Istorijos filosofija ir kavolio filosoja
5 (100%) 1 vote

Istorijos filosofija ir kavolio filosoja

ISTORIJOS FILOSOFIJA IR KAVOLIO FILOSOJA

Vytautas Kavolis 1930 09 08 – 1996 06 24

V.Kavolis – vienas didžiausių nepriklasomų lietuvių, nuosekliai kėlęs

asmens priklausomybės ir bandęs atsakyti į jį dabarties kalba.

Jo požiūris į istoriją ir istoriją atitinka trdicinę šio žodžio prasmę.

Jei politika turi daugiausia santykių su valdžia, galios geismu, tai

Kavolio biografija leidžia įtarti jį tiesiog vengus bet kokios valdžios

sau, ar savo įtakos kitem valdžioje. Jis buvo nepriklausomas asmuo, todėl

domėjosi visų kitų nepriklausomųjų istorijomis. Jis sakė, kad ne taip jau

retai minties nepriklausomumą silpnino politinės aistros. Jam nelengvai

sekėsi rasti praeities veikėjų, pajėgusių atsispirti valdžios ir galios

vilionėm. Tokia laikysena dažnai prasilenkia su patogaus gyvenimo

ideologija, bet yra labai produktyvi. Tyrinėtojo santykis su pasirinktu ar

mėgiamu objektu buvo labai gerbiamas.

Jam sąmoningumo istorijoje esminga ne sistemos be individų, o niuansai

ir aspektai su prie jų prikabintais žmonėmis. Kur vienas filosofas visiškas

minimalistas, jis bent iš dalies realistas: iš chaotiškos ir beprasmiškos

visatos organiškai išsineria mažos salelės, vertos išsaugojimo.

Profesoriaus tyrinėjimo orientyrus daugeliu atvejų nulėmė ne

metodologiniai tyrinėjimai. Veikiau tai istorinės lemties ir asmeninio

apsisprendimo dalykai. Kavolis nuolat rodė neslepiamą susidomėjimą tais

praeities herojais ar elgsenos tipais, kurie leido geriau įžvelti savo

pašaukimo prasmes. Ir iš dabarties ir iš praeities ji rinkosi

bendraminčius. Vienais atvejais jis tai darė atvirai, kitais –

netiesiogiai, tačiau jų neginčijama sąsaja su opiausiomis Kavolio sąvimonės

aktualijomis.

Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių kultūros istorijai buvo renkami

faktai arba rašomos atskirų sričių apžvalgos. Sovietinės Lietuvos

ketvirtajame dešimtety susirūpinta sintezuojančios, ‘viską apimančios’

kultūros istorijos paruošimu. Jis užsibrėžė lietuvių kultūros istoriją

suvokti ne faktografiškai, kaip įvykių eigą, bet analitiškai, kaip pro

įvykius prasišviečiančius sąmoningumo poslinkius. Anot Kavolio, analitinės

kultūros istorijos tikslas – ne kultūros aparatūros aprašymas, bet vidinio

pergyvenimo, kuris per ją atsiveria, įvairiopų trajektorijų atskleidimas.

Kavolis nesiekė lietuvių istorijos sugrūsti į išankstinę schemą.

Aiškiai apibrėžė ko ieškojo praeityje, bet neuždėjo praeičiai jokių

suvaržymų, neaprėpė ir visko nepaaiškino, o tik tai, kas buvo aktualizuota

jo paties. Kultūros istorija stengiasi ne surašyti praeities “paminklus” –

tai medžiagos kaupimas, taip pat tai ne atskiro teksto intepretavimas – tai

intelektualinės istorijos, literatūros mokslo sritis. Kultūros istorija

rekonstruoja tų paminklų reikšmių struktūrą, jų kaitą visuomenėje. Niekas

kas sukurta žmogaus, nėra už kultūros istorijos ribų. Jam kultūros istorija

aprašo ne viską, ir nuo reikšmių aprašymo tik pradeda ir nagrinėja specialų

požiūrį į bet ką. Tačiau jis taip pat sakė, kad reikia ir žinoti kur

ieškoti paslėptų žinių. Rėmėsi ir kitų autorių sugalvotais elementais, bet

jų galvoseną taikė ne griežtai, o tik tą kas jam atrodė gali duot

rezultatų. Kavolis vengia remtis kitais autoriais. Jis vengia siūlyti visą

aprėpiančią metodinę koncepciją, jis nenori pro ją prasijoti negausius LDK

kultūros faktus. Kavolis tam tikra prasme yra naujų faktų medžiotojas.

Naujų ta prąsme, kad jie kartais gali būti žinomi, bet nepripažinti kaip

faktai. Beto faktai jam yra sąmonės gyvavimo aprašinėjimas. Jis rado ko

ieškojo, bet ir tuomet neįspraudė lietuvos praeties kultūrinio žemėlapio į

metodologijos rėmus, priešingai jis paliko paslapčių kitiems ieškantiems.

Tai istorikai labai vertina.

Naujųjų laikų istorijoje problema tampa ne duomenų stygius, o jų

apdorojimo technika, gebėjimas tuos duomenis interpretuoti, sisteminti, ir

žinoti “kur ir kaip gelmę atverianti detalė priklauso pasuliui”. Suvokiama

kad garsus L.Rankės priesakas aprašyti viską ,kas buvo praeityje,

nublanksta prieš abejonę ar gali pasiūlyti ką nors daugiau nei

interpretacijos būdą ir savo nuomonę. Interpretacijos technikos ir jos

teisingumo paieška, pakeičia viltį sužinoti viską, kaip viskas buvo iš

tikrūjų. Tai buvo modernesnis požiūris. Jis stengėsi moderninti lietuvių

istoriografiją. Kiekvienas tyrinėtojas-istorikas gali pasirinkti ar naudoti

jau išgalastus, kitur naudotus įrankius, ar juos perdirbti ir gal būt

pritaikyti sau.

Dažniausiai remdavosi kultūros klausimais, literatūros kūriniais, net

poezijos. Poezija tai laisvesnis, nesuvaržytas, nenatūralus, pasąmonę

provokuojantis žodis padedantis atidengti faktus kartais pasislepiančius po

reprezentatyviais savo laikmečo ženklais. Anot jo tekstai jam yra įdomūs

tiek, kiek jie parodo sąmoningumo paradigmas, atskleistas esminiuose

tekstuose, istorinę
reikšmę. Atsakymo į sąmoningumo istorijos klausimus

Kavolis ieškojo daugiausiai lietuviškuose tekstuose, Kartais jų vertimuose.

Tačiau tokiu atveju aplenkiant lenkų kalbą, buvusią lietuvių visuomenės ir

kartais intelegentijos kalbą, iškyla pavojus nuklysti į kultūros

periferiją. Lietuvių literatūros ir kultūros paminklai, parašyti lenkų

kalba, ir Lietuvos elitinio sluoksnio – bajorijos sąmoningumai buvo susiję.

Kavolis juto, kad sąmoningumo, pilietinės atsakomybės, nepriklausomumo buvo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 838 žodžiai iš 2771 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.