Gamtos fil – pasaulio fil, siekia apimti pas patirtį. Ši fil praturtėja kritiškumu. Fil kilusi nuo gamtos apmąstymų. Žm pirmiausia suvokia jį supantį pas. Centrinis fil objektas – žm, nes pats žm yra fil kūrėjas, pats sau yra mįslė. D galutinios fil tikslas, galutinis uždavinys. Žm gimsta ir gyvena pas. Pas nėra vien išlikimo terpė, pas yra ir pažinimo bei veikimo objektas. Pas nėra žm išorinė supanti aplika, žm yra integrali pas dalis. Žm ne tik dvasinė B, bet ir materija. Žm tuyri kažka bendro ir su materialiais dktais, tačiau juos peržengia ypatingu dvasiniu lygmeniu. Pats žm aptinka save. Pas fil sudaro fil apmastymų pirminį tarpsnį. Sen relig prasideda: kosmologija – pas, jo reikšinių įžvalga. Kosmogonija – pas kilmės, interpretavimo. Gr fil kyla kaip gamtos fil. Anot sofistų viskas priklauso nuo žm. Žm tampa fil paieškos objektu, tačiau pas nesiliauja būt tyrinėjamu pbjektu.
Kontaktas su moxlu pas fil turi rast saryšį šiandieniniame kontekste. Šiandieninį moxlą laiko vienu iš svarbiausių bruožų skiriančių senųjų laikų. Pas fil nenuvertins moxlo atradinų, tačiau negalime vieninteliu kriterijum laikyti vien moxlo elementų. Reikia vertinti ir humanistinius atradimus. Humanistiniai, moraliniai, relig elementai įgyja didžiulę reikšmę. Žm ir dvasiškos vertybės gali būt užgoštos informacijos priemonių, kurios vis didėja. Per kultūrinę terpę žm gali save išreikšti. Technika davsia veda į asmeniškumo sumenkinimą. Svarbu kad fil palaikytų ryšį su moxlu, kad kritiškai moxlą ištirtų.
Pas pažinimas ir prigimtis pažinimai: jutiminis, moxlinis, filosofinis, empyrinis.
Mūsų buvimo pas patirtis pas fil sąmongai remiasi mūsų sąmonės pagr patirtimi, buvimu pasaulyje. Sąmonė niekada nepateikia gryno „aš“ vieno ir taskiro, bet visuomet pirminį „aš“. Patirties vienybę ir visumą iškeliame. B pasaulyje yra pirminė sąmonės duotybė. Ji negali būt grindžiama nes ji pati pagrindžia kiekvieną tvirtinimą ar neigimą. Dktai užima tam tikrą erdvinį išsidėstymą. Žm yra pasiekiami ir tiesiogine ir antrine prasme, ar jiems skiriu demesį ar ne. Pas kuris man dabar rpieinamas turi savo laikiškumo horizontą, kuris į abi puses yra begalinis, su praeitimi ir ateitimi. Pas yra priešais mus ne tik kaip dktų pas bet kaip vertybių, gerybių pas. pježe Žm pažįsta realų objektą, realų pas, tikrą B, kuti jį nuolat supa. Reali B kurią žm pažįsta peržengia bet kokį jos viepusiškumą.
Manojo „aš“ sąmonė pasaulyje „aš“ visuomet yra pasaulyje. Tai nėra pirminis sąmonės objektas. Pirmieji samones suvokime aptikimai turi būt nukreipti į pas. Žm yra atvira B. Vaikas pradeda suvokt ir vetint savo regimame pas ne tik erdviniu dalykus bet ir objektų artimumą ar atstumą, dktų buvimą ir nebuvimą. Žm aptinka save tarp dkt kaip pas dalį. Pamažu fiksuojamas atstumas, laiko erdvė. Kontaktas ne tik su dkt, bet ryšys su supančiais asmenimis pažadins asmeninį „aš“. Manojo „aš“ kilimas pabudina „aš“ branduolį. Kito aš sutikimas išstumia iš egoizmo rato. Aš esu pasaulyje, pas yra man. Čia aptinkame 3 pagr terminus: aš, B, pas. B – išlaisvina iš siauro suvokimo nes ji apima ir mastančias ir materelias B. B nutiesia tiltą tarp mąstančios tikrovės ir materialios. Aš ir pas – vienintelė patirtis, tai vienintelis dalykas patirties tikrovėje. Pas būtu neprieinamas jei nebūtų manęs. Sudaroma viena konkreti duotybė. 1. aš galiu save išskirt likusiame pas, bet naglaiu atsiskirt nuo pas, nes aš jam priklausau. Dalyvauju pas ir jį steigiu sau. 2. pas be manes neegzistuoja man, nėra mano pas. 3. ne tik tai esu pas bet esu manojo pas centras. Negaliu atsisakyt šios savo pozicijos. Aš esu atsakingas už manojo buvimo kokybę. Kaip negaliu atsiskirt nuo pas taip negaliu apleist savo centrinės vietos. 4. pats faktas kad pažįstu pas, juo naudojuos bei valdau save patį pas nurodo žmogiškajame aš esantį tarncendentinį lygmenį.