ĮVADAS
Nė kiek nepervertindami galime teigti, kad Aristotelio “Metafizika” yra paremta visa Vakarų filosofija ir tuo būdu net civilizacija. Aristotelį be abejonės galima laikyti graikų filosofijos klasiku, o kartu ir krikščioniškosios filosofijos pirmtaku, nors ir netiesioginiu. Jau pirmuoju sakiniu “Все люди от природы стремятся к знанию” (Visi žmonės iš prigimties siekia žinojimo) užmezgama pažinimo analizė. Aristotelis čia nurodo Vakarų filosofijos žmogaus sampratą. Jo svarbiausias bruožas – pažinimas arba žinojimas.
Aristotelis sukūrė tam tikrą kalbos modelį, kuris turėjo įtakos globalinės civilizacijos raidai. Jis yra nepralenkiamas mokslo metodologas ir sistemintojas. Jo susiaurintas mąstymas, kuris susietas su kategorijomis (sąvokos, kurios yra plačiausios ir niekaip toliau neapibendrinamos, tai maksimaliai siauros sąvokos) bei silogistika padarė milžinišką įtaką Vakarų filosofijai. Jis padėjo pamatus logikai, kuri buvo tradicinio, metafizinio mąstymo ašis. Būtent dėl to Aristotelis, graikų mąstytojas, daugeliu požiūrių padėjo pagrindus Vakarų filosofijai.
Nereikia taip pat pamiršti, kad Aristotelis buvo dogmatikas. Jis sukūrė filosofinę koncepciją ir užmetė ją pasauliui. Jis manė, kad į jo schemą telpa visa būtis. Aristotelinės schemos bendriausi būties aiškinimo principai, universalios aiškinimo priemonės.
Kas gi yra ta Aristotelio “Metafizika”, kuri davė vardą pačiai Vakarų klasikinės filosofijos esmei, nėra taip lengva atsakyti, bet jau daug ką pasako pats žodis metafizika. Šios sąvokos kūrėjas nėra pats Aristotelis. Šio konstrukto autoriumi atsitiktinai tapo Aristotelio raštų tvarkytojas Andronikas Rodietis. Žodis “metafizika” ( reiškia tai, kas orientuota už fizikos. Žinoma fizika čia suprantama ne kaip fundamentaliusia mūsų dienų matematinės – eksperimentinės gamtotyros disciplina. Juslinis pasaulis, kuris akivaizdžiai atsiveria žmogui, yra nuolatinio atsiradimo, kaitos ir nyksmo patyrimas. Juslinis pasaulis sudarytas iš netvarių, laikinų, kintančių, besiformuojančių ir vėl formą prarandančių daiktų. Aristotelis įveda stabilumą į juslinį pasaulį. Jis sako, kad daiktai tapatūs sau. Daiktai yra pastovūs ir kartu kintantys- kisti gali tik tai kas pastovu. Šis paradoksas išreiškia sveiką požiūrį įpasaulį, kuris nesusiveda į kraštutinumus.Aristoteliui fizika yra mokslas apie judėjimą. Taigi juslinis pasaulis yra judėjimų pasaulis. Tai yra jo fizikos objektas, o kas yra už fizikos tai jau yra metafizika.
Kad žmogus apskritai galėtų egzistuoti kaip sąmoninga ir laivą valią turinti būtybė, turi rasti kažką, kas yra pastovu ir nekintama, į ką jis galėtų atsiremti. “Žmogaus egzistencijos stabilumo garantas ir prielaida – objektyviame pasaulyje egzistuojantis stabilumas”. Tai tapo duominuojančiu graikų filosofijos orientyru ir skleidėsi pradedant Parmenidu ir baigiant Aristoteliu, kaip reakcija prieš heraklitiškąjį pasaulio vaizdą, kuris teigė, kad judėjimas ir kaita yra aukščiausia ir net absoliuti ontologinė realybė.Platonas, kuris kartu su Aristoteliu neabejotinai nulėmė visą tolesnę Vakarų metafizikos raidą, teigė: ką gali pažinti filosofas, koks ir kur yra filosofo apmąstymų objektas, jeigu pasaulyje nėra nieko pastovaus ir stabilaus. Graikų filosofai, neradę stabilaus pažinimo objekto šiame jusliškai akivaizdžiame daiktų, žmonių ir įvykių pasaulyje, ima teigti, kad anapus šio netvaraus juslinio pasaulio egzistuoja tvarus nekintančių, idealių, tik protu suvokiamų esmių pasaulis. Platono teigimu, tikroji būtis ir tikrasis filosofo orientyras yra idėjų pasaulis, o juslinė realybė yra tik šešėlių karalystė, kuri žmogų panardina į miražus bei iliuzijas, bet neduoda nei objektyvios tiesos, nei tikro pažinimo. Taigi tikroji būtis kaip amžinų, nekintančių, transcendentinių objektų pasaulis ir kaip tikrasis autentiško pažinimo objektas klasikinę formą gauna Platono filosofijoje. “Platono filosofijoje Vakarų metafizika pirmą kartą pasirodo užbaigtu, galima sakyti, išties klasikiniu pavidalu […] Jį galima laikyti realiosios metafizikos pradininku”
Aristotelio “Metafizika” yra ištisa polemika su savo mokytoju Platonu, bet kaip bebūtų keista, nors ir pakoregavęs kai kurias idealistinės Platono filosofijos dalis, Aristotelis įkandin savo mokytojo konstatuoja, jog aukščiausias pažinimas yra siejamas su amžinosiomis transcendentinėmis esmėmis, grynosiomis formomis. Kadangi šios grynosios substancinės formos jusliškai nesuvokiamos, nes jos nėra jusliškai atsiverenčios tikrovės elementai, vienintelis būdas joms atsiverti yra dieviškas mokslas, filosofija kaip metafizika. Metafiziką Aristotelis laikė dievišku mokslu, visų mokslų mokslu. ”Aristoteliui metafizika yra dieviškas mokslas kaip tik todėl, kad ji grindžiama teorinia žiūra, o teoras ar teoretikas yra toks žmogus, kuris gali pažvelgti į pasaulį tarsi dievo akimis, be praktinių reikmių ir tų reikmių nulemtos magiškos žinijos akinių. Suprantama, kad tik tokiai žiūrai gali atsiverti realybė, niekaip nepatenkanti į praktinių ar magiškų manipuliacijų gniaužtus, o toji realybė ir yra absoliuti transcendencija”. Mokslų hierarchijos
laiptuose metafizika yra aukščiausioje vietoje. Mokslas hierarchijos laiptuose stovi tuo aukščiau, kuo mažiau pradinių principų jis remesi (pvz.: aritmetika už geometriją). Graikai jau iki Aristotelio skyrė mokslą ir mokėjimą. Mokėjimas – praktinė sritis, gamyba (, pasako “kaip” vyksta. Mokslas eina toliau, ieško “kodėl” vyksta. Mokslas skiriasi nuo patyrimo, manymo, kuris tėra tikėtinas, teikia tikėtinas žinias. Dėl to metafiziką ir galima pavadinti mokslu (plačiąja šio žodžio prasme) apie pirmąsias priežastis ir pradus.