1.Kas yra pažinimas.
Žmonių veikla susidaro iš daugelio įvairiausių darbų. Kiekvienas darbas, kokio sudėtingumo jis bebūtų mums pateikia informaciją apie pasaulį ir mus pačius. Be tokios veiklos mes nieko negalėtume pasakyti apie tikrovę. Šia prasme visi žmogiškos veiklos aktai, įvairios procedūros turi pažintinį pobūdį. Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie tikrovę gavimo procesas ir jo rezultatas. Tai vieningas procesas, kuris prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą ir baigiasi gautų rezultatų formulavimu. Žinoma pažinimo procesas ne visada baigiasi teigiamais rezultatais. Būna atvejų, kai negaunamas joks rezultatas ir negalima suformuluoti jokios teorijos. Gnoseologo tikslas – išsiaiškinti ar visos priemonės, kurios taikomos pažinime, yra optimalios, ar jos gali duoti gerų pažinimo rezultatų. Gnoseologas visada yra kritiškai nusiteikęs pažinimo instrumentų ir jų pritaikomumo atžvilgiu. Nagrinėdamas pažinimo procesą gniosologas išsiaiškina ir kelia klausimus apie vienų ar kitų pažinimo aktų tinkamumą ar netinkamumą, siekiant pozityvių pažinimo rezultatų kokioje nors srityje.
2 Pažinimo šaltiniai ir ribos. Empirizmas ir racionalizmas.
Pažinimo šaltinių problemą galima nagrinėti dviem aspektais : genetiniu ir metodologiniu. Genetiškai nagrinėdami pažinimo procesą, keliame klausimą – iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jų atsiradimą? Metodologinis aspektas susijęs su klausimu apie pažinimo kelio pasirinkimą, siekiant patikimų žinių. Yra trys šaltiniai : patyrimas, protas ir šaltinis peržiangiantis protinio tyrimo sferą. Pažimo šaltinis patyrimas vadinasi empirizmu, protas vadinasi racionalizmu, o trečias šaltinis vadinasi iracionalizmu. Tai – filosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškelianti intuiciją, instinktą, tikėjimą, kaip įpatingą neracionalaus pažinimo atmainą. Žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Juslės mus susieja su tikrove. Dageliui filofų juslių vaidmuo pažinime yra akyvaizdus faktas. Susmąstydami apie tai iš kur žmogus gauna žinias, jie pripažino, kad niekas iš mūsų gimdamas neatsineša jokių žinių. Filosofijoje paprastai pažinimu laikomas ne atsikiro reiškinio, atskirybės, o visos reiškinių klasės bendrybės bruožų atskleidimas. Gerta empirizmo nuo antikos laikų egzistavo ir racionalizmas, kuris visais laikais turėjo savo šalininkus. Čia pažinimo šaltinis yra protas, nes žmonės skirtingai juslėmis suvokia tą patį išorės poveikį, juslėmis gautos žinios turi subjektyvų pobūdį. Pasak Dekarto žmogus kaip voras, iš savęs gali kurti pažinimo savokas, nes jis turi įgimtas idėjas. Dekartas teigia jei idėjos būtų igimtos, tai žinias turėtų visi be išimties žmonės, bet jų neturi nei pirmykščiai žmonės, nei vaikai, tad tikruoju pažinimo šaltiniu buvo pripažįstamas juslinis patyrimas. Žmogaus protas – švari lenta, kurią prirašo patyrimas. Empiristai ir racionalistai manė, kad galima pažinti, įgyti žinių, remiantis žmogaus natūraliai įgimtais sugebėjimais. Yra dar kiti pažinimo šaltiniai : įpatyngi žmogaus vidiniai pergyvenimai, rūstinės būsenos, įsijautimas, intuicija, praregėjimai, instinktai, antgamtinės jėgos.
Platono nuomone virš idėjų yra aukštesnė būtis apsoliutas, iš kurio plaukia viskas kas egzistuoja – idėjos, pasaulio dvasia, materija. Nei juslės, nei protas negali pažinti dieviškųjų idėjų, tiesą galima pažinti tik tada, kai dievas parems mūsų proto sugebėjimus. Dažniausiai gyvenime žmonės suinteresuoti aplinkos pažinimu tiek, kiek diktuoja jų kasdieniniai rodikliai. Regėdami kokį nors baltos spalvos daiktą iš įvairaus atstumo ir įvairių padėčiu, jį matome skirtingą. Mes pažįstame ne objektyvaus pasaulio daigtus, o tik pažįstančiojo subjektyvius pergyvenimus. Jie ir yra juslinio pažinimo objektas. Pažinimo procese žmogus į išorę neišeina o sukas savo pergyvenimų rate. Egzistuoja praraja tarp reiškinio ir tikrovės. Kita vertus, kiekvienas teiginys apie transcendentinę tikrovę gali turėti teigiamų ir neigiamų argumentų. Kitaip sakant tikrovė mūsų pažinimui yra atvira. Apsoliutus žinojimas yra nerealus ir nepasiekiamas, kad pats pasaulis yra begalinis ir jame vyksta ir nesibaigianti kaita.
3. pazinimo visuomeninis istorinis salygotumas.
Pazinimas yr procesas imanomas tik visuomeneje,sprendimu,savoku,teoriju. ner pazinimo be samones,lygiai taip kaip ner samones be zinojimo. Pazinimo procese kinta ir pati samone. Taciau jos kitimas-tai individualios samones raida. Pazinimo istorija-ne atskiru zmoniu psichikos istorija,o visuomeninio istorinio pazinimo proceso objektyvus pagrindas yra praktinis visuomenes ir gamtos santykis. Sis praktinis santykis kartu ir pazintinis santykis. Taigi pazinimas-tai nepertraukiamas visuomeninis istorinis procesas,kuris individo samones atzvilgiu yr savarankiskas,objektyvus ir kuri is esmes determinuoja bendras praktinio tikroves isisavinimo lygis.
4. Pažinimo ir objekto samprata.
Ankščiausiai susiformavo pažiųra, kad pažinimo subjektas yra mastantis individas. Iš to sekė mintis, kad, norint atsakyti į klausimą apie pažintines žmogaus galimybes, reikia ištirti ar atskiras individas savo juslėmis ir protu gali pažinti tikrovę.
Kantas teigia, kad pažinimo procese tikrovė sužmoginama, kad jutimo suvokimo sąvokos turinys priklauso ne tik nuo objektyvios tikrovės, bet ir nuo žmogaus. Vėliau už Kantą gyvenęs Hegelis, nesutikdamas su juo, atkreipė dėmesį į tai, kad iš anksto negalima ištyrinėti žmogaus pažintinių galimybių, nes jos istorijos eigoje kinta ir atsiskleidžia tik pačiame pažinimo procese, kaip bandoma pažinti. Visas žmogaus pažintines galias galima tik praktiškai jas išbandant, o ne iš anksto teoriškai apie jas samprotaujant. Neatsižvelgus į individo visuomeninę prigimtį negalima jo laikyti subjektu. Žmonės pažįsta tikrovę praktiškai su ja santykiaudami. Žmogus iš esmės stebi tikrovę pasyviai, nes ją keičia gamybos procese. Teorinio tikrovės vaizdo turinys priklauso nuo praktinio tikrovės reikšmių įsisavinimo lygi. Nors pažinimo tikrasis subjektas yra visuomenė, tačiau mąsto, tiria, pažįsta individai. Žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dvejopo pobūdžio: suvokimo sugebėjimai ir apstrahavimo sugebėjimai. Suvokimas – tai psichinis materialios tikrovės vaizdas, kuris susidaro individo psichikoje, žmogaus juslėms reguojant į aplinkos dirgiklius. Atskiro suvokimo struktūrinės dalys vadinamos pojūčiais. Būtina atkreipti dėmesį į dvi suvokimo savybes, apibūdinančias jo pažintinį vaidmenį. Suvokimas yra individualus ta prasme, kad jis gali būti tik individo psichikoje, jis negali būti perduotas kitam žmogui. Suvokimas visuomet pateikia daikto vaizdą. Žmonės nuo gyvulių skiria apstrahavimo savokų kūrimo sugebėjimas. Kad savokos yra apstrakcijos, turi vienodą, bet ne griežtai apibrėžtą prasmę, jos gali būti perduodamos kalba, keičiamos, praturtinamos nauja patirtimi. Šeip žmogaus psichikoje vykstantis mąstymo procesas tampa visuomeniniu. Individo mąstymas, būdamas visuomeniniu, niekada nėra grynai individualus psichinis procesas, nes visuomet priklauso nuo visuomenės turimų žinių lygio. Žmogus suvokdamas kartu ir supranta. Iš subjektyvaus suvokimo negalima spręsti apie išorinę tikrovę, nes suvokimas teikia informaciją tik apie vidinį žmogaus turinį. Žmogus sąvokomis pažymi materialius daigtus. Pažinimo objektas – ne tikrovės gabalas, koks jis yra savaime, o žmogaus praktinėje veikloje minties pertvarkoma tikrovė.
5. kas yr tiesa?
Tiesa negali but daigtas, nes jis priklauso ideju sferai.tiesa gimsta , egzistuoja ne kur kitur, o zmogaus galvoje. Bet ne visos zmogaus galvoje atsirandancios idejos yr tiesos. Apskritai tiesos problema turi objektyvumo, absoliutumo, santykinumo aspektus.
6. Klasikinė tiesos koncepcija
Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos probleminius klausimus. Susiformavo įvairios tiesos koncepcijos. Jau antikoje atsirado tiesos koncepcija, kuri vadinama klasikine tiesos koncepcija. Jos autoriai – Platonas ir Aristotelis.Jie teigia , kad jeigu mūsų minties ar teiginio turinys nusako faktinę būseną, tai mes galime sakyti, kad ta mintis ar teiginys yra tiesa. Tuo pasakoma, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa.Tiesa yra daikto ir minties atitikimas. Tačiau ši koncepcija turi silpną vietą – ar daiktas tas pats kas mintis, ar mintis apie daiktą tas pats?Joks realus daiktas nėra panašus į mintį apie jį.trūksta kokios nors priemonės, kuri galėtų į tuos klausimus atsakyti, t.y. trūksta tiesos kriterijaus.Aristotelis tokio kriterijaus nenurodė, o daugelis manė, kad sunku rasti tokį kriterijų, kuris atsižvelgtų į minties ir tikrovės ypatybes.