ISTORIJOS FILOSOFIJA IR KAVOLIO FILOSOJA
Vytautas Kavolis 1930 09 08 – 1996 06 24
V.Kavolis – vienas didžiausių nepriklasomų lietuvių, nuosekliai kėlęs
asmens priklausomybės ir bandęs atsakyti į jį dabarties kalba.
Jo požiūris į istoriją ir istoriją atitinka trdicinę šio žodžio prasmę.
Jei politika turi daugiausia santykių su valdžia, galios geismu, tai
Kavolio biografija leidžia įtarti jį tiesiog vengus bet kokios valdžios
sau, ar savo įtakos kitem valdžioje. Jis buvo nepriklausomas asmuo, todėl
domėjosi visų kitų nepriklausomųjų istorijomis. Jis sakė, kad ne taip jau
retai minties nepriklausomumą silpnino politinės aistros. Jam nelengvai
sekėsi rasti praeities veikėjų, pajėgusių atsispirti valdžios ir galios
vilionėm. Tokia laikysena dažnai prasilenkia su patogaus gyvenimo
ideologija, bet yra labai produktyvi. Tyrinėtojo santykis su pasirinktu ar
mėgiamu objektu buvo labai gerbiamas.
Jam sąmoningumo istorijoje esminga ne sistemos be individų, o niuansai
ir aspektai su prie jų prikabintais žmonėmis. Kur vienas filosofas visiškas
minimalistas, jis bent iš dalies realistas: iš chaotiškos ir beprasmiškos
visatos organiškai išsineria mažos salelės, vertos išsaugojimo.
Profesoriaus tyrinėjimo orientyrus daugeliu atvejų nulėmė ne
metodologiniai tyrinėjimai. Veikiau tai istorinės lemties ir asmeninio
apsisprendimo dalykai. Kavolis nuolat rodė neslepiamą susidomėjimą tais
praeities herojais ar elgsenos tipais, kurie leido geriau įžvelti savo
pašaukimo prasmes. Ir iš dabarties ir iš praeities ji rinkosi
bendraminčius. Vienais atvejais jis tai darė atvirai, kitais –
netiesiogiai, tačiau jų neginčijama sąsaja su opiausiomis Kavolio sąvimonės
aktualijomis.
Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių kultūros istorijai buvo renkami
faktai arba rašomos atskirų sričių apžvalgos. Sovietinės Lietuvos
ketvirtajame dešimtety susirūpinta sintezuojančios, ‘viską apimančios’
kultūros istorijos paruošimu. Jis užsibrėžė lietuvių kultūros istoriją
suvokti ne faktografiškai, kaip įvykių eigą, bet analitiškai, kaip pro
įvykius prasišviečiančius sąmoningumo poslinkius. Anot Kavolio, analitinės
kultūros istorijos tikslas – ne kultūros aparatūros aprašymas, bet vidinio
pergyvenimo, kuris per ją atsiveria, įvairiopų trajektorijų atskleidimas.
Kavolis nesiekė lietuvių istorijos sugrūsti į išankstinę schemą.
Aiškiai apibrėžė ko ieškojo praeityje, bet neuždėjo praeičiai jokių
suvaržymų, neaprėpė ir visko nepaaiškino, o tik tai, kas buvo aktualizuota
jo paties. Kultūros istorija stengiasi ne surašyti praeities “paminklus” –
tai medžiagos kaupimas, taip pat tai ne atskiro teksto intepretavimas – tai
intelektualinės istorijos, literatūros mokslo sritis. Kultūros istorija
rekonstruoja tų paminklų reikšmių struktūrą, jų kaitą visuomenėje. Niekas
kas sukurta žmogaus, nėra už kultūros istorijos ribų. Jam kultūros istorija
aprašo ne viską, ir nuo reikšmių aprašymo tik pradeda ir nagrinėja specialų
požiūrį į bet ką. Tačiau jis taip pat sakė, kad reikia ir žinoti kur
ieškoti paslėptų žinių. Rėmėsi ir kitų autorių sugalvotais elementais, bet
jų galvoseną taikė ne griežtai, o tik tą kas jam atrodė gali duot
rezultatų. Kavolis vengia remtis kitais autoriais. Jis vengia siūlyti visą
aprėpiančią metodinę koncepciją, jis nenori pro ją prasijoti negausius LDK
kultūros faktus. Kavolis tam tikra prasme yra naujų faktų medžiotojas.
Naujų ta prąsme, kad jie kartais gali būti žinomi, bet nepripažinti kaip
faktai. Beto faktai jam yra sąmonės gyvavimo aprašinėjimas. Jis rado ko
ieškojo, bet ir tuomet neįspraudė lietuvos praeties kultūrinio žemėlapio į
metodologijos rėmus, priešingai jis paliko paslapčių kitiems ieškantiems.
Tai istorikai labai vertina.
Naujųjų laikų istorijoje problema tampa ne duomenų stygius, o jų
apdorojimo technika, gebėjimas tuos duomenis interpretuoti, sisteminti, ir
žinoti “kur ir kaip gelmę atverianti detalė priklauso pasuliui”. Suvokiama
kad garsus L.Rankės priesakas aprašyti viską ,kas buvo praeityje,
nublanksta prieš abejonę ar gali pasiūlyti ką nors daugiau nei
interpretacijos būdą ir savo nuomonę. Interpretacijos technikos ir jos
teisingumo paieška, pakeičia viltį sužinoti viską, kaip viskas buvo iš
tikrūjų. Tai buvo modernesnis požiūris. Jis stengėsi moderninti lietuvių
istoriografiją. Kiekvienas tyrinėtojas-istorikas gali pasirinkti ar naudoti
jau išgalastus, kitur naudotus įrankius, ar juos perdirbti ir gal būt
pritaikyti sau.
Dažniausiai remdavosi kultūros klausimais, literatūros kūriniais, net
poezijos. Poezija tai laisvesnis, nesuvaržytas, nenatūralus, pasąmonę
provokuojantis žodis padedantis atidengti faktus kartais pasislepiančius po
reprezentatyviais savo laikmečo ženklais. Anot jo tekstai jam yra įdomūs
tiek, kiek jie parodo sąmoningumo paradigmas, atskleistas esminiuose
tekstuose, istorinę
reikšmę. Atsakymo į sąmoningumo istorijos klausimus
Kavolis ieškojo daugiausiai lietuviškuose tekstuose, Kartais jų vertimuose.
Tačiau tokiu atveju aplenkiant lenkų kalbą, buvusią lietuvių visuomenės ir
kartais intelegentijos kalbą, iškyla pavojus nuklysti į kultūros
periferiją. Lietuvių literatūros ir kultūros paminklai, parašyti lenkų
kalba, ir Lietuvos elitinio sluoksnio – bajorijos sąmoningumai buvo susiję.
Kavolis juto, kad sąmoningumo, pilietinės atsakomybės, nepriklausomumo buvo