ŽMOGAUS BŪTIES PROBLEMA EGZISTENCIALIZME
Referatas
Vilnius 2001Norint panagrinėti žmogaus būties problemą egzistencializme, manau yra verta iš pradžių apie šią filosofinę kryptį.Taigi egzistencializmas yra ypatingas savimonės filosofijos variantas. Pasak Arno Anzenbacher jo pamatines mintis galime paaiškinti, remdamiesi Kierkegardo suformuluotu skyrimu. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas:
Objektyvus mąstymas yra abejingas mąstančiam subjektui ir jo egzistencijai, tuo tarpu subjektyvus mąstytojas, kaip egzistuojantysis, yra esmiškai suinteresuotas savo paties buvimu – šiuo buvimu jis egzistuoja. Todėl jo mąstymas yra kitokio pobūdžio refleksija, būtent vidujybės refleksija…, priklausanti tik šiam, o ne kitam subjektui. Objektyvus mąstymas viską sudeda į rezultatą. Pakišdamas šį rezultatą nusirašymui ar pasakinėdamas , objektyvus mąstymas skatina žmoniją smulkiam skaičiavimui. Tuo tarpu subjektyvus mąstymas viską paverčia tapsmu, o rezultatams neteikia reikšmės; iš dalies dėl to, kad jie priklauso tiesiog mąstytojui, žinančiam kelią, iš dalies dėl to, kad pats mąstytojas, kaip egzistuojantis, nuolat tampa, kaip, beje, kiekvienas žmogus, kuris neapsijuokia, tapdamas objektyviu arba kokiu nors nežmonišku būdu virsdamas spekuliacija. Vidujybės refleksija yra subjektyviojo mąstytojo dviguba refleksija. Mąstydamas jis mąsto bendrybę, tačiau egzistuodamas šiame mąstyme, paversdamas bendrybę vidujybe, jis vis labiau subjektyviai izoliuojasi.(III, 200-2001)
Kad ir kaip stengiaus perfrazuoti autoriaus paaiškinimą ką reiškia šis skyrimas, tačiau galiausiai pasidaviau ir palikau jojo variantą. Žmogus gali reflektuoti kasdieninį patyrimą, iš kurio kyla filosofija. Egzistencialistai mano, kad jis iš esmės turi dvi galimybes:
o Jis gali savi interesą nukreipti į tai, kas duota objektyviai, atsisakydamas savęs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo ir vidujybės. Šios galimybės būdingas pavyzdys yra mokslinis-techninis interesas. Egzistencialistai mano, kad filosofija dažniausiai yra objektyvios refleksijos paženklinta.
o Tačiau žmogus gali suvokti save patį ir kaip galimybę. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo “Aš pats”, asmeninės, individualios, subjektyvios būties, to aš, kuris vadinamas egzistencija. Radikali laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus save patį suvokia kaip galimybę ir projektuoja save. Aš esu toks, kokį pats save projektuoju egzistuodamas.
Paprastais žodžiais kalbant, egzistencializmą galima būtų apibūdinti kaip filosofijos kryptį, besidominčią egzistencinėmis būsenomis ir problemomis. Joms daugiausiai dėmesio skyrė tie filosofai, kuriems, kaip sako pats žodis, rūpėjo žmogaus egzistencija, – ne daiktų, augalų ar gyvūnų buvimas, o būtent žmogaus.
Žymiausi XX a. eggzistencijos filosofijos atstovai – tai vokiečių mastytojai Martin Heidegger (Haidegeris, 1889-1976), Sioren Kierkegaard (Kierkegardas, 1813-1855), Karl Jaspers (Jaspersas, 1883-1969) ir prancūzų filosofas Jean Paul Sartre (Sartras, 1905-1980), o taip pat: G.Marcl, P.Wust, A.Camus, M.Buber bei F.Ebner.
Skirtingai nei kitos filosofijos, egzistencializmas nebuvo atskira mokykla ar judėjimas. Egzistencinių nuostatų mąstytojus vienijo tarsi kokia giminystė: jie kėlė panašius klausimus, panašiai suprato žmonijos vietą visatoje. Iš esmės tai yra maišto filosofija. Jos dėmesio centre – individo ir egzistencijos problemos. Tam tikra prasme ją galėtume laikyti romantizmo maištu prieš Europos Švietimo, išaukštinimo sistemingumą ir racionalumą, idealus. Lotyniškas žodis ex-isto reiškia “stoju priešais”. Filosofai egzistencialistai pabrėžia, kad žmogaus asmenybė prieštarauja pasauliui, visuomenei, jos institucijoms ir mastymo stereotipams.
• Kierkegardas kritikavo savo Danijos valstybinę Bažnyčią.
• Heidegeris manė, kad didžioji Vakarų filosofijos dalis iki šiol kėlė visai ne tuos tikslus.
• Sartras troško išlipti iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių sukurdamas naują žmogaus ir jo galimybių sampratą.
Jie visi trys buvo maištininkai, jie priešinosi ir vienu ar kitu būdu sprendė egzistencijos problemas. Filosofai egzistencialistai buvo įsitikinę, kad sprendžia aktualiausias žmonijos problemas. Jų tikslas – atskleisti kasdieninio gyvenimo iliuziškumą, raginti žmones pajusti atsakomybę už save ir pasaulį.
Pavyzdžiui, daugelis egzistencialistų visai nemanė, kad dorovės principai slypi pačioje visatos sąrangoje. Žmonės nuolat renkasi kaip, pasielgti, kokiems būti. Žmonės yra laisvi. Dažniausiai egzistencialistų kūriniuose vartojamos sąvokos:
• Laisvė;
• Individualybė;
• Atsakomybė;
• Pasirinkimas.
Kadangi žmogaus egzistencijos samprata neatsiejam nuo mirties sampratos, jie nagrinėjo ir tokias problemas:
• Kaltė;
• Susvetimėjimas;
• Neviltis;
• Mirtis.
Jie išryškino tragiškuosius žmogaus egzistencijos aspektus ir daugiausia svarstė tas temas, kurias kiti filosofai dažniausiai aplenkdavo.
Pirmuoju egzistencinės filosofijos atstovu galima laikyti danų mąstytoją S. Kierkegardą. Jis padarė lemiamą įtaką dabartiniam egzistencializmui. “Tiesa, – rašė Kierkegardas, – tai subjektyvumas.”
Jis teigė, kad jo filosofijos paskirtis – nukreipti žmones į subjektyvius
dalykus, ir ypač pabrėžė tikėjimo svarbą. Jis neketino praturtinti pažinomo, kaip kad jį praturtina mokslininkas arba mokytojas, o tenorėjo atverti žmonėms naujo gyvenimo galimybę. Remdamasis asmenine patirtimi, Kierkegardas skyrė tris žmogiškosios egzistencijos tipus: