeto Heziodo (VII-VII a. pr. m. e.) vardu. Šis iš žemdirbių kilęs poetas stebėdamas gamtos laikų kaitą, kėlė klausimus: iš kur viskas yra, iš kur tas nuoseklus ciklas kur jo pradžia ir pabaiga? Poemoje „Darbai ir dienos“ jis išdėsto seniausią mus pasiekusią teogoniją,
Orfikų (pavadinimas siejamas su mitiniu poetu Orfėju) periode mitologija tampriai įeina į kasdieninį graikų gyvenimą.
2.Pirmosios graikų filosofinės mokyklos
Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII – VI a. p. m. e. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės – miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Iš jų vėliau išsikristalizavo dvi politinės sistemos – aristokratinės Spartoje) ir demokratinė (Atėnuose).
Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais 500 – 449 m. p. m. e. Atėnų ir Spartos iškilimą(V a. p. m .e. vidurys), Peloponeso karą (431 – 404 m. p. m .e.), Aleksandro
Makedoniečio valstybės sukūrimą ir valdymą(336 – 323 m. p. m .e.) ir jo vadovaujamą graikų ekspansija į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip staigiai ji ir sunyko, o pati Graikija tapo Romos provincija. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai.
Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI a. p. m. e. tapo svarbiausiu kultūros centru. Miletas patyrė skaudžiausius persų smūgius, o 494 m. p. m. e. persai jį sugriovė. “Tuo metu, kai visoje Europoje dar viešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamas suprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai” , atsirado poreikis mokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių graikų emigrantų tarpe. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių išsivystymu.