I LAIKOTARPIS VIa.pr.Kr.-XIXa.vid.
Natūrfilosofai (ikisokratikai) VI-Va.pr.Kr
Mileto mokykla Elėjos mokykla
TALIS (625-547m.pr.Kr.) PARMENIDAS (540-480m.pr.Kr)
ANAKSIMANDRAS (610-546m.pr.Kr.) ZENONAS (490-430m.pr.Kr.)
ANAKSIMENAS (585-525m.pr.Kr.)
HERAKLEITAS (540-475m.pr.Kr.)
EMPEDOKLIS (494-434m.pr.Kr.)
ANAKSAGORAS (~500-428m.pr.Kr)
DEMOKRITAS (~460-370m.pr.Kr)
HIPOKRATAS (460-377m.pr.Kr.)
Senovės filosofijos antrasis laikotarpis V-Iva.pr.Kr.
Sofistai
PROTAGORAS (481-411m.pr.Kr.)
Ir kiti…
SOKRATAS (470-399m.pr.Kr.)
PLATONAS (427-347m.pr.Kr.)
ARISTOTELIS (384-322m.pr.Kr.)
Senovės filosofijos trečiasis laikotarpis (Helenizmas) III-Ia.pr.Kr.
KINIKAI (400m.pr.Kr)
STOIKAI (300m.pr.Kr.)
EPIKŪRININKAI (300m.pr.Kr.)
Senovės istorijos pabaigos laikotarpis I-VIa.
300m. uždrausta Krikščionybė
313m. pripažinta Krikščionybė
380m. Krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija
390m. Romos imperija suskyla ( į Vakarų ir Rytų)
476m. žlugo Vakarų Romos imperija schizma 1054m.
529m. Uždrausta Platono akademija
Įsikuria benediktinų ordinas (bažnyčia ima skverbtis į švietimą)
Viduramžiai V-XVa.
VIIa. Islamas:
• Suvienija daugelį Arabų genčių
• Arabai užvaldo vakarų liaudį
• Platono ir Aristotelio darbus verčia į savo kalbą
AVICENA (980—1037)
AURELIJUS AUGUSTINAS (IV-Va.)
TOMAS AKVINIETIS (XIIIa.)
Renesansas (XIV – XVI a.)
• Atgimsta Antikos vertybės
• Bažnyčia praranda politinį vaidmenį
• Visa ko centre atsiduria žmogus
• Atgimsta menas ir kultūra (V. Da Vinčis)
Juan Luis Vives (1492-1540) – ispanų filosofas, pedagogas
Ch. Uarte – ispanų gydytojas
1543m. M. Koperniko knyga „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (heliocentrinis pasaulėvaizdis)
XVIIa.pr. vokiečių astronautas J. Kepleris – dangaus kūnai skrieja ne ratu, o elipse.
G. Galilėjus (1564-1642) – italų astronomas, apibrėžė inercijos dėsnį.
I. Niutonas (1642-1727) – anglų fizikas, atrado traukos dėsnį.
F. Bekonas – anglų filosofas ir rašytojas („mokslas – jėga“), teigė:
Siela – teologijos objektas
Sąmonė – psichologijos obj.
R. Dekartas (1596-1650) – prancūzų filosofas, pateikė organizmo kaip mechanizmo modelį.
B. De Spinoza (1632—1677) – pagr. Veikalas „Etika“. Pagal jį, organizmas yra nedaloma amžina substancija.
T. Hopsas (1588-1679) – pasiūlė visa ko pagrindu psichologijoje laikyti patirtį (davė pradžią empirinei psichologijai).
Švietimo epocha XVII-XVIIIa.
D. Hartlis – anglų gydytojas, toliau plėtojo I. Niutono idėjas, aiškino žmogaus psichinį pasaulį.
Klodas Helvecijus (1715—1771) enci
Polis Holbachas (1723—1789) klope
Denis Didro (1713—1784) distai
Kabanis – gydytojas ir filosofas, teigė, kad mąstymas yra smegenų f-ja.
Viko – italų mąstytojas, grindė naują mokslą apie bendrą daiktų prigimtį.
Talis Miletietis senovėje laikytas vienu iš Septynių Išminčių. Į klausimą, iš ko viskas atsirado, šis filosofas atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo turi visas tuo laiku žinomas būsenas: jūros vanduo yra skystas, ledas tai sušalęs vanduo, garai – dujos. Be to, vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Pagrindiniai jo darbai: „Apie saulės sukimąsi“, „Apie saulės sugrįžimą“.
Regimi daiktai, kurie mus supa, yra riboti ir laikini (jie atsiranda ir išnyksta).
Šalia regimojo egzistuoja neregimasis pasaulis (kosmosas).
Viskas kinta, nes daiktai turi sielą (Animistiškas supratimas).
Anaksimandras Miletietis (Talio mokinys). Šis filosofas pirmasis ėmė vartoti prado, arche (gr. arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas) terminą ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną iš žinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, o patirtyje tiesiogiai neduotą, juslėmis nesuvokiamą magišką esybę, kuria jis vadino apeironu. Apeironas (gr. peiras — riba, apeiros — beribis) — tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Anaksimandras tapatino iš dalies su erdve, iš dalies su laiku.
Pagr. veikalas „Apie gamtą“
Arche nesikeičia, tik jo formos.
Vyksta nuolatini priešybių sąveikavimas tame prade, todėl daiktai juda.
Pirmiausia išsiskyrė šaltis ir šiluma, o dėl jų susidarė įv. tankio būviai. Žemė, kaip didžiausio tankio būvis, yra vidury.
Anaksimenas Miletietis (Anaksimandro mokinys). Jo pagr. veikalas, taip pat pavadintas „Apie gamtą“. Savo mąstysena jis skyrėsi nuo Anaksimandro kaip fizikas nuo metafiziko. Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai. Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau su tankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro.
Pasaulis yra beribis, o judėjimas – amžinas pradas, iš kurio susiformavo oras.
Svarbus vaidmuo tenka judėjimui, nes jis būtent praretina arba sutankina orą.
Heraklitas Efesietis visa ko pradu laikė ugnį. Taigi empirinio,
juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje. Jo teorijoje, skirtingai nei pirmųjų jonėnų, jau aptinkame ne tik išorinio pasaulio stebėjimus, bet ir introspekciją. Herakleito mąstysena buvo kritiška ir polemiška; tai buvo pirmasis filosofas, apie kurį žinoma, kad jis ne tik plėtojo savo mintis, bet ir kritikavo svetimas. Herakleitas samprotavo ne tik apie gamtos pradžią, bet ir apie jos savybes. Ir atrado, kad svarbiausioji jos savybė yra kintamumas. Tikrovės vaizdas yra upė. Viskas teka, niekas nestovi vietoje, „negalima du kartus įbristi į tą pačią upę“, nes ja teka vis nauji vandenys. Tikrovės vaizdas yra ir mirtis: „bijome vienos mirties, o iš tikrųjų jau esame mirę daugybę kartų“; „siela miršta tapdama vandeniu, vanduo miršta tapdamas žeme“. Gamta yra nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas; ta pati gamta visą laiką yra kita: „į tą pačią upę įbrendame ir neįbrendame“.
Dievas yra naktis ir diena, karas ir taika ir t.t. Ta Dievybė pavadintas logos.
Parmenidas iš Elėjos sakė taip: „Būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi“. Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, taigi su būtimi nesuderinamą dalyką. Pripažindami, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa ir neskaidoma, elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Parmenido žodžiais tariant: „Būtis yra, o nebūties nėra“.
Pasaulis yra statiškas, o ne kintantis.
Kosmoso tvarumas plaukia iš jo protingumo. Žmogus irgi turi būti protingas ir racionalus.
Racionalizmas
Juslinis suvokimas yra nepatikimas.
Empedoklis iš Agrigento teigė, jog Parmenidas ir Herakleitas buvo vienu atžvilgiu teisūs, o kitu – klydo. Sakė, jog siauras požiūris tikėti viena pirmine medžiaga, jis manė, kad yra 4 elementai – žemė, oras, ugnis ir vanduo, ir viskas atsiranda iš šių elementų sąveikavimo. Parmenidas, jo nuomone buvo teisus dėl to, kad niekas nekinta, o Herakleitui pritarė dėl tikėjimo juslėmis. Pagr. veikalas – filosofinė poema „Apie gamtą“.
Anaksagoras savo filosofijoje sukūrė panašią teoriją į tą, kurią beveik tuo pat metu skelbė Empedoklis. Nesutiko tik su tuo, jog viskas atsiranda iš 4 elementų.